Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

„Balandinės“ medžiotojai mini rimtą sukaktį

„Balandinės“ medžiotojai mini rimtą sukaktį (0)

2017-10-21

„Balandinės“ medžiotojų būreliui sukako pusė šimto metų. Vienas seniausių būrelių yra ir vienas didžiausių – jame susibūrę penkiasdešimt medžiotojų.

Sukakties proga „Balandinės“ medžiotojai atvėrė netoli Žindaičių esančios savo būstinės vartus ir pristatė veiklą, pakvietė pažinti jų atkuriamas ir puoselėjamas tradicijas.

„Balandinės“ būrelis įkurtas 1967-aisiais. Vienas jo „tėvų“ ir pirmasis bei ilgametis vadovas – Vytautas Kutkevičius. Nuo to laiko pasikeitė šeši būrelio vadovai. Šiemet išrinktas Ramūnas Alminas.

Džiaugiasi gausiu būriu

Naujasis „Balandinės“ vadovas tikina, kad didelis medžiotojų skaičius šiais laikais – privalumas. Nors nuomonių ir diskusijų sprendžiant reikalus tenka išklausyti daugiau nei kitur, daug ką išspręsti paprasčiau.

„Pusšimtis žmonių gali kartu gerai įvykdyti dabar iškeltus griežtus reikalavimus dėl kiaulių maro, jei mes papultume į buferinę zoną“, – sakė R. Alminas.

Vadovas daugiausia kalba ne apie medžioklės malonumus, bet apie pareigas. Viena pagrindinių – lėtinti, o jei pavyks, visai sustabdyti afrikinio kiaulių maro plitimą.

„Kiaulių maras visai čia pat, Kauno rajone, greta Seredžiaus, turėjome žūtbūt kažką daryti. Dėl to ir investavome į savo būstinę, kuri atitiktų veterinarinius reikalavimus“, – sakė būrelio vadovas.

„Dabar turime aptvertą teritoriją, į kurią nepatenka pašaliniai gyvūnai ar žmonės. Įrengėme specialią lupyklą, kurioje galima laikyti mėsą, kol bus atlikti reikalingi tyrimai. Taip pat atsirado kitos patalpos – poilsiui, pasibuvimui, mokymams“, – pasakojo vyras.

Laimikiui gabenti iki būstinės medžiotojai naudoja specialias voneles, taip užtikrinama, kad pakeliui ant žemės nenulašėtų nė lašas kraujo ar dar ko nors, kas galėtų platinti ligą.

„Tikrai investavome daug. Laikomės visų taisyklių, jų laikosi ir mūsų svečiai, kurie atvažiuoja į medžiokles. Prireikus net mašinas dezinfekuojame, turime visas tam būtinas priemones. Todėl nerimą kelia ne medžiotojai, o grybautojai, iškylautojai, kurių turbūt retas pagalvoja apie maro grėsmę“, – tikino R. Alminas.

Medžiotojas pripažįsta, kad šernų populiacija sparčiai mažėja. Tai nulėmė Maisto ir veterinarijos tarnybos bei Aplinkos ministerijos reikalavimai. Prasidėjus kiaulių maro protrūkiui buvo nurodyta sumedžioti kuo daugiau šernų, užkertant kelią ligos plitimui. „Balandinės“ medžiotojai įsitikinę, kad užduotį įvykdė.

„Per metus sumedžiodavome apie pusantro šimto šernų, o pernai – tik 70. Šiemet kažin ar ir 40 bebus. Tie, kurie pasirodo mūsų plotuose – ateinantys, o ne vietiniai“, – sakė R. Alminas.

Rūpi rūšys

Nykstant šernams medžiotojai galvoja, kaip miškuose palaikyti biologinę įvairovę ir reguliuoti gyvūnų skaičių. Prieš keletą metų „Balandinės“ būrelis savo medžioklės plotuose paleido dešimt danielių. Tuomet vyrai sulaukė nemažai skeptikų komentarų, kad aptvaruose užauginti gyvūnai nesugebės prisitaikyti gamtoje.

Tačiau dvejonės nepasiteisino. Šiandien „Balandinės“ plotuose laksto dvigubai daugiau danielių. Jie sėkmingai prisitaikė, o laukinėje gamtoje gimę gyvūnai tapo atsargūs – slapstosi, vengia žmonių.

„Per mūsų penkiasdešimtmečio šventę apie tai ir kalbėjome su aplinkinių būrelių vadovais, nes daugiau niekas to nedaro. Artimiausia vieta, kur veisiami gyvūnai – jau Raseinių rajone. Manome, kad šioje srityje reikėtų pasistengti ir praturtinti gamtą“, – sakė R. Alminas.

Bėda – suarti keliai

Į būrelio jubiliejinę šventę pasibūti ir pasikalbėti apie reikalus medžiotojai pakvietė ne tik kolegas, bet ir aplinkinius ūkininkus. Tarp jų ir medžiotojų dažnai kyla nesusipratimų, todėl rūpėjo kartu aptarti problemas.

„Šiandien žemės savininkai turi teisę kartu su mumis medžioti, ir mes juos kviečiame. Juolab kad ūkininkai, būna, pyksta ant medžiotojų – tai dėl ištryptų pasėlių, tai dar dėl ko nors. Trumpai tariant, pakvietėme į svečius norėdami pagerinti santykius“, – sakė R. Alminas.

Tačiau medžiotojai ir patys turi prašymą ūkininkams – nenaikinti servitutinių kelių laukų pakraščiuose. Suarus ar apleidus tokius kelius medžiotojai neprivažiuoja prie medžioklės vietų ir tuomet nukenčia pasėliai.

Puoselėja tradicijas

„Balandinės“ būrelis – vienas tų, kuris stengiasi atkurti, kurti ir puoselėti medžioklės tradicijas. Pasak R. Almino, sovietmetis daug ką sujaukė, sumaišė, todėl į šimtametę ir nepertraukiamą medžioklės istoriją skaičiuojančius vakariečius lietuviams kol kas lieka žvelgti su pavydu.

„Senąsias mūsų tradicijas supainiojo sovietinės. Tačiau mes stengiamės atkurti tai, kas tikra, svarbu. Tarp medžiotojų yra muzikantų, todėl kiekviena medžioklė prasideda ir baigiasi rago pūtimu. Visada pagerbiame ir sumedžiotus žvėris“, – sakė R. Alminas.

Tradicijų medžiotojai laikėsi ir per šventės atidarymą – buvo pakelta būrelio vėliava, gaudė ragas, skambėjo medžioklių choro dainos.

Dar viena būrelio tradicija – šaudymo varžybos. Šventės dalyviai taip pat ranką miklino laidydami strėles iš lanko ir šaudydami oriniu šautuvu. „Balandinės“ medžiotojai į šaudymo varžybas žvelgia rimtai – dalyvauja įvairiose ir dažnai laimi prizines vietas.

„Žinoma, šaudyti – malonumas. Tačiau varžybų tikslas yra kitas – treniruotės, treniruotės ir dar kartą treniruotės. Viskas tam, kad galėtum pataikyti ir nesužeistum žvėries, kad šis nesikankintų. Taiklumas medžiotojui – labai svarbu“, – tikino R. Alminas.

Būtent dėl to būrelio nariai medžioja graižtviniais, o ne lygiavamzdžiais šautuvais. Šie ginklai patyrusių medžioklių rankose garantuoja galingą ir taiklų šūvį.

Pasak vadovo, tradicija jau tapo ir kai kurių būrelio narių pomėgis auginti šunis. Ilgametis medžiotojas Feliksas Sandonavičius augina ir dresuoja pėdsekius. Šie šunys padeda greitai surasti sužeistus žvėris.

Dar vienas šunų specialistas – Kęstutis Kaučikas. Vyrui patinka medžioti paukščius, todėl jo šunys išdresuoti būtent tokiai medžioklei.

„Būna tikrai įdomu, kai medžiotojai su šunimis eina medžioti paukščių. Jei tik šuo pajunta sparnuotį, jis sustingsta, tuomet medžiotojas žino – reikia pasiruošti šūviui“, – medžioklės ypatumais dalijosi R. Alminas.

Per šventę įtvirtinta ir dar viena tradicija – į garbės narius priimtas vienas ilgiausiai „Balandinės“ būrelio gretose medžiojančių vyrų – Tomas Sabaliauskas. Jam iškilmingai įteiktas šį statusą įrodantis pažymėjimas.

Pirmuoju „Balandinės“ būrelio garbės nariu tapo Aloyzas Klasčius.

Prisimena pradžią

Vienas pirmųjų „Balandinės“ narių T. Sabaliauskas puikiai prisimena, kaip kūrėsi būrelis. Prie „Balandinės“ medžioklių vyras prisijungė 1969-aisiais ir šautuvo iš rankų nepaleidžia iki šiol.

„Ta pradžia buvo tokia neaiški. Nei medžioklės lapų, nei griežtos kontrolės tuomet nebuvo. Tiesiog susirinkdavo vyrai, šaudavo į žvėris ir viskas. Didžiausias skirtumas turbūt tai, kad dabar miškuose žvėrys kitokie“, – sakė T. Sabaliauskas.

Pasak medžiotojo, seniau rajono miškuose daugiau buvo šernų, kurie misdavo kolūkių laukuose augančiais pasėliais. „Žinot, kokia tvarka sovietmečiu buvo. Tų pasėlių ir nenupjautų likdavo, todėl šernams buvo puiki pašarinė bazė, turėdavo maisto sočiai“, – prisiminė pašnekovas.

Dabar daugiau kanopinių gyvūnų. Kur kas dažniau pasiseka pamatyti stirnų, elnių ir briedžių. Seniau sumedžioti juos būdavo kur kas kebliau nei dabar.

„Tuomet turėjome tik lygiavamzdžius šautuvus, todėl į žvėrį šaudavome iš pusšimčio metrų, ne daugiau. Dabar ginklai kitokie, medžioti gali ir iš tris kartus didesnio atstumo. Sovietmečiu, kai prasidėdavo elnių ir briedžių medžioklės sezonas, vietinė Medžiotojų ir žvejų draugija laikinai gaudavo vieną graižtvinį šautuvą. Tačiau juo naudodavosi šulai, paprasti medžiotojai juo nešaudė. Dėl to ir elnių ar briedžių nelabai sumedžiodavome“, – pasakojo T. Sabaliauskas.

Medžiotojas prisimena ir keletą šypseną keliančių istorijų. Bene įsimintiniausia, kai sumedžioti briedžiui prireikė net keleto šūvių.

„Išbėgo žvėris į kvartalinę. Šovė į jį – tas tik įsispyrė ir negriūva. Taip ir šaudė, kol galiausiai paguldė. Sunku pasakyti, kaip jis tokią poziciją buvo užėmęs, kad atsilaikė“, – stebėjosi T. Sabaliauskas.

Paklaustas, kokia svarbiausia savybė medžiotojui, T. Sabaliauskas neabejoja – kantrybė. Be šio charakterio bruožo prisivilioti žvėrį per šūvio atstumą – itin sunku. „Balandinės“ būrelio garbės nario patirtis neleidžia suabejoti, kad kantrybės miške reikia visada: ir tikintis laimikio, ir juo labiau rūpinantis žvėrimis ir žaliuoju jų namu – mišku.

Lukas PILECKAS



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook