Kelią skinasi tremties muziejaus vizija

Kelią skinasi tremties muziejaus vizija (0)

2020-01-29

Sausio 10 d. Lybiškių bibliotekoje surengtas susitikimas dėl tremties muziejaus Varlaukio geležinkelio stotyje įkūrimo. Idėja apie tokį muziejų brandinama jau ne vienerius metus, tačiau nuo kalbų prie darbų niekaip neprieita. Šįkart Lybiškių bendruomenė prie diskusijų stalo sodinosi valdžios atstovus ir prašė konkretumo.

Stotis su istorija

Varlaukio geležinkelio stotis buvo pastatyta 1933 m., kai tuometė nepriklausoma Lietuva išgyveno ekonominį pakilimą, tačiau klestėjimas baigėsi šalį okupavus sovietams. Prasidėjus masiniams trėmimams stotis tapo tragedijos liudininke – iš jos 1941 m. birželio 14 d. išvežta 60 Jurbarko krašto žmonių.

Per 1948 m. karinę operaciją „Vesna“ iš Lybiškių į Kazachstaną, Tadžikiją – apie 700 jurbarkiečių šeimų. Trėmimai tęsėsi iki 1953 m. Skaudiems įvykiams įamžinti 2015 m. ant pastato pakabinta atminimo lenta

Iki tol, kai 2001 m. rugpjūtį Varlaukio geležinkelio stotis buvo uždaryta, Lybiškiuose sustodavo prekiniai ir keleiviniai traukiniai, buvo įrengti sandėliai, butai geležinkelininkams. Atsarginiai geležinkelio bėgiai buvo išmontuoti 2003 m., sumažėjus eismo intensyvumui. Uždarius geležinkelio stotį, ėmė trauktis ir patys Lybiškiai – dabar juose gyvena tik apie 200 žmonių.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ perimti Varlaukio geležinkelio stoties pastatą Jurbarko r. savivaldybei pasiūlė dar 2014 metais. 2014 m. gruodžio 18 d. savivaldybės taryba pritarė šio turto perėmimui iš AB „Lietuvos geležinkeliai“. Perdavimo procesas užtruko, buvo pareikalauta patikslinti, kokiai paskirčiai savivaldybė šį pastatą naudotų. 2016 m. birželį stoties pastato būklę drauge su Eržvilko seniūnu Gintaru Kaspučiu ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovu įvertinusi tuometė Jurbarko r. savivaldybės administracijos direktorė Vida Rekešienė tvirtino, kad ši vieta yra tinkamiausia tremties prisiminimams įamžinti.

Geležinkelio stoties pastatų kompleksas savivaldybės žinion perimtas 2018 m. birželį. Pastatą prižiūrinti Eržvilko seniūnija joje įvedė atskirą elektros įvadą. Stotis nėra kultūros paveldo objektas, tačiau joje išsaugoti visi prieškario geležinkelio stotims būdingi architektūros bruožai, išlikęs autentiškas laukiamasis su bilietų kasa, krosnys. Tačiau didžioji dalis stoties pastato pareikalaus mažesnių investicijų. Pirmiausia iš transporto į kitokią teks pakeisti pastato paskirtį. „Į kokią tiksliai – teks gerai pagalvoti“, – sako Eržvilko seniūnas G. Kasputis.

Bendruomenė pritaria

Entuziastingai planus Varlaukio geležinkelio stotyje įkurti tremties muziejų priėmė Lybiškių bendruomenės nariai. Būtent jie, drauge su seniūnija, šį klausimą vėl ėmė kelti į viešumą. „Bendruomenės taryboje vis pakalbėdavome apie muziejų. Prieš kurį laiką rajono vicemeras užsiminė, kad reikėtų konkretesnės vizijos, tai mes ją parengėme“, – sako Lybiškių bendruomenei atstovaujanti bibliotekininkė Laimutė Keterienė. Pasak jos, norisi, kad ledai pajudėtų ir būtų imtasi konkretesnių žingsnių steigiant tremties muziejų Lybiškiuose.

L. Keterienė jau 30 metų renka medžiagą apie gimtąjį kraštą – Lybiškius, rašo kaimo archyvą. „Myliu savo kraštą, turiu surašiusi kultūros namų, bibliotekos, geležinkelio stoties istorijas. Ruošiuosi viską suskaitmeninti, kad liktų ateities kartoms. Gal net knygelę kokią išleisiu. Ir visų vietinių gyventojų prašau pasidalyti savo šeimų istorijomis, prisiminimais, nuotraukomis“, – sako bibliotekininkė. Pasak jos, nesvarbu, kad Lybiškiai laikomi rajono pakraščiu, jie taip pat turi įdomią istoriją, kurią reikia išsaugoti. „Kodėl visada kalbama tik apie panemunės miestelius? Mes taip pat įdomūs ir turim ką parodyti turistams. Tik reikia pasistengti įgyvendinti mūsų vizijas. Žinoma, tam reikia pagalbos“, – sako L. Keterienė.

Į susitikimą Lybiškių bibliotekoje susirinkę vietiniai gyventojai tvirtina, kad geležinkelio stoties pastatą išsaugoti būtina, o jame įkurtas tremties muziejus leistų ne tik išsaugoti apylinkių istoriją, bet ir atgaivinti patį kaimą.

Susitikime dalyvavo su tremtimi susidūrę gyventojai – ištremti ar ten gimę, tremtinių turintys savo šeimose, istorijai neabejingi mokytojai, bendruomenės nariai, atvyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko skyriaus atstovai. Visų nuomonė buvo viena – tremties muziejaus reikia.

Rasti sutarimą

„Kuo daugiau nuomonių dabar, tuo mažiau ginčų bus vėliau. Dabar galime ginčytis ir rasti tą vieną sprendimą. Džiugu, kad dabar visi sutaria, nes anksčiau vienos nuomonės nebuvo“, – priminė į susitikimą atvykęs Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius. Jis turėjo galvoje tai, kad prieš keletą metų muziejaus įkūrimui Lybiškiuose nepritarė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko skyrius.

2016 m. rajono valdžiai prakalbus apie muziejaus įkūrimą Lybiškiuose, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko skyriaus pirmininkė Irina Pažereckienė buvo kategoriškai prieš. „Su mumis niekas nesitarė, mūsų nuomonės neklausė. Kas važiuos į Lybiškius eksponatų žiūrėti? Muziejus turi būti Jurbarke“ , – tada sakė ji. Pirmininkė tada buvo itin susirūpinusi negausiais tremtį liudijančiais eksponatais, kuriems niekur nebuvo rasta vietos.

Ir dabar I. Pažereckienė mano, kad kaime įkurtą muziejų garbaus amžiaus tremtiniams ir turistams pasiekti bus sunkiau nei Jurbarke, tačiau muziejaus vietai Varlaukio geležinkelio stotyje nebeprieštarauja. „Buvau prieš, bet mane įtikino, kad taip bus geriau“, – sakė I. Pažereckienė. Didžiausią įtaką tokiam sprendimui turėjo skyriaus pirmininkės pavaduotoja Angelina Veniulienė. „Kai apie tokią galimybę kažkada prasitariau, mane kvaila palaikė. Čia – viskas autentiška. Galima ne tik apie tremtį, bet ir apie rezistenciją, partizanus ekspoziciją paruošti“, – idėja neabejoja A. Veniulienė.

Autentika ir išmanumas

L. Keterienė ir G. Kasputis susirinkusiesiems pristatė muziejaus viziją. Joje numatyta palikti daug autentikos – įėjimą nuo gatvės ir išėjimą į peroną su suveriamomis durimis, restauruoti langus, išsaugoti autentiškas krosnis, grindų plyteles ir bilietų kasą. Siūloma sienose įrašyti Jurbarko r. tremtinių pavardes, eksponuoti nuotraukas ir asmeninius daiktus. Kasoje siūloma pasodinti manekeną, įrengti senovinį bilietų pardavimo automatą. Šalia laukiamojo patalpų planuojama pastatyti vagoną ir jame įrengti interaktyvias ekspozicijas. Muziejuje būtų rodomi filmai, pritaikytos 3D vaizdo technologijos. Antrajame aukšte būtų įrengta tremtinio troba su gultais, namų apyvokos daiktais. Lauke prie rampos galima pastatyti vežimus, to laikmečio mašinas ar garvežio imitaciją.

Tai – tik pirmieji štrichai. „Muziejus privalo būti interaktyvus, patogus. Modernaus jaunimo, šiuolaikinių turistų nepritrauksim vien tik autentiškais daiktais. Reikia gyvybės, veiksmo“ – įsitikinęs G. Kasputis. Pasak jo, nors projektas atrodo milžiniškas, viską galima įgyvendinti einant žingsnis po žingsnio. „Pirmiausia perėmėme pastatą, dabar jau turime viziją, žinojimą, ko norime, dabar reikia atlikti projektavimo darbus ir parengti sąmatą, kad būtų galima ieškoti investicijų. Manau, tai galėtų kainuoti apie 300 tūkst. Eur“, – svarsto Eržvilko seniūnas.

Panašias mintis išsakė ir meras S. Mockevičius. Pasak jo, būtina išnaudoti tai, kad tokios autentiškos vietos Lietuvoje galbūt nėra. „Čia viskas yra, nieko nereikia pritempti, tokiose realiose vietose, kuriose vyko trėmimas, galima filmus filmuoti. Mes turime tai išsaugoti, nes jaunimas greit pamiršta negyvą istoriją. O kad pritrauktume čia lankytojus, muziejų reikia padaryti gyvą, interaktyvų“, – sakė meras.

Konkretūs planai

S. Mockevičius patikino, kad svarbiausia visiems buvo rasti sutarimą, o pradėti darbus – jau savivaldybės rūpestis. „Jau planuojant kitų metų biudžetą galima informuoti apie planus tarybą ir, manau, ji pritartų, kad būtų numatytos lėšos projektavimo darbams. Įsivaizduoju, kad muziejuj reikėtų atskiro etato, finansuojamo savivaldybės biudžeto lėšomis, nes darbo čia tikrai bus. Šis muziejus turėtų būti ne rajoninio, o nacionalinio lygmens“, – sakė meras. Pasak jo, turint viziją ir tiksliai žinant, ko norime, galima pradėti ieškoti ir finansavimo. „Pirmiausia reikalinga gera idėja, kurią reikia pateikti ieškant pinigų“, – sakė S. Mockevičius.

Pasak Jurbarko r. savivaldybės vicemero D. Rybakovo, teks pasukti galvas, kokią formą pasirinkti būsimam projektui. „To, ką kursime, negalima įvardyti muziejumi. Jiems finansavimas neskiriamas“, – perspėjo jis. Todėl meras kvietė visą bendruomenę savo mintis ir idėjas perduoti bibliotekininkei L. Keterienei, kad paskui būtų galima pasinaudoti geriausiomis.

„Tai neturi būti savivaldybės projektas. Visada geriausiai pavyksta tie darbai, kurių poreikis kyla iš bendruomenės, ir ji pati prisideda projektą įgyvendinant. Turime pavyzdį su memorialu žydų bendruomenei atminti Jurbarke“, – kalbėjo S. Mockevičius. Pasak jo, bendruomenė turėtų pagalvoti ir apie asociacijos steigimą, kad būtų galima rinkti lėšas iš įvairių šaltinių. „Turi būti išnaudoti visi finansavimo būdai“, – sakė meras.

Pasak G. Kaspučio, bendruomenė ir seniūnija prie kuriamo muziejaus tikrai prisidės, kiek gali. „Pirmiausia mūsų jėgoms yra išvalyti tą pastatą. Tam pasitelksiu viešuosius darbus atliekančius darbuotojus“, – žada seniūnas. Valdžiai teks sukti galvą ir kur iškelti stoties pastato gyventoją – jam teks ieškoti socialinio būsto.

Pirmieji žingsniai – aiškūs: prašyti tarybos skirti pinigų projektavimui, ieškoti įdomiausių idėjų ir minčių, rasti to laikmečio traukinio vagoną ir viešinti planus bei atliekamus darbus, kad kuo daugiau žmonių sužinotų ir galėtų prisijungti, padėdami prisiminimais, daiktais, darbu ar finansais.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook