Netikėtas Lietuvos ir Rusijos ekspertų sutarimas: nuo Jurbarko...

Netikėtas Lietuvos ir Rusijos ekspertų sutarimas: nuo Jurbarko kilęs Petras Cvirka nebuvo tik rašytojas (0)

2020-03-29

Okupacinę valdžią Lietuvoje įteisinę dokumentai, kuriuos prieš 80 metų pasirašė Petras Cvirka ir kiti veikėjai yra niekiniai. Tai jau kurį laiką teigė, bet moksliškai negalėjo įrodyti ekspertai, mat tik dabar patvirtinta, jog originalai tebėra Maskvoje. Tai po kelių mėnesių derybų su Rusijos valstybiniu archyvu gali patvirtinti Lietuvos tyrėjai, gavę atsakymą iš Maskvos. Tai taip pat mala į miltus P. Cvirkos gynėjų liaupes, esą jis tebuvo talentingas rašytojas.

Vieniems jis tėra puikus rašytojas, blogiausiu atveju – aplinkybių auka.

Kitiems – okupantų rėmėjas, marionetė ir funkcionierius, prisidėjęs prieš nepriklausomos Lietuvos sužlugdymo ir okupacijos 1940 metų vasarą.

Galiausiai visas abejones išsklaidė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGRT Centras), kuris gavo patvirtinimą, kad Lietuvoje yra ne 1940 m. Liaudies Seimo priimtų keturių valstybės santvarką pakeitusių Deklaracijų originalai, o tik jų versijos.

Dokumentų originalai yra saugomi Maskvoje.

Paaiškėjus šiam faktui buvo atskleista ir daugiau detalių, kurių laukė tiek Vilniaus miesto valdžia, norinti nukelti sostinėje iki šiol stovintį paminklą P. Cvirkai, tiek šio funkcionieriaus ir rašytojo rėmėjai.

Lietuvoje – neaiškios kilmės kopijos „LGGRT Centras, ištyręs internete viešinamus Rusijos Federacijos valstybinio archyvo aprašus, kreipėsi į jo darbuotojus.

Gautoji deklaracijos kopija patvirtina, kad su dokumentu galima susipažinti maskviškio archyvo skaitykloje, ji yra pažymėta numeriu ГА РФ 7523-11-204а.

Archyve taip pat saugomos ir po sovietų okupacijos suformuotų marionetinių Latvijos bei Estijos parlamentų priimtos Deklaracijos, prašančios priimti Baltijos valstybes į SSSR“, – rašoma GGRT Centro vyr. specialistės Daivos Vilkelytės pranešime.

Jame teigiama, kad LGGRT Centro prašymu Rusijos Federacijos valstybės archyvas, patvirtindamas, jog Centro specialistų surastas dokumentų saugyklos numeris yra teisingas, pateikė skaitmeninę vienos iš keturių Liaudies Seimo Deklaracijų kopiją.

Tokiu būdu patvirtintos LGGRT Centro tyrimo išvados.

Vilniaus savivaldybės Istorinės atminties komisijos prašymu tirdami P. Cvirkos politinę biografiją, D. Vilkelytė jau anksčiau atskleidė, jog Lietuvos Centriniame Valstybės archyve saugomi šių deklaracijų tekstai nėra originalai, o tik deklaracijų tekstų versijos su Liaudies Seimo pirmininko L. Adomausko ir sekretoriaus A. Venclovos parašais, kurių autentiškumas nebuvo tirtas.

Vienas deklaracijų autorių M. Gedvilas vėliau tikino, kad dokumentus „jam įteikęs kažkoks žmogus iš Kauno“.

„Virtualiosios bibliotekos lankytojams neturėtų kilti jokių nesmagių klausimų – Deklaracijos, skelbiančios trijų Baltijos tautų norus jungtis į SSSR, yra, penkių Lietuvos Liaudies Seimo Prezidiumo atstovų parašai yra, Lietuvos šviesuomenės mylimas P. Cvirkos paminklas stovi sostinėje, jį kūnu ir plunksna gina nepriklausomos Lietuvos Rašytojų sąjunga. Kito iškilaus Deklaracijų signataro A. Venclovos šeimos nariams dedikuotą muziejų pastaruosius šešiolika metų išlaiko Vilniaus savivaldybė, mokėdama kiek per 30 tūkst. eur per metus“, – priminė D. Vilkelytė.

Ji Delfi patvirtino, kad iki šiol istorikams tokios asmenybės, kaip P. Cvirka ar jo politinis vaidmuo per 1940 m. okupaciją pernelyg nekėlė didelio susidomėjimo ar abejonių: jis vertintas kaip vienas sovietų valdžios funkcionierių.

Tačiau kilus ginčui, kad vis dėlto labiau buvo P. Cvirka – rašytojas ar išdavikas, reikėjo įrodymų.

Jei LGGRT Centras būtų bandęs remtis vien Lietuvos archyvų duomenimis, to galėjo neužtekti, kad originalios deklaracijos buvo išvežtos, niekas nepasirūpino jų kopijomis.

O Lietuvos istorikai rėmėsi tų 1940-ųjų Vyriausybės žiniomis, nors ant Centriniame archyve esančių deklaracijų kopijų neaišku kada sudėti parašai.

„Tai reiškia, kad anksčiau šie asmenys tyrinėti tarsi literatūriniai herojai, o dabar būtent deklaracijos įrodo, kad A. Venclova ir P. Cvirka turėjo svarbius postus Liaudies Seime ir nuo to galime žiūrėti į tai, kas vyko vėliau. Pavyzdžiui, P. Cvirkos monografijoje rašoma, kad jis vėliau ėmė vadovauti Rašytojų sąjungai – nieko panašaus, nes jis buvo paskirtas Liaudies prezidiumo nariu, tai buvo politinis funkcionierius. Tad nuo šio momento nebegalima kalbėti apie jį tik kaip apie talentingą rašytoją. Negalima iškelti žmogaus iš jo gyvenimo, – pažymėjo D. Vilkelytė.

Dokumentai, kurie įtvirtino okupaciją Iš Maskvos gautas dokumentas yra liepos 21 d. Lietuvos Liaudies Seimo priimtos Deklaracijos dėl įsijungimo į SSSR kopija su rašytojo Petro Cvirkos, tuometinio Liaudies Seimo antrojo sekretoriaus, parašu.

Be P. Cvirkos, šią ir kitas tris marionetinio Liaudies Seimo Deklaracijas, melagingai įteisinančias Sovietų okupaciją ir Lietuvos aneksiją, 1940 m. pasirašė ir poetas Antanas Venclova, tuometinis Liaudies Seimo pirmasis sekretorius (bei Liaudies Vyriausybės Švietimo ministras), Liudas Adomauskas, ėjęs Liaudies Seimo pirmininko (ir Valstybės sekretoriaus) pareigas, Mečislovas Gedvilas, Liaudies Seimo pirmasis vicepirmininkas (bei Vidaus reikalų ministras) ir Juozas Grigalavičius, antrasis Liaudies Seimo vicepirmininkas.

Po prievartinio Raudonosios armijos įvedimo ir šalies okupacijos 1940 birželio 15 d. Sovietų valdžios statytiniai surengė suklastotus rinkimus į Liaudies Seimą, kuriuose rinkėjai privalėjo balsuoti už vienintelį iškeltą kandidatą, o visos politinės partijos ir visuomeninės draugijos, išskyrus komunistų partiją, buvo uždraustos.

Dar iki rinkimų pradžios Lietuvoje buvo pradėti masiniai areštai.

Tokiuose rinkimuose į Liaudies Seimą Alytaus mandatinėje apylinkėje buvo išrinktas P. Cvirka, kuris nuo Raudonosios Armijos įvedimo dienos iki rinkimų kampanijos pabaigos rašė ir okupacinio režimo kontroliuojamoje spaudoje skelbė propagandinius straipsnius šlovinančius naująją sovietų valdžią, SSSR ir jos partinį vadovą Josifą Staliną.

Kaip pažymėta Liaudies Seimo stenogramose, kurias atskira knygele 1940 m. išleido Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, pirmoji Liaudies Seimo nepaprastoji sesija įvyko 1940 m. liepos 21 d., Valstybės teatre Kaune.

Pirmajame sesijos posėdyje buvo išrinktas penkių narių Liaudies Seimo prezidiumas.

Jo nariais tapo Seimo pirmininkas L. Adomauskas, du jo pavaduotojai, patyrę pogrindinės komunistų partijos nariai ir du sekretoriai, sovietų rėmėjai rašytojai.

Jame buvo priimtas ir epochinės reikšmės dokumentas – „Deklaracija apie valstybės santvarką“, kuriuo prievartos režimas, Lietuvoje įtvirtindamas sovietų diktatūra, iš esmės pakeitė šalies santvarką.

Deklaracijoje melagingai teigiama, kad marionetinis Liaudies Seimas vadovaujasi šalies piliečių valia: „Liaudies Seimas, išreikšdamas Lietuvos laisvos darbo liaudies valią, skelbia, kad Lietuvoje įvedama Tarybų santvarka“.

Antrajame Liaudies Seimo posėdyje, kuris įvyko liepos 22 d., buvo priimta „Deklaracija, paskelbianti žemę visos tautos nuosavybe, t.y. valstybės nuosavybe“.

Kitą dieną priimtas ketvirtas dokumentas dėl „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacijos“.

Tame pačiame posėdyje buvo patvirtinta ir dvidešimties narių delegacija, įgaliota vykti į Maskvą „parvežti Stalino saulės“, – t. y. formaliai įteikti Liaudies Seimo atstovų prašymą priimti Lietuvą į SSSR sudėtį.
Vaidas Saldžiūnas



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook