Balsavimas

Ar pritariate mokytojų reikalavimams ir streikams?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Požemių tyrinėtojai atidarė muziejų (nuotraukos)

Požemių tyrinėtojai atidarė muziejų (nuotraukos) (0)

2018-05-27

Vienas lietuviškos speleologijos pradininkų Erikas Laiconas vis dar tyrinėja urvus įvairiuose žemynuose ir puoselėja urvotyros kultūrą bei istoriją. L. Pilecko nuotr.

Lietuvos muziejų žemėlapyje gegužės 18-ąją atsirado naujas taškas. Tarptautinės muziejų dienos proga netoli Seredžiaus esančiame Išlestakių kaime buvo atidarytas vienintelis Lietuvoje Speleologijos muziejus. Unikalų objektą sugalvojo ir Lietuvos speleologijos keturiasdešimtmečio proga pastatė Erikas Laiconas, kuris yra vienas šio užsiėmimo pradininkų Lietuvoje.

Muziejų jo kūrėjas pavadino speleologijos centru „Karsa“. Tai ne tik pastatas su įvairiausiais požemių tyrinėtojų daiktais, bet ir šalia esantis mitologinių skulptūrų iš medžio parkas. Šie objektai papildė Laiconų šeimos sodybą ir šalia esantį botaninį draustinį su įdomiu kadagynu.

Urvais E. Laiconas pradėjo domėtis vaikystėje, o laikui bėgant speleologija tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Galiausiai vyras tapo tikra urvotyros legenda Lietuvoje, o jo sodyba – speleologų traukos tašku.

„Taip ir prisikalbėjau. Bendraminčiams leptelėjau, kad per dvejus metus pastatysiu muziejų. Teko pastatyti“, – į atidarymą susirinkusiems svečiams pasakojo tyrinėtojas.

Tačiau į muziejų svečių E. Laiconas kviesti neskubėjo. Pirmiausia pristatė šalia stovinčių skulptūrų parką. Jame – kaukai, požemių dievai ir net deivė Veliona.

Tik supažindinęs su požemius valdančiomis dievybėmis, vyras pakvietė į urvą primenantį muziejų. Pastatas lankytojus pasitiko tikra tamsa. E. Laiconas muziejų specialiai statė be langų, kad sukurtų kuo autentiškesnę požemių atmosferą.

Prezentaciją šeimininkas pradėjo filmo „Sanctum“ ištrauka apie urvų paslaptis ir juose tykančius pavojus. Pasak E. Laicono, tai – geriausiai speleologijos realybę atspindintis filmas, nes urvų tyrinėtojų realybė klota ne rožių žiedlapiais, o spygliais ir mirtinais pavojais.

Savo teiginius E. Laiconas iliustravo pasakodamas daug istorijų ir nuotykių iš kelių dešimtmečių speleologinės patirties. Vyras tikino, kad būta ir smagių, ir labai pavojingų dalykų.

„Kraupiausios akimirkos turbūt buvo tada, kai per plauką vos nežuvo bičiulis. Jis leidosi virve, ir karabinas, kuris turi užtikrinti, kad žmogus neatsikabintų nuo virvės, užsilenkė į kitą pusę. Jis kabėjo ir negalėjo net pajudėti, nes būtų kritęs. Laimė, kad aš turėjau dar vieną karabiną ir jį pavyko virvute nuleisti iki kolegos. Jis tuomet vėl prisikabino. Būtų nepavykę, būtų tikrai užsimušęs“, – pasakojo urvų tyrinėtojas.

Vyras tikina, kad urvų tyrinėjimas yra purvinas reikalas. Ilgiausiai po žeme jam yra tekę išbūti 24 paras. Visą tą laiką teko judėti purve ir dulkėse, o nusiprausti nebuvo kur.

Tačiau požemių gamta E. Laiconui tokia žavi, kad net jokie sunkumai ar nuovargis jo sustabdyti negali.

Prisimindamas speleologijos pradžią Lietuvoje, vyras juokiasi, kad skirtingai nuo kolegų iš Vakarų pasaulio, sovietiniai speleologai į urvus leisdavosi naudodami viską, ką tik pavykdavo gauti. Tokių eksponatų muziejuje nemažai – pradedant savadarbiais termorūbais, baigiant nusileidimo įtaisais.

„Ką tais laikais reiškė gauti? Tai reiškė pavogti, išmainyti, nelegaliai nusipirkti. Todėl skyrėsi technikos, kurias naudojome mes ir vakariečiai. Mes naudojome paprastas virves, metalinius trosus, daug savadarbės įrangos. Kai kas buvo beprotiškai pavojinga. Vėliau, kai tik gavome progą, perėjome prie vakarietiškos įrangos, kuri saugesnė, patogesnė ir lengvesnė“, – pasakojo E. Laiconas.

Tačiau moderniausia technika ir technologijos ne visada speleologams svarbiausia. Urvų tyrinėtojai į požemius nesileidžia be žvakių. Nors šiais laikais šviesą būtų galima užsitikrinti ir moderniais būdais, tačiau tikra ugnis ne tik šviečia, bet ir saugo.

„Pirmiausia žvakės suteikia jaukumo. Požemiuose jos atstoja laužą. Stovykloje iškart tampa jaukiau. Be to, pagal ugnį galim nuspręsti – saugu požemyje, ar reikia iš tenai kuo greičiau dingti. Jei ugnis labai didelė, tikėtina, kad urve daug metano. Jei žvakė vos plevena ar gęsta – labai mažai deguonies“, – pasakojo E. Laiconas.

Pirmajam Lietuvos speleologijos muziejui eksponatų pririnkti pavyko nesunkiai. Daug jų turėjo pats E. Laiconas. Vyras tikina niekada neišmetantis nieko, kas susiję su speleologija. Todėl didelę dalį kolekcijos sudaro įranga, kuriai ne vienas dešimtmetis.

„Nemažai visko padovanojo ir speleologai. Eksponatų tik daugės, nes sulaukiau ne vieno pažado, kad žmonės atveš įvairių daiktų“, – tikino tyrinėtojas.

Muziejaus atidarymo šventę užbaigė E. Laicono knygos „Vidurdienio tamsa“ pristatymas. Knygoje autorius pasakoja apie speleologijos ištakas, raidą ir astronautų misijoms prilygstančius pavojus, kurie kaskart laukia į požemius nusileidusių tyrinėtojų. Knygoje aprašomi ir Lietuvos urvai, tiek sovietinių, tiek šiuolaikinių speleologų ekspedicijos į Kaukazo, Azijos ir kitus urvus.

Daugiau informacijos apie spalvingą E. Laicono asmenybę, pomėgius, įdomią ir nekasdienišką veiklą rasite interneto svetainėje www.laiconas.lt.

Lukas PILECKAS



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook