Šimtabalsio choro žavesys

Šimtabalsio choro žavesys (0)

2014-04-15

Balandžio 5 d. į koncertą „O mano širdelėj dainelė skambės“ Jurbarko kultūros centre kvietė chorvedės Danutės Lapienės vadovaujami vaikų ir jaunimo chorai. Chorinės muzikos vakaras žiūrovams, o ir dainininkams, tapo gražiu šeštadienio pavakarės akcentu.

Koncertas „O mano širdelėj dainelė skambės“ surengtas be jokios progos – tiesiog, pasak chorvedės D. Lapienės, chorai turėjo ką parodyti ir norėjo, kad šeimos, draugai, mokytojai ir visi kiti pamatytų, ką veikia chorą lankantis jaunimas ir kad dainuoti yra taip pat įdomu, kaip šokti ar vaidinti.
D. Lapienė Jurbarke vadovauja trim chorams – gimnazijos „Saulei“, meno mokyklos jaunių chorui ir kultūros centro „Bildukui“, o ketvirtasis – užaugę „bildukai“, draugiškai vadinami bildais, atliekantys vyrų chorų repertuaro kūrinius. Kai scenoje sustojo visi, žiūrovai išgirdo šimtabalsį chorą.
Koncerto vedėjai Raimondas Kiltinavičius ir Paulius Eigertas pirmąjį į sceną kvietė Alaną Užemecką – jis iš „Bilduko“, bet ne dainomis pradėjo koncertą, o grodamas įdomiu instrumentu – marimba. Alanui akompanavo Aušra Masteikaitė Mičulė.
Kai į sceną subildėjo visi „bildukai“ ir užtraukė linksmas daineles, tapo aišku, kodėl tie maži berniukai, užuot sėdėję prie kompiuterių, šeštadieniais veržiasi į choro repeticiją – vadovė Danutė moka su jais žaisti, o žaisdami jie iš visos širdelės dainuoja. Ir skambesį, ir reginį paįvairino meno mokyklos chorinio dainavimo skyriaus pirmokių Karolinos Lukaitės ir Elvitos Benešiūnaitės duetas.
Mažuosius scenoje keitė vyresniųjų grupė. „Bildukas“ yra jauniausias chorvedės D. Lapienės kolektyvas, prieš dvylika metų suburtas Jurbarko kultūros centre ir jau užauginęs gražų būrelį dainuojančių vaikinų. Nepanorę atsisveikinti su kolektyvu jie tebedainuoja ir yra žinomi ir mylimi ne tik Jurbarke. Jie, pavyzdžiui, jau ne pirmą kartą kviečiami ir labai pageidaujami Lietuvos vyrų chorų sąskrydyje, juos graibsto įvairių renginių organizatoriai, įvertinę ne tik puikius balsus, bet ir nepaprastą laisvumą ir artistiškumą scenoje.
Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos merginų choras „Saulė“ gyvuoja jau beveik ketvirtį amžiaus. „Viename festivalyje Austrijoje prieš daugiau nei dvidešimt metų pamačiau jaunimo chorą iš Slovėnijos, pasiryžau ir pati panašų suburti gimnazijoje – tada ten dirbau muzikos mokytoja“, – prisimena D. Lapienė. Nuo tada choras ir dainuoja, vis atsinaujindamas, nes baigusias mokyklą choristes pakeičia kitos. Šiemet su choru atsisveikins 9 abiturientės, taigi rudenį vėl viskas prasidės tarsi iš naujo.
Prie „Saulės“ ir „Bilduko“ prisijungus Antano Sodeikos meno mokyklos jaunėms – šioje mokykloje D. Lapienė jau trečią dešimtmetį vadovauja chorinio dainavimo skyriui – jungtinis choras atliko šių metų Lietuvos dainų šventės repertuaro kūrinius. Su chorais dainavo ir solistė – meno mokyklos mokytoja Jadvyga Žemliauskienė.
Respublikinei dainų šventei chorai iš viso paruošė 23 dainas. Toli gražu ne visos jos skambėjo koncerte, kaip ir ne visas chorų repertuaras. „Mūsų repertuare daugybė dainų, mokame ir angliškų, vokiškų, net lotynų kalba, bet tais metais, kai ruošiamės respublikinei šventei, kitoms dainoms nėra laiko“, – sakė D. Lapienė.
Tačiau išmokti naujų vokiškų dainų ir surengti koncertą baronui von Štetenui, gegužės gale su palyda vėl atvyksiančiam į Jurbarką, laiko tikrai atsiras, nes negalima laužyti ilgamečių tradicijų ir gražaus bendravimo. Kai pernai baronas su savo šeimos nariais lankėsi mūsų mieste, jis irgi pageidavo jaunimo chorų koncerto, o paskui dainininkams surengė šaunias vaišes boulingo kavinėje. Kai Jurbarko choristai nuvyksta į Krailsheimo Alberto Šveicerio gimnaziją, su kurio choru ir orkestru draugauja jau labai seniai, baronas von Štetenas visada kviečia choristus pasisvečiuoti ir pakoncertuoti savo pilyje.
Įvairiuose festivaliuose ir konkursuose Lietuvoje ir užsienyje Jurbarko jaunimo chorai, ko gero, dainuoja dažniau nei savo mieste. „Nenoriu chorų tik vietiniam pasirodymui – norime kelionių, festivalių, konkursų, nors jie darbą tik apsunkina“, – ambicijų neslepia chorvedė D. Lapienė. Ir tai, ką žiūrovai išgirdo ir pamatė koncerte „O mano širdelėj dainelė skambės“ yra, pasak jos, tik žiedeliai, o kaip jie išauga, žino tik ji pati ir choristai.
„Repeticijos – sunkus darbas, tenka aukoti ir savaitgalius, bet vaikai yra sąmoningi ir supratingi, jie žino, kad negalima eiti į sceną bet kaip pasiruošus, jie ir patys to nenori. Mums talkina nuoširdžios, geros koncertmeisterės, tikros mano pagalbininkės – Jolanta Gudelienė, Zita Liktienė, Roma Vaznienė. Tikra mūsų bičiulė yra Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos mokytoja Raminta Damušienė – ji jau dvidešimt metų lydi chorus į užsienio keliones ir yra ne tik vertėja, bet ir padeda nudirbti daug organizacinių darbų, gražiai bendrauja su jaunimu ir kartu su jais dainuoja“, – pasakojo D. Lapienė.
Mokytoją Ramintą choristai kvietė į sceną, sutiko su daina ir kvietė prisijungti. Daug neraginti į sceną lipo ir buvę choristai, koncerto proga sugrįžę namo – stojo chore į savo vietas ir traukė nepamirštas dainas.
Chorai – tarsi didelė draugiška šeimyna, jungianti ne tik jaunimą, bet ir jų šeimų narius. Visus tris savo vaikus dainuoti leidžianti Asta Boveinienė sakė, kad tikra laimė, kad Jurbarke yra chorvedė, kuri sugeba vaikus sudominti dainavimu, ir ypač berniukus. Asta pasakojo, kad jų šeimoje pirmoji dainuoti panoro dukra Ugnė ir meno mokykloje pradėjo lankyti chorinio dainavimo klasę. Vyresnįjį sūnų Gratą D. Lapienė paragino į „Bilduką“, o jaunesnysis Reinas nenustygo, kada ir jis galės tapti dainininku. „Jie visur tokie judrūs, nenustygstantys vietoje, tad mokytojai turi būti nelengva juos mokyti, bet į chorą jie labai nori, o mes tuo tik džiaugiamės. Dabartiniai vaikai nori daug laiko sėdėti prie kompiuterių, o muzika jiems parodo kitokį pasaulį, kitokį laisvalaikį, chore jie mokosi labai gražiai bendrauti. Nors vaikai labai apkrauti – juk lanko dvi mokyklas, bet muzika jiems tik padeda, – sakė choristų mama. – Be to, vadovė buria ir šeimas – kartu važiavom į operą, o pernai Šeimos dienos proga dviem didžiuliais autobusais vaikai ir jų tėvai važiavome į Latviją, į Rundalės pilį ir Tervetės gamtos parką. Smagu keliauti kartu su vaikais ir susipažinti su kitomis choristų šeimomis.“
Chorvedė D. Lapienė prisipažįsta kartais jau pagalvojanti apie savo pamainą, ir tos mintys nebūna linksmos. Ne tik todėl, kad gaila būtų atsisveikinti su savo kolektyvais, bet ir dėl to, kad chorvedžių Lietuvoje trūksta, nes profesionalus ruošia tik viena aukštoji mokykla. „Ne tik išsilavinimas yra svarbiausias dalykas, bet ir žmogiškieji ryšiai – esi ne tik dirigentas, bet ir draugas, per daug metų kolektyve susiformuoja tarpusavio santykiai ir tradicijos“, – sakė D. Lapienė.
Apie santykius puikiai bylojo su chorais atsisveikinančių abiturientų dovana vadovei – marškinėliai su užrašu „Saulučių ir bildukų mama“. Tuos marškinėlius čia pat, scenoje, chorvedė apsivilko – tuo tarsi pasakydama, kad ir toliau savo dainininkais motiniškai rūpinsis ir mokys.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook