Šimtametės dienas džiugina žmonių gerumas

Šimtametės dienas džiugina žmonių gerumas (0)

2019-11-25

Bronės Kučinskienės ilgaamžiškumo receptas atrodo pernelyg paprastas – stimulą gyventi duoda geri žmonės, tačiau abejoti šimtametės išmintimi būtų neišmintinga. D. Karopčikienės nuotr

Lapkričio 20-ąją Raudonėje gyvenančiai Bronei Kučinskienei suėjo 100 metų. Tokio ypatingo gimtadienio proga jubiliatė sulaukė daugybės svečių: aplankė mylimiausios anūkės, atėjo kaimynai, atvažiavo rajono vadovai. Šimtametė visais gėrėjosi, visiems dėkojo ir vaišių buvo paruošusi. O paprašyta atskleisti ilgaamžiškumo paslaptį, vardijo geradarius, kurių dėka jos neprislėgė metų našta.

Gėlės ir apkabinimai

Šimtametei raudoniškei B. Kučinskienei tądien buvo skirta daugybė linkėjimų, gėlių, gražių ir nuoširdžių žodžių, dovanų ir dėmesio.

„Lankydamasis šiuose namuose jaučiu šilumą ir ramybę, ir visada čia – ideali tvarka. Galėtume jus rodyti pavyzdžiu ir penkiskart jaunesnėms mamoms, kaip reikia tvarkytis namuose. Linkiu sveikatos ir dar daug gražių gyvenimo metų!“ – sakė B. Kučinskienės šimtmečio šventei vadovavęs Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas.

Jurbarko r. savivaldybės mero pavaduotojas Daivaras Rybakovas atvežė rajono mero linkėjimų ir apjuosė senolę Šimtmečio juosta. Sveikino savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Laima Gardauskienė ir VšĮ Jurbarko socialinės paslaugos direktorė Audronė Balčiūnienė. Nuoširdžiai savo globotinę apkabino socialinė darbuotoja Regina Meškauskienė, šimtametės kaimynyste gėrėjosi ir didžiavosi Pilies gatvės gyventojai, sveikino bibliotekininkė Rima Šalnaitienė, kultūros darbuotoja, samariečiai, o vakare, pasak seniūno, jubiliatę dar rengėsi aplankyti karitiečiai ir klebonas. Šimtmetis tapo švente visai Raudonės bendruomenei, ir iš visų lūpų skambėjo: „Mes jus labai mylim, Bronele!“

Iš Vilniaus atkakusios anūkės glaudė prie širdies savo močiutę ir atvežė padėką seniūnui Č. Meškauskui ir jo žmonai socialinei darbuotojai Reginai – už pagalbą močiutei Bronelei.

Močiutė gėrėjosi visais svečiais, sakė ačiū ir kartojo: juk aš tik paprasta moteris.

Kaip sulaukti šimto metų?

Šimtmetis – ne kasdienė šventė, nes Dievas ne kiekvienam duoda ilgą ir gražų gyvenimą. Nors gražumas juk ne vien iš Dievo, bet ir iš žmogaus noro taip gyventi. Ir paprastą žmogų nepaprastu padaro ne jo užimamas postas, o gražus gyvenimas.

Raudoniškės B. Kučinskienės ilgaamžiškumo ir laimės receptas – pernelyg paprastas, kokiu gal net sunku būtų patikėti.

„Reikia būti ne gobšuoliu, niekam nieko nepavydėti – ir visko užteks. Aš savo šeimoje užaugau vienintelė duktė, žemę tėveliai paliko man, o aš viską išdalijau vaikams ir anūkėms – po lygiai. O man užtenka pensijos, ir aš labai laiminga“, – klausiama, kaip sulaukti šimto metų, sakė Bronelė.

Bet tai dar ne viskas, ir šimtametė toliau vardijo svarbius dalykus: „Ir dar vienas dalykas: aplink mane – vien geri žmonės. Praėjusiais metais buvo 100 metų Lietuvai, ir Vasario 16-oji – didelė šventė, o mūsų seniūnas, kuris turi rūpintis visais, neužmiršo ir senelių. Jis atvažiavo, mane pasveikino, ir kultūros darbuotojai, pasipuošę tautiniais rūbais, pasveikino, įteikė dovanėlių.“

Tautinės šventės B. Kučinskienei labai brangios, tą atsinešė iš vaikystės – jos tėvelis Juozas Mileris buvo savanoris, kovojęs už Lietuvos laisvę, ir močiutė Bronelė dėkojo kultūros darbuotojai Birutei Jurkšienei, kuri uždega žvakeles ant jos tėvelio kapo.

Ir toliau, užuot kalbėjusi apie save, Bronelė vardijo geruosius žmones, kurių turtingas ilgas jos gyvenimas.

„Kol dar neturėjau socialinės darbuotojos, Renatėlė Siaurusaitienė ateidavo iš parduotuvės, ji buvo seniūnaitė, parnešdavo man maisto. Koks nepaprastas gerumas! Ji pirmoji pasirūpino, kad man būtų paskirta socialinė darbuotoja. Ir paskyrė Reginutę, ponią Meškauskienę. Jau treji metai ji mane globoja. Kokia nepaprastai gera – visada linksma, visada nuoširdi, ji išsprendžia visus reikalus. Rutienė Vidutė, samarietė, aplanko mane. Be galo visi geri žmonės! Nida Kukliauskienė, kuri pavaduoja Reginą, dar seserys Mačiulytės, kurios be atlygio atneša malkų, vandenio seniems žmonėms“, – šneka ir šneka močiutė ir gerumo pilnomis akimis žvelgia į pasveikinti atvykusius garbingus žmones – iš Jurbarko net, ir iš Raudonės.

Seno žmogaus reikalai: kad atneštų, ko reikia, kad nuvežtų pas gydytojus (Bronelė šiemet jau tris kartus buvo ligoninėje), ir – svarbiausia, kad nuoširdžiai pabendrautų.

„Mano anūkės, anūkės vyras, sūnūs mano, kaimynai – visi aplinkui geri žmonės. Ir labai labai malonu gyventi tarp tokių žmonių, jie duoda stimulą gyvenimui. Tai labai daug reiškia. Niekad gyvenime su niekuo nekonfliktuoju. Jei matau, kad žmogus nori konfliktuoti, tai aš pasišalinu. Jokio koliojimosi, jokių konfliktų!“ – sako senolė, ir būtų neišmintinga jos išmintimi abejoti.

Svečius vaišino gira

Bronelė atsimena mamytės pasakojimą, kad atėjo į šį pasaulį mažytė ir juodais, ilgais iki pečių plaukais. Buvo 1919-ieji, tėtis – Lietuvos savanoris, kovojo už laisvę. O būdama devyniolikmetė jau pati susilaukė pirmagimio sūnaus Romo, o iš viso pagimdė keturis ir išaugino, bet du – dukrą ir sūnų – teko jaunus apraudoti ir palaidoti, taip pat ir vyrą, kuris mirė 1991-aisiais. „O mane nuo mirties išgelbėjo sūnus Romukas“, – sako senolė, glausdamasi prie savo vyresnėlio. Mat ji, būdama jauna, susirgo sunkia liga, o sūnus pasirūpino ją paguldyti į spec. ligoninę.

Bronelės vyras dirbo, o jai darbų namuose niekada netrūko. „Pokario metai sunkūs, nieko nebuvo. Atlyginimai maži, tai reikėjo auginti kiaules, viščiukus perinti ir auginti. Vaikai keturi – be skalbimo mašinų, viską rankomis. Dar reikėjo ravėti dideles kolūkio normas. Ir aš norėjau įsidarbinti prekyboje, bet neleido, nes vyras dirbo buhalteriu kooperatyve“, – prisiminimų nuotrupomis dalijasi šimtametė.

Bronelė prisimena viską ir pasakoja nenuobodžiai, o žodynas turtingas, nes ji visą gyvenimą be galo mėgo skaityti knygas. Net maišydama puodą knygos iš rankos nepaleisdavusi.

Tačiau apie save Bronelė pasakoja mažiausiai – ji ragina svečius sėstis už stalo, ragauti jos padarytos giros ir sotintis gerosios Reginutės iškeptu kugeliu. „O kaip su šampanu?“ – klausia seniūno Česlovo, nes savo namuose šimtametė pati šeimininkė.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook