Balsavimas

Ar Jurbarko ligoninė turėtų likti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Šimtas metų – visai nedaug

Šimtas metų – visai nedaug (0)

2014-03-15

Pavasarišką kovo 6-osios dieną Antanina Banienė, gyvenanti Pauliuose, labai laukė svečių. Senolė žinojo, kad 100 metų jubiliejaus proga jos sveikinti atvyks ne tik patys artimiausi šeimos nariai, bet ir svečiai iš rajono centro.

Puokštės gėlių, sveikinimo raštai ir dovanos, šilti žodžiai bei sveikatos palinkėjimai - Antanina Banienė už viską dėkojo ir džiaugėsi kiekvienu sveikintoju. Daug sveikatos bei dar tiek pat metų rišdamas skaičiumi 100 papuoštą juostą linkėjo Jurbarko savivaldybės meras Ričardas Juška, margaspalvę pavasarišką puokštę ir sveikinimus dovanojo Socialinės paramos skyriaus vedėja Angelė Zabalujeva. Smagių palinkėjimų negailėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus Jurbarko skyriaus vedėjas Alvydas Šimaitis bei viešnios iš Šilalės skyriaus. Šimkaičių seniūnijos seniūnė Elena Šileikienė su dovanomis atskubėjo iš greta esančių savo namų – Antanina Banienė jos artimiausia kaimynė. Sveikintojų eilėje laukė ir Paulių bendruomenės atstovai.
Šimtametei besidžiaugiant dovanomis ir dėkojant už dėmesį svečius priėmė ir apie mamos gyvenimą pasakojo kartu vienuoliktus metus gyvenanti ir ją slauganti dukra Genovaitė Andriejaitienė bei iš Raseinių atvykęs sūnus Jurgis Banys. Prieš 30 metų palaidojusi savo vyrą, su kuriuo išgyveno 44 metus, dabar senutė po ilgų darbo ir rūpesčių metų ilsisi globojama dukters Genovaitės ir laukia pasisvečiuoti atvykstančių keturių anūkų, aštuonių proanūkių bei vieno proproanūkio.
Antanina Banienė ilgai gyveno Juodaičių seniūnijoje, tik vėliau gyvenimo kelias atvedė į Paulius. Baigusi 4 klases visą gyvenimą sunkiai dirbo kolūkyje, laukininkystėje. 31 metus išbuvusi marčiose tyli, kantri, bet tvirtos valios ir sveikatos Antanina dirbo nedejuodama ir nesiekdama didelių turtų. Dukra pasakoja, kad mamutė visada buvo labai rami, bet su charakteriu. „Ir dabar mane pavaiko“, – sako Genovaitė. Laisvu nuo darbų laiku A. Banienė daug ausdavo ir megzdavo. Namuose nemažai jos austų staltiesių, rankšluosčių, patalynės. Maisto senolė taip pat nesirinkdavo – sakydavo, kad darosi silpna, jei nepavalgo kiaulienos. Visą amžių nepažinusi daktarų ir dabar šimtametė nesiskundžia sveikata, tik kad senatvė jėgas atėmė, o jos – neišgydysi. Sunkiau girdinti ir matanti bei dažniausiai lovoje dienas leidžianti močiutė pasakojo, kad jai nieko neskauda ir visai nenori „daktarikės paskirtų vaistų gerti.“ Gražiai prižiūrima dukters, kuriai tenka visi namų rūpesčiai, Antanina žiūri televizorių, pavarto laikraščius, nuotraukose atpažįsta gimines ir draugus bei dalijasi prisiminimais iš sunkių karo metų.
Pati kilusi iš penkių vaikų šeimos senolė liko paskutinė iš artimųjų. Išslaugiusi, išlydėjusi savo tėvelius, vyrą, dabar pati džiaugiasi patogiu ir ramiu buvimu su šeima. Glausdama prie savęs  proanūkes Antanina vis prašo nufotografuoti, kad būtų galima vėliau nuotraukas pažiūrėti. Švelniai anūkų, o dabar jau ir proanūkių „baba“ šaukiama šimtametė sako, kad šimtas metų visai nedaug ir, jei kojos laikytų, mielai pašoktų jubiliejaus proga.
Nuoširdžiai pasidžiaugti kiekvienu gėlės žiedu ir svečiu, nesiskųsti sveikata, kol dar gali bendrauti su aplinkiniais, kiekvieną dieną priimti kaip dovaną, tikėti, kad laukia dar daug gražių akimirkų – viso to išmoko šimtametė patirtis.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook