Balsavimas

Ar pajutote, kad labai padidėjo žemės mokestis?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Šventė paliko ir karčių nuosėdų

Šventė paliko ir karčių nuosėdų (0)

2018-09-12

Rugpjūčio pabaigoje praūžusi Jurbarko krašto šventė „Mus jungiantys tiltai“ kelia įvairių minčių – vieniems visko užteko ir buvo gražu, o kažkas liko nepatenkintas ir peikia viską iš eilės. Kaip ne viskas yra juoda ir balta, taip ir šventė buvo įvairiaspalvė. Apie gražiąją jos pusę „Šviesa“ jau rašė. Šįkart – šiek tiek „nesaldžių“ pastebėjimų.

Erzelis dėl šventės prasidėjo gerą pusmetį prieš ją ar net anksčiau. Rinkosi komisija, darbo grupė ir sprendė, kaip iškilmingiau atšvęsti.

Pirmiausia būtų galima pasvarstyti, ar kasmet reikalinga kelias dienas trunkanti šventė, išbalansuojanti ne tik Jurbarko r. savivaldybės administracijos bei jai pavaldžių įstaigų gyvenimą.

Ar vietoje ištęstos programos neužtektų puikios ir koncentruotos vienos, na, gal dviejų dienų šventės?

Įstaigų vadovai, atstovai buvo nuolat kviečiami į susirinkimus, kuriuose praleido valandų valandas  klausydami jiems nesvarbių dalykų. Ar rūpi kultūros atstovui, kaip bus tvarkomos šiukšlės? Bet šventės organizatoriams patogiau visus turėti po ranka.

Beje, šventės organizatorių buvo nežinia kiek – vienus įsakymus davė meras, kitus – vicemeras. O kur dar kiti savivaldybės darbuotojai? Visi organizavo, planavo, vadovavo, o tuos planus vykdantieji nežinojo, kurio klausyti ir ką daryti. Šventės dieną daug kas tiksliai nežinojo scenarijaus ir šventės eigos. Jei informacijos neturi savivaldybės viešųjų ryšių atstovė, tai kur jos ieškoti?

Beje, labai įdomus savivaldybės vadovų sprendimas vienus darbuotojus prieš šventę išleisti atostogų, o kitiems užkrauti atostogaujančiųjų darbus. Gal todėl kai kurios įstaigos apie tai, kad privalo kažką padaryti, sužinodavo paskutinę minutę, nors, kaip minėta, susirinkimai ir planavimas vyko nuolat.

Darbų užteko visiems – šventės plakatai buvo daromi ir perdaromi, vos ne kiekvienam šventės renginiui buvo gaminamas atskiras plakatas. Galų gale gyventojai juose pasiklydo ir nebesuprato, kas, kur ir kada vyksta ar jau nebevyksta.

Žmonės atlaidūs nesklandumams, ir šventę norisi švęsti, todėl į renginius rinkosi geros nuotaikos ir gausiai. Gražus renginys Šimkaičių girioje, prie partizanų vado Jono Žemaičio žeminės sutraukė ir pėsčiuosius, ir ratuotus. Dar daugiau gyventojų atėjo į vieną svarbiausių šventės renginių – Šimtmečio vardo suteikimą tiltui.

O čia jau tenka stipriau barti organizatorius! Žinoma, tilto, kuriuo juda daug transporto priemonių, ilgesniam laikui ir neuždarysi (nors ir tą buvo galima padaryti), tačiau daugiau pareigūnų, reguliuojančių eismą, privalėjo būti. Policijos mašinos stovėjo tilto galuose, o ten, kur būriavosi žmonės, jų nebuvo. Žiūrovai, dalyviai zujo skersai tiltą vos spėdami suktis tarp važiuojančių mašinų. Belieka pasidžiaugti, kad gražus renginys nebuvo paženklintas tragedijos.

Šeštadienį Dvaro parke iškilmingas šventės atidarymas 10 valandą! Ar organizatoriai manė, kad iš ryto turguje ir mugėje apsipirkinėję ar po vakarykščio koncerto dar miegantys žmonės suskubs žiūrėti, kaip rajono seniūnai gražiais tautiniais rūbais kopia į sceną? Žiūrėjo. Koks dešimt žiūrovų.

Vėliau žmonių pagausėjo, tačiau kas jų laukė? Gražiai pavadinta „Amatų mugė“, kurioje amatininkų kaip visada, – mažuma, partinė palapinė su visur kaišiojama raudona atributika, ne visai blaivių, kaip sakė žmonės, medžiotojų palapinės ir seniūnijų kiemeliai. Kiemeliai pristatė viską – sūrius, obuolius, kugelį, savus amatininkus – taip pat, kaip visose šventėse. Idėja, kad būtų pristatyti regionai, nebuvo išvystyta. Ko norėti, kai kažką daryti privalai, o ką ir už ką – neaišku.

Liūdna buvo žiūrėti į gražų ir platų slėnį kitapus Mituvos, kuriame nevyko nieko. Gal dėl to į šventę atėję žmonės stebėjosi, kad ji tokia negausi ir vargana.

Negausa buvo ne visur. Valdžia sugebėjo išrinktiesiems surengti net du pobūvius. Tokią prabangą sau vargu ar leidžia ir turtingesnės savivaldybės. Penktadienį kviestinis pobūvis surengtas kavinėje „Nemunas“, o šeštadienį furšetas vyko Jurbarko parodų ir koncertų salėje. Pastarasis papiktino daugelį žmonių, nes norintieji aplankyti fotomenininko Roberto Patronaičio darbų parodą, rado uždarytas duris, o prie jų pastatyta muziejaus direktorė privalėjo užtikrinti, kad į vidų pašaliniai nepatektų. Kyla klausimas: kam šventė rengiama – gyventojams ar išrinktiesiems?

Šventės organizatoriai į tą pačią balą įlipo vėl į programą įtraukdami tarptautinį folkloro festivalį „Ant vandens“. Toks sprendimas jau prieš porą metų parodė, kad mugėje pabuvę žmonės eina namo iki vakarinio koncerto, ir festivalis lieka be dėmesio. Ir šiemet festivalio dalyviai dainavo ir šoko patys sau. Nepaneigsi, kad prie to prisidėjo ir nenustojęs lietus, tačiau festivalis, į kurį suvažiuoja daug kolektyvų, tikrai vertas atskiro renginio ir dėmesio.

Laikraščio skaitytojai vardija ir daugiau šventės minusų: Šimtmečio tiltą papuošęs monumentas esą negražus ir brangus, sekmadienį buvo sunku pasirinkti, kur dalyvauti, nes, be renginių mieste, vyko ir Skirsnemunės miestelio šventė, o šeštadienį norėjosi ne tik linksmintis ir apsipirkti, bet ir dalyvauti kokiame prasmingame, rimtame renginyje.

Žinoma, dėl skonio nesiginčijama, o renginį taip pat galima pasirinkti pagal pomėgius, tačiau nepaneigsi, kad šventė organizuota šiek tiek chaotiškai.

Pasak savivaldybės administracijos direktorės Vidos Rekešienės, šventės išlaidos susideda iš kelių dalių: kultūrinei daliai, maitinimui ir svečių priėmimui, reklamai ir aptarnavimui.

Vien tilto atidarymo ceremonijai skirta apie 3,5 tūkst. Eur, o visai kultūrinei šventės programai savivaldybė skyrė per 20 tūkst. Eur, iš kurių 2,1 tūkst. Eur – rėmėjų lėšos.

Reklamai, virš miesto skraidžiusiam aitvarui su Vyčiu, tualetų nuomai išleista dar 1,7 tūkst. Eur, kuriuos Turizmo ir verslo informacijos centras surinko iš mugės prekiautojų.

Dar 5,5 tūkst. Eur savivaldybės lėšų skirta banketams, svečiams maitinti ir apgyvendinti, vertėjų paslaugoms.

Kiekvienas pats gali nuspręsti, ar šventei išleista pinigų suma didelė. Tie, kuriems šventė nepatiko, manys, kad tai daug, smagiai praleidusiems laiką galbūt ji nepasirodys didelė. Pasidžiaugti tikrai turime kuo – buvo gražių ir prasmingų akimirkų, smagių renginių, gerų įspūdžių, o iš klaidų reikia mokytis. Žinoma, jei jos pripažįstamos ir ambicijos neima viršaus.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook