Balsavimas

Ar pajutote, kad labai padidėjo žemės mokestis?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Tvirti atminties tiltai veda į prasmingą šiandieną

Tvirti atminties tiltai veda į prasmingą šiandieną (0)

2018-08-24

Jurbarko krašto šventė „Mus jungiantys tiltai“ ketvirtadienio vakarą prasidėjo renginiu „Atminties tiltai“ prie generolo Jono Žemaičio vadavietės-bunkerio Šimkaičių girioje. Prieš 15 metų rugpjūčio 23-ioji – Baltijos kelio ir Juodojo kaspino diena čia paminėta pirmą kartą, o šiemet aikštelėje prie bunkerio sunkiai tilpo visi atvykusieji prisiminti Lietuvai svarbių istorijos datų.

Ne dėl pliuso

„Tai, ko gero, pats originaliausias Baltijos kelio ir Juodojo kaspino dienos paminėjimas. Iš mažo renginuko jis virto didžiuliu ir žinomu. Šiemet renginys sulaukė itin daug dėmesio“, – sakė renginio organizatorė Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovė Lina Lukošienė.

Susibūrimo prie partizanų bunkerio iniciatorė 2003 m. buvo Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro režisierė Danutė Budrytė-Samienė.

Budrytė-Samienė. „Samių šeima vaidino filme apie partizanus „Vienui vieni“, ir mes prie bunkerio darėme inscenizacijas ta tema. Po to kažkaip išsirutuliojo mintis apie pasibuvimus čia rugpjūčio 23-ią dieną“, – pradžią prisiminė L. Lukošienė. Renginiai buvo nedideli, nefinansuojami – Vadžgiryje kas duonos iškepdavo, kas sūrį padovanodavo, o kviečiamus atlikėjus perspėdavo, kad užmokesčio nebus.

Vakarai prie bunkerio sulaukdavo vis daugiau dalyvių. Tikriausiai todėl, kad jų reikėjo pačiai bendruomenei, buvo rengiami iš širdies ir noro prisiminti, o ne dėl pliuso darbų kalendoriuje. Jau pernai tradicinis renginys buvo įtrauktas į oficialią krašto šventės programą. „Gavome finansavimą atlikėjams, apie renginį buvo rašoma visuose plakatuose, apie jį sužinojo daug žmonių. Gal ir nedalyvavo, bet bent išgirdo apie bunkerį“, – vis plačiau sklindančia žinia apie partizanų vadą J. Žemaitį džiaugėsi renginio organizatorė.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko, generolo Jono Žemaičio-Vytauto gyvenimo istorija domina daug žmonių, vis daugiau jų atvyksta aplankyti jo vadavietės-bunkerio. Ketvirtadienį čia žmonės atvyko autobusais, automobiliais, dviračiais ir pėsčiomis.

Pėsčiomis ir ratais

Į Šimkaičių girią iš Vadžgirio pajudėjo beveik 20 pėsčiųjų, pasiryžusių miškų takeliais nueiti 11 km. Žygeivius lydėjusi vadžgiriškė Daura Giedraitienė prisipažino, kad trasą teko išbandyti ir įsiminti dar prieš žygį – nedažnai tenka iki bunkerio keliauti pėsčiomis.

Žygeivius lydėjo kariškiai, nešantys Lietuvos vėliavą. Pėsčiomis keliavo ir saugusieji, ir vaikai, vadžgiriškiai ir atvykę iš Jurbarko. Kelionę žygeiviai trumpino dainomis ir pokalbiais. Pusiaukelėje prisijungė pulkas ukrainiečių vaikų, kurie šią savaitę vieši Jurbarke. Jie buvo pakviesti drauge su lietuviais paminėti svarbią datą, paklausyti Lietuvos istorijos, apžiūrėti partizanų bunkerį. Dabar už nepriklausomybę kovojantiems ukrainiečiams lietuvių kovų istorija – pamoka, kurią svarbu gerai išmokti.

Iš Jurbarko į renginį „Atminties tiltai“ pajudėjo dviratininkų kolona. Pakeliui prisijungus girdžiškiams, pedalus mynė apie 30 žmonių. 20 km atstumas neišgąsdino nė jaunųjų jurbarkiečių, į tokią kelionę išsiruošusių bene pirmą kartą, o juolab dažnai važinėjančių dviračiais. Dviratininkų kolona sėkmingai įveikė visą trasą, kurioje buvo ir nemažai žvyrkelių. Po renginio į Jurbarką buvo galima grįžti autobusu, tačiau būrelis dviratininkų pasirinko grįžti dviračiais ir namus pasiekė visiškai sutemus.

Žemaičio metai

Vakaras prie partizanų bunkerio prasidėjo visų drauge giedamu Lietuvos himnu. Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius priminė, kad Jonas Žemaitis buvo neoficialus Lietuvos Prezidentas. „Visi žino ir lanko prezidentūras Kaune ir Daukanto aikštėje, Vilniuje. Dar viena, tačiau užmiršta ir mažai lankoma prezidentūra yra čia. Tai pati unikaliausia ir įdomiausia prezidentūra. Šiandien mes renkamės šioje vietoje, kad ji taptų žinoma ir lankoma visuomenės“, – sakė meras.

Renginyje dalyvavęs Seimo narys Ričardas Juška priminė nepriklausomybės aušros istoriją, kai vienas savivaldybės valdininkų su Šimkaičių seniūnu ieškojo bunkerio porą valandų, o seniūnas patikino, kad nieko nuostabaus, nes rusai jo neradę trejus metus.

Seimo narys Andrius Kupčinskas, drauge su dviratininkais atmynęs iš Jurbarko, priminė, kad Seimas pavasario sesijoje priėmė sprendimą 2019 m. paskelbti generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais. „Tai paskatins šią vietą dar labiau įprasminti, bus galima gauti finansavimą jai tvarkyti. Tada čia galėtų atvykti daugiau žmonių – ne tik lietuvių“, – sakė svečias.

Atminties dainos

Ar lubos aukštai? Ar grindys yra? Iš lentų? Kokio pločio ir ilgio žeminė? Ar yra kėdė? Stalas? Gultai yra? Iš lentų? – iš bunkerio išlipusių vaikų klausinėjo garbaus amžiaus senolis. Labai norėčiau įlipti ir pažiūrėti, bet labai gilu, o aš neturiu jėgų“, – sakė jis. Vaikai kantriai pasakojo, kaip bunkeryje tamsu ir niūru.

Toks šiltas bendravimas, atsiminimai, šeimos istorijos – viena jaukiausių vakaro dalių.

Jaukumą ir šilumą dovanojo ir vakaro svečias – poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, vaikų rašytojas, atlikėjas Vytautas V. Landsbergis.

„Ypatinga ir nedrąsu dainuoti tokioje vietoje, matant žilagalvius kovotojus, menančius tuos laikus, Parlamento gynėjus. Aš įpratęs bendrauti su jaunimu ir vaikais. Esu jiems partizaninio karo temos tarpininkas“, – prisistatė atlikėjas, rengiantis kino stovyklas vaikams ir pasakojantis jiems Lietuvos istoriją.

Pasak V. V. Landsbergio, partizanų tema labai svarbi. „Neseniai viešėjo Lietuvoje prodiuseris iš Holivudo. Aš ruošiuosi kurti filmą apie Adolfą Ramanauską-Vanagą. Jis norėjo tokį filmą statyti Amerikoje. Nesutikau. Tai – mūsų, lietuviškas reikalas. Papasakojau jam apie Daumantą, Žemaitį. Tai – istorijos puikiausiems filmams. Mes nevertiname to, ką turime. Tai – mūsų istorija, mūsų mitologija“, – sakė svečias.

V. V. Landsbergis siūlė į bunkerį vienai nakčiai atvežti niekuo nesidominčius paauglius – tokioje vietoje jie Lietuvos istoriją supranta per naktį. „Užtenka vakare prie laužo padainuoti apie mėlynas vosilkas, papasakoti partizaniškas istorijas, geriausiai tų laikų liudininkų lūpomis, ir jie pasikeičia, ima ieškoti knygų apie partizanus. Gyvos pamokos – geriausios“, – tikino režisierius.

Svečias atliko keletą partizanų, lietuvių liaudies dainų, skambėjusių miško brolių žeminėse, savo kūrybos baladžių. Visos jos alsavo patriotine dvasia, kvietė atsiminti tai, ką sovietmečiu bandyta ištrinti iš tautos atminties.

„Lietuvą turi skaudėti. Kol jos neskauda, mes jos nevertinam, nejaučiam. O kai suskausta, pradedame Lietuvą mylėti, stengtis dėl jos“, – sakė V. V. Landsbergis.

Dėkodama už koncertą L. Lukošienė užsiminė, kad režisieriui V. V. Landsbergiui papasakojo partizanų ryšininko, bunkerio prižiūrėtojo, kraštiečio Antano Puišio istoriją. „Kai pernai bunkerį užpylė liūtis, 89-erių Antanas atmynė dviračiu vienuolika kilometrų ir iš bunkerio išsėmė 80 kibirų vandens. Galbūt apie mūsų Antaną Puišį taip pat atsiras filmas?“ – svarstė renginio organizatorė.

Po koncerto renginio dalyvių laukė skani kareiviška košė ir arbata, jaukus vakarojimas prisimenant praeitį ir žvelgiant į ateitį. Atminties tiltai prie partizanų bunkerio sujungė bendrystei kartas, skirtingus požiūrius ir įsitikinimus. Vardan tos!

Daugiau nuotraukų iš šventės rasite čia.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook