Smurto prieš vaikus pasekmės - skaudžios ir negrįžtamos

Smurto prieš vaikus pasekmės - skaudžios ir negrįžtamos (0)

2020-06-29

Smurtas prieš vaikus – labai sunki ir skaudi tema. Nėra lengvesnio ar sunkesnio smurto. Bet koks smurtas žaloja jauną žmogų, o jo pasekmės gali būti jaučiamos visą gyvenimą. Taip teigia Vilniaus vaikų socialinės globos namų „Gilė“ psichologė Justina Laučytė, kasdien susidurianti su vaikais, kurie smurtą patyrė ankstyvoje vaikystėje ir jaučia jo ilgalaikes pasekmes.

1. Smurtas šeimoje – be abejo sunki patirtis vaikui. Kokios galimos pasekmės vaikui, patiriančiam smurtą?

                                            Kalbant apie smurtą prieš vaikus, dažniausiai turima omenyje ne vienkartinis smurtinis veiksmas, o tyčia pasirinkta santykių sistema, kurioje vaikas yra žalojamas. Naudojamas smurtas gali paveikti įvairiai – pasekmės gali būti tiek trumpalaikės, sukeliančios skausmą ir nežymiai sutrikdančios sveikatą, tiek ilgalaikės, stipriai sutrikdančios vaiko raidą, jo asmenybę ir išliekančios visą gyvenimą. Tyrimai rodo, kad egzistuoja tam tikri rizikos ir apsauginiai veiksniai, kurie lemia, kaip žalojantis elgesys paveiks vaiką. Taigi, ne visi vaikai, patiriantys smurtą, vėliau susiduria su tokiomis pačiomis pasekmėmis.

                      Apskritai kalbant, vaikystėje patirtas smurtas gali lemti, kad vaikas turės psichologinių problemų, elgesio ir emocinių sunkumų, psichinės sveikatos problemų, mokymosi problemų. Padidėja rizika sirgti depresija, nerimo ar valgymo sutrikimais, didėja savižudybės ar kito save žalojančio elgesio rizika, atsiranda didesnė tikimybė alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimui, ankstyviems ir nesaugiems lytiniams santykiams ir panašiai. Žiūrint ilgalaikėje perspektyvoje, vaikai patyrę žalojantį elgesį ir negavę reikiamos paramos ir pagalbos, ir užaugę patiria sunkumų palaikydami nuolatinius artimus santykius, turi menkus tėvystės įgūdžius, yra linkę pažeisti įstatymus, elgtis agresyviai, nepaisyti visuomenėje nusistovėjusių normų, patiria sunkumų susirandant ir išlaikant nuolatinę darbo vietą, tai yra užaugę patys lieka „smurto rate“.

2. Kaip pasireiškia psichologinis smurtas prieš vaiką ir kokios galimos jo pasekmės?

                      Emocinė ir psichologinė prievarta prieš vaikus reiškia tėvų ar globėjų elgesį, kalbėjimą ir veiksmus, kurie daro neigiamą poveikį vaiko gyvenimui. Psichologinis smurtas gali pasireikšti tokiu elgesiu kaip vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, asocialaus elgesio skatinimas ir panašiai. Net jei psichologinis smurtas nesukelia tiesioginės grėsmės gyvybei, vaikai, kurie dar neturi psichologinių galimybių tinkamai įvertinti kylančio pavojaus, grasinimus ar kitą netinkamą elgesį gali matyti kaip tokį.  Patiriama psichologinė žala yra tokia pati reikšminga ir gąsdinanti, kaip ir tuomet, kai kyla realus pavojus gyvybei. Štai užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad ankstyvoje vaikystėje patirta neigiama patirtis lemia akivaizdžiai mažesnį vaikų smegenų tūrį. Taigi aplinka, kurioje auga vaikas, daro įtaką jo visapusiškam tolimesniam vystymuisi. Džiugu, kad Lietuvoje apie šią smurto formą yra kalbama vis dažniau ir ji pamažu yra vis labiau atpažįstama. Visgi, reikia suprasti, kad psichologinis smurtas kartais gali reikštis gana subtiliai, pvz., vaiko menkinimas kartais būna vadinamas noru užgrūdinti ir sutvirtinti vaiko charakterį, paruošti jį ateities sunkumams.

                      Psichologinio smurto žalą, net ir suteikus pagalbą, žmogus gali jausti visą gyvenimą. Dažniausiai vaikai, o paskui ir suaugę, patyrę psichologinį smurtą, pasižymi žemesne saviverte, labiau išreikštais psichosomatiniais sunkumais, potrauminio streso simptomais, didesniu nerimu. Tokie žmonės turi didesnę riziką sirgti depresija.

3. Jei tiesiogiai prieš vaiką šeimoje nėra smurtaujama, tačiau jis nuolat mato šeimoje smurtą, ar turės tai neigiamų pasekmių vaikui, jei taip – kokių? 

                      Kalbėdami apie smurtą turime nepamiršti, kad egzistuoja ne tik fizinis smurtas, bet ir kitos, kiek subtilesnės ir sunkiau pastebimos bei įvertinamos smurto formos, pvz., nepriežiūra ar psichologinis smurtas. Situacijų būna įvairių, tačiau nesudėtinga įsivaizduoti, kad vaikas, gyvenantis nuolatinėje smurtinėje aplinkoje, nors pats ir nepatirdamas tiesioginio fizinio smurto, turėtų jaustis išsigandęs, nerimastingas, liūdnas, piktas, pasimetęs… Reikia suprasti, kad ne tik tiesioginis fizinio ar seksualinio smurto aktas daro neigiamą įtaką vaiko gyvenimui bei raidai, bet ir nuolatinis emocinių (pvz., saugumo, ryšio) bei socialinių poreikių netenkinimas. Kuo ilgiau šie poreikiai nebus tenkinami, kuo ilgiau vaikas namuose jausis nesaugus, tuo ilgalaikiškenes pasekmes ir negrįžtamus asmenybės sužeidimus vaikas gali patirti. 

4. Jei vaikas auga šeimoje, kurioje nuolat girtaujama, jei tėvai alkoholikai ar vienas iš tėvų, kaip tai gali atsiliepti vaiko psichikai?

                      Pastaruoju metu ypač dažnai kalbama apie vaikų prieraišumą, kurį vaikas įgyja pirmaisiais gyvenimo metais, bendraudamas su juo besirūpinančiu asmeniu (mama ar tėčiu, kartais – globėju, aukle, seneliais ir pan.). Jeigu suaugęs žmogus geba atliepti vaiko poreikius, nuraminti verkiantį, patenkinti jo alkio, saugumo ir kitus poreikius, vaikas įgyja pasaulio, kaip saugaus, vaizdą. Šį įgytą pasaulio modelį jis ir toliau „nešasi” per gyvenimą, tikėdamas, kad aplinkiniai žmonės galės jam padėti, jis pasitiki pasauliu, yra linkęs jį tyrinėti. Nenuoseklus ir nenuspėjamas tėvavimas (kitais žodžiais tariant –nepriežiūra) tėvams būnant apsvaigus gali lemti nesaugaus ar dezorganizuoto prieraišumo vystymąsi. Tokie vaikai atrodo nerimastingesni, yra linkę demonstruoti daugiau vengiančio elgesio, pasaulį supranta kaip grėsmingą vietą, kuriame sunku pasitikėti aplinkiniais.

5. Ar įmanoma apibrėžti kiek laiko vaikui išlieka neigiamos pasekmės? Tik kol jis yra vaikas, ar ir vėliau, jau būnant suaugusiu, žmogui neigiama patirtis iš vaikystės kažkaip atsiliepia?

                      Kalbant apie ilgalaikes smurto pasekmes vaikams, o vėliau – ir suaugusiesiems, svarbūs kiti aplinkoje esantys rizikos ir apsauginiai veiksniai, todėl vienareikšmio atsakymo nėra. Visgi, kad būtų lengviau įsivaizduoti psichinės sveikatos gijimą, galima galvoti apie fizinę žmogaus sveikatą. Pavyzdžiui, patyrus kojos lūžį, yra aišku, kad siekiant efektyvaus gijimo, pagalba turi būti suteikta kaip galima greičiau ir lūžio vieta negali būti pakartotinai traumuojama. Taip pat ir siekiant padėti pasveikti vaikui, patyrusiam žalojantį elgesį, būtinos pagalbos teikimo sąlygos – visiškas smurto nutraukimas ir reikiamos pagalbos vaikui ir/ar šeimai gavimas.

Taigi, traumuotos kojos gijimo efektyvumas priklauso nuo to, kaip greitai buvo kreiptasi pagalbos, ar neįvyko nenumatytų komplikacijų gyjant, ar ji nebuvo papildomai traumuota gydymo metu. Gijimas taip pat priklauso nuo to, ar kojos trauma buvo patirta pirmą kartą, kiek stipriai buvo sužeista ir t. t. Suteikus pirmąją būtinąją pagalbą ir koją sugipsavus, bus žmonių, kurie skausmo nebejaus. Taip pat bus tokių žmonių, kuriems koją skaudės tik tam tikromis aplinkybėmis, pvz., keičiantis orams ar patyrus didesnį fizinį krūvį. Bus ir tokių, kurių gijimas bus sunkus, reikės papildomo gydymo, gal net operacijos. Visgi, daugeliui žmonių prisiminimas apie tai, kad koja buvo lūžusi, išliks visą gyvenimą, nors fizinio skausmo galbūt nebus justi jau daugelį metų.

                      Kaip ir gyjant kojai, taip ir gyjant psichikai, yra situacijų, kuomet patirtos traumos gali aktualizuotis, pvz., patyrus pakartotinius dirgiklius. Labai svarbu išmokti atpažinti situacijas, kurios gali sukelti pakartotinį traumavimą, išmokti jų išvengti (vaikų atveju, mokytis turi ir jų tėvai ar kita artima aplinka).

6. Kaip žmogui atsikratyti skaudžios patirties iš vaikystės? Ar įmanoma pagyti?

                      Deja, ištrinti tai, kas buvo patirta yra neįmanoma. Visgi, išgyventi jausmus ir surasti ramybę su skaudžiais vaikystės patyrimais gali padėti specialistų pagalba, tokia kaip psichoterapija.      

Sigita Zumerytė Arlauskienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook