Eržvilkiškė apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“

Eržvilkiškė apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (0)

2015-04-30

Zuzaną Mockienę Motinos dienos proga šiemet sveikina ne tik septyni jos vaikai, bet ir šalies Prezidentė. Balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos Prezidentūroje pašaltuoniškei įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis – taip mūsų valstybė pagerbė Motiną, išauginusią būrį savo vaikų, o Lietuvai – darbščių ir sąžiningų piliečių.

Motinos dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo 47 mamas iš visos Lietuvos, išauginusias ir gerai išauklėjusias septynis ir daugiau vaikų.
„Gausių Lietuvos šeimų mamos – pasiaukojimo ir prasmingo gyvenimo pavyzdys. Augindamos būrį darbščių ir sąžiningų piliečių, jos padeda Lietuvai ir toliau išlikti augančia valstybe. Daugiavaikėmis motinomis didžiuojasi vaikai, anūkai ir proanūkiai, taip pat visa Lietuva“, – sakė Prezidentė.
Pasak Prezidentės, didelės ir darnios šeimos – tai mūsų stiprybės pamatas ir ateitis. Daugiavaikės motinos meile ir šviesa sušildo ne tik savo namus, bet ir sutelkia bendruomenę. Jų dėmesys savo vaikams – tai rūpinimasis visa Lietuva.
Šalies vadovė padėkojo garbingo amžiaus sulaukusioms mamoms už gerumą, išmintį, nepailstamą rūpestį ir palinkėjo stiprios sveikatos, artimųjų dėmesio ir kasdienio džiaugsmo.
Pašaltuonyje gyvenanti Zuzana Mockienė artimųjų meilės nestokoja. Kasdienis jos gyvenimo džiaugsmas – keturi sūnus ir trys dukterys, užaugę puikiais žmonėmis ir tokiais pat auginantys savo vaikus.
„Vaikai, marčios, žentai – visi geri, nė su vienu nesu susipykusi. Turiu devyniolika anūkų ir proanūkių jau porelę – Emiliuką ir Samantą“, – skaičiuoja ir vardija savo artimiausiuosius mama Zuzana.
Kai visi suvažiuoja, didelėje svetainėje sunkiai besutelpa. Bet taip – kad suvažiuotų visi kartu pasėdėti prie stalo – būna retai, tik per didžiausias mamos šventes. Dažniau atvažiuoja po vieną, su šeimomis – pabūti pas mamą, pasišnekėti ir pasidarbuoti. Todėl Zuzana, nors pernai tapo našle, niekada nesijaučia vieniša.
„Vaikai – Dievo dovana. Nieko mes neplanavom, taip Dievas davė. Ir mano laikais ne visų šeimos buvo tokios didelės, o kai pagimdžiau septintąjį, kai kurie iš manęs ir pasijuokė. Užtat dabar visi sako: kaip tau gerai“, – pasakoja Zuzana ir nebijo prisipažinti, kad jai tikrai gerai – ir visada taip buvo. Ir tada, kai vienas po kito pabiro septynetas ir augo mažoje trobelėje, ir kai visi kartu statė naująjį namą, ir netgi tada, kai vienas po kito paliko tėvų pastogę, džiaugėsi motinos širdis gražiais vaikų gyvenimais.
O Zuzana visą gyvenimą Pašaltuonyje, net ir jos tėviškė čia pat – už Šaltuonos, Gauriškiuose. Platųjį pasaulį jai parodė vaikai. Talinas, Ryga, Sankt Peterburgas, Ukraina – važiavo į ekskursijas, lankė kariuomenėje tarnavusius sūnus, o prieš keletą metų vyriausiasis – Juozas nusivežė mamą į Ispaniją. Kai Prezidentė pakvietė atvažiuoti į Vilnių, Zuzana nenustebo: „Vilniuje buvau kelis sykius – ten mokėsi Onutė, bet seniai, dabar jau trisdešimt metų ji mokytojauja. O Prezidentūroje nesu buvusi ir Prezidentę tik per televizorių mačiau.“
Su savo būsimu vyru Stanislovu Zuzana susitiko 1957-aisiais. „Krikštijom pusbrolio dukrą, bet susitikom atsitiktinai, nes kūmas turėjo būti kitas. Tačiau mergaitė susirgo ir reikėjo skubiai pakrikštyti, todėl paprašė Stanislovą. O po dvejų metų pradėjom daugiau bendrauti ir 1960-aisiais  paėmėm „šliūbą“. Kai jau buvo gimęs sūnus, 1961 metų vasario 3 dieną ėjom į metrikaciją Skaudvilėje – beveik visą kelią pėsčiomis“, – pasakoja Zuzana.
Paprašyta prisiminti, kaip anuomet bendraudavo jaunimas, ji sako: „Atvažiuodavo pas mane su dviračiu, ir aš turėjau dviratį – nuvažiuodavom į atlaidus, į Tauragę pasižvalgyti. Į šokius – mažai, nes tėvai neleisdavo.“
Nors vienas po kito gimė septyni vaikai, Zuzana juos auginti neturėjo tokių sąlygų kaip dabartinės mamos: vaiko auginimo atostogų tada neduodavo ir pinigų mamoms nemokėjo. „Senoj troboj susispraudę gyvenom su uošviene ir dar tokia senute audėja. Dirbom abu kiaulių fermoje, vaikus dieną uošvienė prižiūrėjo, o naktį aš. Be elektros, be šaldytuvo. Mano rankos nuo skalbimo buvo kiauros – tada aš malkas kapojau, o vyras vystyklus plovė“, – senus laikus prisimena Zuzana ir dar ne kartą geru žodžiu mini savo vyrą, su kuriuo nugyveno 54 metus. Stanislovo gerumą Zuzana vertina tuo, kas ir pačiai svarbiausia: vaikus mylėjo, prie darbo pratino, žodžiu, o ne rykšte juos auklėjo.
„Čia gyvename ne taip ir seniai, – sako Zuzana, sėdėdama už stalo namuose, kuriuos visa šeima kartu statė. – Parėjom, kai jauniausiai – Vilytei – buvo treji, ir žiūrėdama į senąją trobą, kuri čia netoli buvo, ji šaukė: noriu namo. Kai pradėjom statytis, vaikai visas plytas sunešė – kuris kiek galėjo.“
Pas Zuzaną ant stalo dabar visada būna saldainių vaikams ir anūkams pavaišinti. Už vaikus dabar gaunamus pinigus Zuzana išleidžia vaistams, bet ir saldainiams užtenka. Kai vaikai buvo maži, saldainių nepirkdavo. Tik už du jauniausiuosius valstybė jau mokėjo po 8 rublius, daugiau nieko, o prievolės buvo kaip ir visiems kolūkyje – ir linus nurauti, ir daržus nuravėti. Daugiavaikė mama į pensiją išėjo turėdama 29 metų darbo stažą! Neskaitant tų 8-erių, kai dirbo dar netekėjusi, kuriuos, anot moters, pensijas skaičiavę funkcionieriai nusuko, mat ant archyvuose rasto popieriaus nebuvo kažkokio trikampio antspaudėlio.
Zuzana prisimena, kaip jai teko pakovoti, kad būtų leista laikyti dvi karves, nes net tokia „privilegija“ didelei šeimai nebuvo numatyta. Cepelinų šeimynai virdavo penkiasdešimt – ir pašildyti nelikdavo, o pasiskaninimui kepdavo pyragus ir bandeles – jų skonio vaikai nepamiršo ir pageidautų, kad mama ir dabar tokių iškeptų.
„Sunkiau buvo su pasirėdymu vaikams – juk tokia šeimyna. Džiaugiuos, kad mokykloje buvo uniformos, – sako mama Zuzana ir prideda, – gal kad biedniau, tai geresni ir užaugo.“
O dėl vieno Z. Mockienė visiškai neabejoja: „Darbas kartu su tėvais yra svarbiausia vaikų auklėjimo priemonė. Mūsų vaikai visada turėjo darbo – kiekvienas žinojo, ką dirbti, ir nevengė. Mums nereikėjo šūkauti paupiais: pareik, pareik! Na, jau kai pradėjo merginėti, visaip būdavo, bet ir tada dar pakontroliuodavau. Ir gyvendami savo gyvenimus vaikai mane labai dažnai lanko, o aš jiems visada duodu darbo.“
Vargai ir sunkumai pasimiršta, o neblėstančio Motinos džiaugsmo versmė – užaugę vaikai, pulkas anūkų ir proanūkių. Visi Zuzanos vaikai sukūrė šeimas ir įsikūrė netoli savo gimtųjų namų. Tauragėje gyvenantis Zenonas Dievo apdovanotas didele šeima – jis yra šešių vaikų tėvas. Arčiausiai namų, Steigvilų kaime, gyvenanti Genutė augina tris, kiti – po du vaikus. Vyriausiasis Juozas ir pagrandukė Vilija įsikūrė Smalininkuose. Onutė mokytojauja Veliuonoje. Stasys dirba tolimųjų reisų vairuotoju, o jo namai Eržvilke. Šilutėje gyvenantis Edmundas jau 21-erius metus tarnauja Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose.
Kaip neišsenka motinos džiaugsmas, taip niekada nesibaigia ir rūpestis – kad sveiki, kad laimingi, kad viskas gerai būtų vaikams ir jų šeimoms. „Dabar mano vienintelis rūpestis – kad sveiki užaugę ir būtų sveiki. Dabar visi tiek daug važinėja – tos avarijos... Tai tik toks dabar mano rūpestis“, – sako septynis vaikus užauginusi Zuzana Mockienė.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook