Spektaklį „aprengė“ jurbarkietė

Spektaklį „aprengė“ jurbarkietė (0)

2019-12-14

Rūta Lendraitytė kostiumus ir scenografiją kūrė jau aštuoniems spektakliams. Oskaro Koršunovo „Žmogus iš Podolsko“ – pirmasis, kurį pamatys jurbarkiečiai

Gruodžio 16 d. Jurbarko kultūros centre rodomas Oskaro Koršunovo spektaklis „Žmogus iš Podolsko“ turėtų būti įdomus tikro teatro, gilių minčių ir filosofijos pasiilgusiems žiūrovams. Be to, tai pirmasis Jurbarke rodomas spektaklis, kuriam kostiumus sukūrė skirsnemuniškė dizainerė Rūta Lendraitytė, teatro dailininke dirbusi jau aštuoniuose spektakliuose.

Teatro pasaulyje

Apie jurbarkietę dizainerę R. Lendraitytę garsiai imta kalbėti, kai ji, įveikusi atranką „Mados infekcijoje“, pateko į svarbiausią šalies mados konkursą „Manos injekcija“ ir su kolekcija „Gyvi rūbai“ tapo jo nugalėtoja. Po šios pergalės dizainerė turėjo galimybę savo kolekciją pristatyti Kijevo mados renginyje. R. Lendraitytė sukūrė savo prekybinį ženklą „Utalla“, kuris sėkmingai gyvuoja ir dabar.

Teatre R. Lendraitytė pradėjo dirbti dar besimokydama antrame Vilniaus dailės akademijos kurse. „Viename vakarėlyje susipažinau su režisieriumi Aleksandru Špilevojumi. Pabendravome, o kitą dieną jis man pasiūlė sukurti kostiumus savo spektakliui „Neišmoktos pamokos“. Spektaklis buvo nominuotas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui ir iki šiol labai sėkmingai rodomas „Menų spaustuvėje“, – pasakoja jau šešerius metus teatro pasaulyje besisukanti Rūta. Pasak jos, ten patekti nelengva, tačiau sukūrus kostiumus vienam spektakliui, gali tikėtis, kad būsi pakviesta dirbti ir kituose pastatymuose.

R. Lendraitytė su režisieriumi A. Špilevojumi dirbo jau penkiuose spektakliuose – kūrė ne tik kostiumus, bet ir scenografiją bei kitą vizualą – plakatus, skrajutes. Jurbarkietės darbą galima pamatyti įvairiuose teatruose pastatytuose spektakliuose „Urodas“, „Bagadelnia“, „12 gramų į šiaurę“ ir „Babelis“.  R. Lendraitytė mielai prisimena darbą su režisieriumi Valentinu Masalskiu spektaklyje „Graži ir ta galinga“. Užsimezgus draugystei su šiuo Lietuvos teatro grandu dizainerė kviečiama vesti dizaino užsiėmimų, skaityti paskaitų V. Masalskio Kuliuose  rengiamame  „Sofijos festivalyje“. Dizainerei teko dirbti ir su Vilniaus universiteto teatru statant spektaklį „Dualai“, taip pat padėti Lietuvos muzikos ir teatro studentų pastatymuose.

Visi spektakliai, kuriuose dirbo R. Lendraitytė, dar teberodomi, yra „gyvi“. Spektaklis „Bagadelnia“ netgi gavo Auksinį scenos kryžių. „Sakoma, kad spektaklis gali gyvuoti iki 4 metų, po to jis išsikvepia ir jį reikia numarinti“, – teatro užkulisius atskleidžia Rūta. Oskaro Koršunovo spektaklio „Žmogus iš Podolsko“ premjera įvyko tik šių metų gegužę, tad dabar spektaklis – pačioje brandoje.

„Kai man paskambino ir pasiūlė suskurti kostiumus Oskaro Koršunovo teatrui, ištiko lengvas šokas. Jaučiau  pagarbą, susimaišiusią su švelnia baime. Negalėjau atsisakyti, nors tuo metu jau dirbau ir prie kito spektaklio. Buvo labai sunku, nes vienu metu teko dirbti prie dviejų projektų“, – praėjusį pavasarį prisimena Rūta.

Ypatinga filosofija

Dabar R. Lendraitytė drąsiai tikina, kad Oskaras Koršunovas – vienas geriausių strategų ir režisierių Lietuvos teatre. „Per vieną repeticiją su juo sužinai tiek, kiek neišmoksi jokiose studijose. O spektaklis statomas ne vieną mėnesį“, – patirtimi džiaugiasi dizainerė.

Pasak, R. Lendraitytės, spektaklis „Žmogus iš Podolsko“ nėra labai lengvas ir tikrai privers susimastyti. „Spektaklis – filosofinis, gilus, kils daug klausimų. Tai tikrai – ne komedija ir ne pramoga. Spektaklyje vaidina tikros žvaigždės – vienas populiariausių Lietuvos aktorių Marius Repšys, Holivude besifilmuojanti Giedrė Mockeliūnaitė. Spektaklyje vaidinantis Marius Čižauskas man yra vienas geriausių aktorių Lietuvoje. Geras aktorius – tas, kuris turi daug žinių, sugeba persikūnyti į bet kurį vaidmenį ir tai atlieka nepriekaištingai, jis skleidžia tokią energiją, kad negali atitraukti akių. Spektaklyje Mariaus personažas – grubus „marozas“, o užkulisiuose jį matysi ramų su knyga rankoje“, – pasakoja R. Lendraitytė.

Rūta džiaugiasi galėdama gimtinėje pristatyti spektaklį, kurio aktoriai vilki jos kurtais kostiumais. „Labai seniai norėjau į Jurbarką atvežti savo spektaklį, tačiau ne visi spektakliai gali būti čia rodomi. Tam netinka nerekonstruota Jurbarko kultūros centro salė. Pavyzdžiui, A. Špilevojaus spektakliuose skamba gyva muzika ir jai reikia puikios akustikos. Reikia greičiau modernizuoti kultūros centrą, kad jurbarkiečius pasiektų geras menas“, – įsitikinus dizainerė ir ragina nepraleisti progos pamatyti O. Koršunovo režisuoto spektaklio.

Sudėtingas darbas

Koks tas teatro dailininko darbas? „Labai įdomus, bet ir nelengvas“, – sako Rūta. Sutarus dirbti spektaklyje, tenka keliems mėnesiams persikelti į miestą, kuriame jis bus statomas. Su kai kuriais režisieriais darbas prasideda dar rašant pjesę. „Jei Aleksandras pats rašo pjesę, tame procese nuo pradžių dalyvauju ir aš. Vyksta diskusijos, filosofiniai pokalbiai, pjesės analizė. Po aktorių atrankos prasideda repeticijos. Beveik visose dalyvauju ir aš“, – pasakoja R. Lendraitytė.

Repeticijos vyksta 2-3 kartus per savaitę, kartais visą dieną, kartais kelias valandas. „Repeticija – tai improvizacijos, skaitymai, kūrinio ir personažų analizė. Tada susipažįstu su aktoriais, jų personažais ir prasideda kūryba. Scenografijos, kostiumų. Viską aptariame su režisieriumi“, – spektaklio statymo rutina dizainerę žavi.

Kiekvienas teatras turi savo personalą, todėl R. Lendraitytei tenka vadovauti kostiumų siuvimo ir scenografijos gaminimo komandoms. „Kostiumus dažniausiai siuva moterys, o scenografija, butaforija – vyriškas reikalas. Buvo šiek tiek nejauku vadovauti, juolab vyrai dar mėgsta ir patikrinti, ar nusimanai apie savo darbą – techninius scenos projektus, staliaus darbą“, – juokiasi Rūta.

Su aktoriais teatro dailininkui taip pat tenka daug bendrauti, išsiaiškinti, kaip jie supranta savo personažą, kokio rekvizito jiems reikėtų, ir rasti geriausią sprendimą. „Teatras, jo žmonės tampa savotiška priklausomybe. Jie tiek daug turi savyje, yra vieni labiausiai išprususių, apsiskaičiusių žmonių. Pabendravęs su jais pradedi ir pats kitaip viską matyti, gauni daug žinių, informacijos“, – sako R. Lendraitytė.

Nepaisant to, kad darbas teatre teikia didžiulį pasitenkinimą, jis yra ir labai sekinantis. „Neįsivaizdavau, kad spektaklio pastatymas toks sudėtingas ir taip brangiai kainuoja. Į kiekvieną spektaklį investuojama labai daug ir jauti atsakomybę, kad jis atsipirktų. O atsiperka tik labai žiūrovų vertinami spektakliai. Sekina ir pats kūrybinis darbas“, – kad teatro virtuvėje kartais pakvimpa svilėsiais neslepia Rūta.

Kita pusė

Teatro dailininkės pareigos – tik viena R. Lendraitytės darbinės veiklos dalių. Pamatę jurbarkietės  darbus spektakliuose ją susirado verslininkai Adelė ir Dainius Latvėnai ir pasiūlė darbą. Tarp kitų verslų ir siuvimo įmonę valdantys verslininkai pakvietė Rūtą ten  dirbti dizainere ir kurti namų tekstilės kolekciją. „Pasiūlymas buvo toks, kad negalėjau atsisakyti, tad visus metus skyriau kolekcijai kurti. Taip atsirado namų tekstilės linija „Linoo“, – džiaugiasi R. Lendraitytė. „Linoo“ – tai įvairūs tekstilės gaminiai namams: užuolaidos, staltiesės, takeliai, rankšliuosčiai, patalynė, pledai, chalatai ir kiti gaminiai.

Latvėnų siuvimo įmonėje dirba 50 žmonių komanda. Siuvykloje buvo siuvami užsienio dizainerių aukštosios mados gaminiai. Daugiausia „Linoo“ gaminių parduodama Japonijoje, taip pat prekiaujama JAV, Vokietijoje, rengiamasi eksportui į Didžiąją Britaniją. Lietuvoje šios namų tekstilės galima įsigyti namų interjero salonuose didžiuosiuose miestuose.

Darbo reikalais R. Lendraitytei dabar dažnai tenka keliauti į Japoniją. „Labai įdomu pažinti visai kitokią kultūrą, tradicijas, bet tą reikia padaryti norint šioje šalyje sėkmingai prekiauti. Japonai norėtų prekiauti ir mano ženklo „Utalla“ produktais.  Svarstau šio ženklo drabužius pritaikyti komercinei prekybai“, – planais dalijasi Rūta.

Dabar „Utalla“ ženklu pažymėtų rūbų galima užsisakyti individualiai. Rūta rengia ne vieną žinomą scenos žmogų. „Rengiau grupės „Siela“ narius, Jurgą Šeduikytę, Aliną Orlovą. Neretai į mane kreipiasi nuotakos, tad esu pasiuvusi ne vieną vestuvinę suknelę. Ir Jurbarke turiu nuostabią siuvėją, kuri išpildo visus mano sumanymus“, – R. Lendraitytė ryšių su tėviške nenutraukia, čia turi ir studiją darbui, kai grįžta aplankyti Skirsnemunėje gyvenančių tėvų.

„Tiek teatrui, tiek gamyklai skiriu vienodai dėmesio. Man pasisekė – turiu absoliučią laisvę: dirbu kada noriu ir kur noriu. Žinoma, mano darbo diena gerokai ilgesnė nei 8 darbo valandos, bet mano gyvenimas – labai įdomus“, – šypsosi kukli mergaičiukė iš Skirsnemunės.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook