Balsavimas

Ar pajutote, kad labai padidėjo žemės mokestis?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Pirmasis Lietuvos serijinis žudikas augo Viešvilės vaikų globo...

Pirmasis Lietuvos serijinis žudikas augo Viešvilės vaikų globos namuose (0)

2018-01-07

Antanas Varnelis/LNK

Pirmasis serijinis žudikas nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje – taip pristatomas Antanas Varnelis, įvykdęs 6 žmogžudystes, pasikėsinęs į dar trijų žmonių gyvybes, išprievartavęs trylikametę, plėšęs ir kitaip gąsdinęs net jam padėjusius asmenis.

1994 m. rugsėjo 28 d. jis tapo penktuoju iš septynių asmenų, kuriam po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo įvykdyta mirties bausmė. Tada A. Varneliui tebuvo 23-eji.

Į vaikų namus pateko dar kūdikis

Į Jurbarko rajone įsikūrusius Viešvilės vaikų namus, kuriuose ir užaugo, jis pateko dar kūdikis. A. Varnelis gimė 1971 m. Telšių rajone, Dadotkų kaime, daugiavaikėje šeimoje – turėjo tris brolius ir tris seseris.

Iš pradžių jis pradėjo mokytis Nevarėnų vidurinėje mokykloje. Tiesa, tikinama, kad buvo labai uždaras, dažnai bėgdavo iš bendrabučio, nevengdavo paimti, kas blogai padėta. Sulaukęs 11-os berniukas vėl apgyvendintas Viešvilės vaikų namuose.

„Čia jau ne tik vogė, bet ir mušė silpnesnius už save. Nesidomėjo niekuo, išskyrus judrius žaidimus. Dar tais pačiais metais buvo pervestas į Gelgaudiškio specialiąją internatinę mokyklą. Mokėsi labai silpnai. Per pamokas sėdėdavo ramiai, bet mokytojo aiškinimų paprasčiausiai negirdėdavo, nes kūrė planus, ką iškrėsti per pertraukas. Nors kelioms minutėms paliktas be priežiūros, galėjo padaryti kokį nors smulkų nusikaltimą. Daug rūkė, išgerdavo. Eilinį kartą pabėgęs iš mokyklos, valkataudavo, vagiliaudavo.

Niekada nekeldavo rankos prieš tą, kuris galėjo duoti jam atkirtį. Žmoguje vertino tik fizinę jėgą, o nuoširdumą laikė silpnybe. Dabar jau neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų mokykloje jis pažeidė drausmę ir nusikalto. Baigęs mokyklą Antanas ėmė vogti žymiai daugiau, nors jam buvo parūpintas ir darbas, ir gyvenamoji vieta. Didžiausias jo talentas – įtikinamai meluoti, reikalui esant suvaidinti nuoširdų vaikiną, ligonį ar visų skriaudžiamą žmogų. Maždaug taip apibūdina savo buvusį mokinį pedagogai, kurie pažinojo Antaną“, – tikino žurnalistas Vytautas Žutautas, A. Varnelio istoriją nagrinėjęs ir kriminaliniame leidinyje „Akistata“.

Mėgo vadovauti, kiti jo turėjo klausyti

Toje pačioje mokykloje Gelgaudiškyje mokėsi ir jo brolis, sesuo. Abu jie – jaunesni. Vaikai neturėjo jokių artimųjų.

„Jis mėgo vadovauti. Jis mėgo, kad kiti jo klausytų. Jis norėjo būti klasės lyderis. Ir jis būdavo klasės lyderis...“, – vėliau Egidijaus Knispelio knygoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ pasakos Gelgaudiškio specialiosios mokyklos direktorė, buvusi A. Varnelio mokytoja Birutė Navikienė.

Savo ruožtu jo auklėtojas, fizinio lavinimo mokytojas Albinas Murauskas tikino, kad su stipresniais A. Varnelis elgdavosi labai pagarbiai. Tarkime, ir su pedagogu jis buvo labai malonus.

„Jo auklėtojas buvo vyras. Na, vyrai visada griežtesni. Į „dūšią“ nelabai jau beldžiasi. Iš tikrųjų, tas vaikas niekada nebuvo priglaustas, kaip mes sakome. Niekada jis nebuvo pamylėtas kaip vaikas. Ar jam kas kalbėjo, kad taip pat yra svarbus, kad mes juo rūpinamės, kad jis kam nors iš tikrųjų reikalingas“, – kodėl galėjo įvykti baisūs nusikaltimai, svarstė B. Navikienė.

Nustatyta įgimta silpnaprotystė ir lengvas protinis atsilikimas: 16-os pavogė alaus, vištą

V. Žutautas išsiaiškino, kad A. Varnelis yra bandęs mokytis ir Kudirkos Naumiesčio žemės ūkio mokykloje, tačiau mokslus greitai metė, buvo įtrauktas į nepilnamečių įskaitą.

Sulaukęs 16 metų dėl polinkio vogti jis buvo du kartus tiriamas Kauno rajono Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje. Ten medikai nustatė įgimtą silpnaprotystę ir lengvą protinį atsilikimą, tačiau jis buvo pripažintas pakaltinamu ir už vagystes nuteistas net du kartus.

„1987 metais A. Varnelis Šakių rajono teismo nuteistas 2 metams ir 3 mėnesiams laisvės atėmimo, atidedant nuosprendžio vykdymą už pinigų, 12 alaus butelių, vištos vagystę. 1988-aisiais teisiamas vėl – vagystė, atviroji vagystė, piktybinis chuliganizmas. Dabar jau teko važiuoti 4 metams į Pravieniškių bendrojo režimo PDK. Iš ten išleistas 1992 metų sausio 14 dieną. Keletą mėnesių gyveno pas žmogų, sutikusį jį priglausti, tačiau, laikui bėgant, su juo susipyko, tad buvo priverstas išeiti. Nuvyko pas brolį Praną, kuris taip pat gyveno ir dirbo pas šeimininkus. Per Antaną šeimininkai išvarė ir jo brolį“, – pasakojo V. Žutautas.

Prievartavo ir sužinojęs, kad aukai – vos 13-ka

Gelgaudiškyje A. Varnelis įvykdė ir dar vieną nusikaltimą – išprievartavo mažametę. Dar eidama į parduotuvę mergaitė miškelyje pamatė nepažįstamą vaikiną, tačiau šis jos neužkalbino. Grįžti ji nusprendė tuo pačiu keliu – rankoje nešėsi duonos kepaliuką ir piniginę, kurioje buvo 300 rublių.

„Nusileidusi nuo kalniuko, už posūkio, ji pamatė tą patį vaikiną. Šį kartą jis liepė sustoti ir pareiškė, kad ji pavogusi jo dviratį, todėl reikia eiti išsiaiškinti pas jo tėvus. Mergaitės sąžinė buvo švari, todėl patikliai nuėjo nurodyta kryptimi. Užkopus ant Velnio kalno, vaikinas išsitraukė peilį ir pranešė savo aukai, kad tuoj ją papjaus. Kiek pagalvojęs, pasiūlė pasirinkti – mirtį arba „pasimylėjimą“ su juo“, – yra rašęs V. Žutautas.

A. Varnelis tuomet dar paklausė aukos, kiek jai metų. Tiesa, sužinojęs, kad tik trylika, savo tikslo neatsisakė – parvertęs ant žemės bandė atlikti lytinį aktą.

Vis dėlto bandymus pertraukė mergaitės šauksmas, kad kažkas ateina – išblaškiusi prievartautoją ji paspruko. A. Varnelis tuomet pasiėmė ir jos piniginę, ir duoną. Prievartautoją trylikametė atpažino vos A. Varnelio nuotraukoms pasirodžius viešai – jau jam įvykdžius aibę kitų nusikaltimų.

Suskaldė kaukolę ir padegė

Pirmoji nusikaltėlio žmogžudystė įvykdyta Šakių rajone kietu, buku daiktu smūgiuojant į galvą. Užmuštas senukas, vienas gyvenęs pamiškėje.

Tiesa, į įvykio vietą tarnybos iškviestos dėl gaisro – atvykę ugniagesiai tramdė liepsnas, kai rado 70-mečio lavoną. Vis dėlto įtarimų, kad mirtis – smurtinė, nekilo. Atvirai buvo matyti kirstinės žaizdos veide, smilkinyje. Ekspertai galiausiai nustatė, kad padegimas buvo tyčinis.

Senolis mirė nuo kaukolės kaulo, krūtinkaulio, šonkaulių lūžių, plaučių sumušimo ir trauminio šoko. Į namus jis buvo įvilktas jau nebegyvas, ten apklotas skudurais ir padegtas.

„Žinote, kaip tokiais atvejais dažnai būna rajonuose, nuvažiavo apylinkės inspektorius, nurodė tai patikrinti, gavo neigiamus atsakymus, nusispjovė... Nėra ir viskas. Labai apmaudu, nes kaip tik ten viskas ir prasidėjo. Pirmasis nužudymas. O kad jį ten būtų kas sustabdę“, – knygoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ svarstė buvęs VRK Kriminalinės valdybos Nužudymų prieš asmenį skyriaus vyriausiasis komisaras Ipolitas Burokas.

Tačiau taip, kaip jau žinoma, neatsitiko.

Užmušė, nes buvo pikta, kad nepriėmė gyventi

„Aš kiek pastovėjau kieme ir susiradau tokį pagalį – gal dviejų metrų ilgio, ir vėl pasibeldžiau į tas pačias duris. Kai senukas atidarė, daviau jam kokius tris – keturis kartus per galvą. Kadangi jis nenukrito, tai dar keletą kartų smogiau į krūtinę ir į pilvą. Tik tada jis nuvirto, bet dar gyvas buvo. Paėmęs už pažastų, įtempiau į namą ir palikau gulintį ant šono. Pradėjęs ieškoti pinigų, po pagalve radau apie 2 tūkst. rublių įvairiomis kupiūromis. Iš po lovos paėmiau lūpinę armonikėlę su kažkokiu užrašu. Dabar to užrašo neprisimenu, armonikėlę esu kažkur pametęs. Išeidamas koridoriuje pamačiau krūvą skudurų ir ją padegiau. Tada sėdau ant to senio dviračio ir nuvažiavau, bet greitai teko jį mesti, nes beveik neįmanoma buvo juo važiuoti.

Kodėl nužudžiau? Pikta buvo ant jo, kad neleido man pas jį pagyventi. O dviračio pavogti negalvojau, tik norėjau greičiau pasišalinti iš tos vietos. Ar tas senukas namui degant buvo dar gyvas, nežinau“, – duodamas parodymus kalbėjo serijinis žudikas.

Šis nutikimas A. Varnelio nė kiek nesujaudino – toliau keliavo miškais, laukais, aplenkdamas didelius miestus, nakvodamas atsitiktinėse daržinėse (taip, manoma, vėliau ir įsitikindavo, kad aukos gyvena vienos), negyvenamose sodybose.

Įvardijo įtariamąjį

Po trijų savaičių, 1992-ųjų rugpjūčio 18-ąją, Telšių rajone nužudytas dar vienas senukas.

Nors šių mirčių niekas nesiejo, tuomet jau imta kalbėti apie įtariamąjį antruoju nusikaltimu – pradėta ieškoti maždaug 30-ies vyriškio, vidutinio kūno sudėjimo, šviesaus gymio, plaukų, sušukuotų į šoną, mėlynų akių, kalbančio tai žemaičių, tai aukštaičių tarme.

Svarbiausia, buvo išsiaiškinta, kad prisistatydavo jis Antano vardu, turėjo peilį, ant krūtinės ir abiejų rankų nuo riešų iki pečių švietė tatuiruotės.

A. Varnelį įdavė broliai, tuomet žinoti kaip vogtų daiktų perpardavinėtojai – į juos šis kreipėsi, siūlydamas senoliui priklausiusį turtą.

Gerai dirbo, vaikščiojo į šokius: daug jis tų panų turėdavo

Žudikas tuomet nusibastė į kitą Lietuvos galą – Jurbarko rajoną. Čia sutiko savo seną pažįstamą, atsirado, kas priėmė gyventi ir dalijosi maistu mainais už pagalbą ūkyje.

„Matyt, Antanas jau buvo pasiilgęs normalaus gyvenimo – dirbo gerai, ir šeimininkai juo buvo patenkinti. Susidraugavo su bendraamžiais, kurie jį šaukdavo Antoška, su Edzka kartu traukdavo į šokius. Tačiau tokia idilija trūko vos porą mėnesių“ , – tikino V. Žutautas.

Savo ruožtu Šimkaičių miesto gyventojas Egidijus Petryla, su A. Varneliu ėjęs į šokius, knygoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ tikino nė nesitikėjęs, kad jis galėjo padaryti tokius nusikaltimus.

„Merginos jį labai mylėdavo. Visos. Daug jis tų panų turėjo. Visur, kur dirbo... Visos sakydavo, kad Antoška gražus buvo“, – rašė E. Knispelis.

Akis į akį susitiko su patėvio žudiku: kepė kiaušinienę ir šypsojosi

„Po dviejų su puse mėnesio – spalio 31 d. – labai panašiomis aplinkybėmis sunkiai sužalojamas senukas Jurbarko rajone, Šimkaičių kaime. Kirviu suskaldyta galva, taip ir neatgavęs sąmonės, 86 metų senolis Juozas Gudelis po savaitės mirė Kauno klinikų reanimacijos skyriuje. O Šimkaičių kaime žudikas tada iš tiesų galėjo būti sulaikytas.

Jonas Mileris, nužudyto senuko giminaitis, pasakojo: „Mes dažnai Juozą lankydavom. Jis buvo mano patėvis. Padėdavom. Atveždavom maisto. Nors tokių metų, bet dar buvo stiprus. Nesirgo. Tada atvažiuojam. Tvarto durys, žiūriu, spyna užrakintos. Jau kažkas per širdį nusmelkė, nes Juozas niekada nerakindavo. Beldžiu į namo duris. Atidaro jaunuolis. Klausiu, kas tu toks, ką čia veiki. Jaunuolis nesutrikęs. Pasakė, kad jo vardas Antoška. Prižiūri namus, nes šeimininkas prašė. Jis pats, anot vaikino, išvažiavo pas gydytojus. „Kažkokia nesąmonė“, – pagalvojo Jonas.

Vaikinas Juozo virtuvėje kepė kiaušinienę. Šypsojosi. Atrodė ramus. Pasakė, kad čia atėjęs iš kaimynų Mačiulaičių. Neva, pas juos gyvenąs. Įtardami negera, Jonas su žmona nuvažiavo pas tuos Mačiulaičius. Tie patvirtino, kad Antošką, kaip jį visi vadino, pažįsta. Benamis jaunuolis jau visą mėnesį gyveno Šimkaičiuose. Žmonėms padėjo dirbti ūkio darbus. Šie jam atsilygindavę maistu, leisdavę daržinėje permiegoti. Niekas nežinojo, iš kur jis čia atklydo. Niekam tai ir nerūpėjo“, – aiškino E. Knispelis.

Į įvykio vietą neatvažiavo, nes baigėsi mėnesio kuro limitas

Grįžęs atgal Jonas jaunuolio jau neberado, namai buvo užrakinti. Jis pasuko į tvartą, kuris, kiek neįprasta, buvo užrakintas. Gelžgaliu numušęs spyną, patėvį jis rado gulintį ant mėšlo krūvos. Jo galva buvo sudaužyta kirvio pentimi, o pats kirvis numestas gulėjo šalia.

Nors greitoji pagalba atvyko greitai, tyrėjas iš Jurbarko atvažiavo po penkių valandų – pasirodo, buvo išnaudojęs mėnesio kuro limitą, tad pareiškė pajudėsiantis tik tuo atveju, jei jį kažkas nuveš.

Traktorininkas matė, kaip jaunas vaikinas su pilnais krepšiais nuskubėjo link miško per arimus, bet J. Mileriui esą buvo pareikšta, kad miškas – ne to rajono, taip sparčiai viskas nevyksta.

Praėjus maždaug mėnesiui Jurbarko kriminalistai pranešė, kad, kadangi parengtinio tardymo metu asmenys apiplėšę ir nužudę J. Gudelį nebuvo nustatyti, baudžiamoji byla sustabdoma.

Žiauriai nužudė ir užvertė šiaudais: žiurkės neatpažįstamai apgraužė veidą, o jis liko miegoti palėpėje

Vėliau nustatyta, kad per mėnesį nuo tos dienos tas pats buvęs nenustatytas asmuo nužudė dar tris žmones, dar tris sunkiai sužalojo. Jie gyvi liko tik todėl, kad laiku buvo suteikta medicininė pagalba.

„Po dviejų savaičių Kelmės rajone, Pakražančio apylinkėje, vienkiemyje gyvenusi moteris paskelbta dingusia be žinios. Visi supranta, kad su lazdele sunkiai vaikštanti senolė negalėjo toli nuklysti nuo namų... Ją po savaitės rado tvarte. Durys, kaip ir Jurbarko rajone, buvo užrakintos spyna. Lavonas buvo užverstas šiaudais. Žiurkės per tas dienas buvo neatpažįstamai apgraužusios veidą.

Vėliau ekspertai nustatė, kad moteriai kirviu buvo suduoti devyni smūgiai. Iš jų penki – mirtini – į galvą. Iš namo dingęs dviratis, lietpaltis, kavos malimo mašinėlė, kvepalai, muilas, plaukų lakas. Kelmės kriminalistai sulaikė ir apklausė penkis įtariamuosius. Jų namuose atliktos kratos. Jie po apklausų buvo paleisti, nes turėjo tvirtą alibi. Ir šioje byloje rašoma, kad žudikas – nenustatytas asmuo“, – rašė E. Knispelis.

Savo ruožtu žurnalistai, sužinoję apie šį įvykį, tuomet paskelbė, kad žudikas dar dvi naktis miegojo ant tų pačių šiaudų, kuriais užvertė nužudytąją. Iš tiesų tai nebuvo visiška tiesa – nužudęs senutę A. Varnelis kurį laiką gyveno namo palėpėje padarytame guolyje. Byloje yra įsegta tai patvirtinanti fotografija.

Nužudęs moteris dar liko švęsti: išgėręs keletą butelių šampano atsigulė vienos jų lovoje

Po savaitės Šiaulių rajono policijos komisariate iškeliamos trys baudžiamosios bylos. Raudėnų apylinkėje skirtingose vietose apiplėšti ir sunkiai sužaloti vyras ir pagyvenusi moteris.

Ji, netekusi sąmonės, užverčiama šiaudais. Netekęs sąmonės vyras sulaužyta kaukole paliekamas gulėti ten, kur buvo užpultas. Tame pačiame kaime apvagiama sodyba. Abu sužalotieji išgyveno, nes jiems laiku suteikiama medicininė pagalba.

Lygiai po dviejų savaičių – gruodžio 5 d. – visą Lietuvą privertė krūptelėti žinia iš Raseinių rajono, Ariogalos apylinkės. Keryvų kaime, tame pačiame name nužudytos abi ten gyvenusios moterys. 92 metų amžiaus senolė ir jos 68 metų marti.

Senolė sulaužyta kaukole rasta įvilkta į sandėliuką, esantį name, o jos marti – taip pat sutrupintu pakaušiu – rasta užrakintame tvarte. Moteris dar buvo gyva. Ji po kelių dienų mirė Kauno klinikose. Nužudytųjų name kraugerys rado šampano. Išgėręs keletą butelių, liko nakvoti vienos iš nužudytųjų lovoje.

„Susitvarkęs su senutėmis, ėmiau versti kambarį, ieškoti pinigų ir daiktų. Drabužių spintos apačioje ir spintelės stalčiuje radau 15 tūkst. talonų. Dar radau du laikrodžius. Paskui nuėjau į tvartą patikrinti, ar tikrai negyva ta pirmoji. Ant jos piršto blizgėjo du vestuviniai žiedai. Aš juos nutraukiau nuo piršto. Pabaigęs išsiviriau kavos, kiaušinių su dešra ir suvalgiau. Dar išgėriau šampano ir nuėjęs į kambarį, atsiguliau į lovą parūkyti. Gal ketvirtą valandą ryto įsidėjau į maišelį maisto, o svirne radau dar tris rinkes dešros. Pėsčias nuėjau link Ariogalos, o po to į Kauno rajoną“, – taip skamba žudiko parodymai.

Medžiojo pusmetį: sudarė 9 operatyvines grupes

Visą Lietuvą šiurpinančiais nusikaltimais jis gąsdino lygiai pusę metų. Kaip rašoma knygoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“, A. Varnelis ilgai vedžiojo už nosies šešių Lietuvos rajonų ir Vidaus reikalų ministerijos kriminalistus.

Tuo metu V. Žutautas tikino, kad praėjus 4 dienoms nuo dienos, kai buvo rastos nužudytos moterys, gruodžio pradžioje, daugelis Lietuvos laikraščių atspausdino A. Varnelio nuotrauką. Žmogžudystes tirti pagaliau ėmėsi Vidaus Reikalų Ministerijos Kriminalinės valdybos Nužudymų skyriaus pareigūnai. Po kruopščios analizės, pėdsakų lyginimo buvo nustatytas įtariamasis ir kreiptąsi pagalbos į žmones. Tuo pačiu jie buvo perspėti saugotis po nuošalias sodybas slankiojančio neprognozuojamo maniako.

Siekiant sugauti maniaką buvo sudarytos 9 operatyvinės grupės, kurios krėtė nuošalias sodybas, kitas įtartinas vietas, kur galėjo pasirodyti iš pažiūros visai normalus, švelnių veido bruožų 21 metų vaikinukas. Tačiau jis dingo lyg į vandenį.

Pasirodo, A. Varnelis jau buvo girdėjęs apie įtarimus, dar turėjo pinigų, todėl stengėsi nekristi į akis keliaudamas naktimis, o dienomis toliau miegodavo apleistuose pastatuose. Jo tikslas buvo pasiekti Vilnių, kur gyveno senas pažįstamas dar iš kalėjimo laikų.

Atpažintas jis buvo Muniškių kaime – atsirado ten tik gruodžio 21 dieną. Kartu girtavusiems vyrams įsiminė vaikino tatuiruotės.

„Tas rodė laikrodį, o mes pamatėme tatuiruotes. Tokias pat, apie kokias pasakojo per radiją ir televiziją... O tu, rupūže! Ką daryti. Pamatėme, su kuo sėdime.<...> Visai nepanašus į tą, per televiziją rodytose nuotraukose. Ten toks „bandziūga“. Čia... guli vaikas. Su dviem apiplyšusiom „vatufkėm“, – knygoje „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ nurodė Muniškių kaimo gyventojas Liutauras Uska.

Vyrus išklausęs budėtojas patikino, kad greitai neatvažiuos – tuomet kone kas valandą skambindavo su panašiomis naujienomis, tad ekipažo buvo sulaukta tik po 4 valandų. Maniako medžioklė buvo baigta.

Pripažino visus nusikaltimus, išskyrus vieną: skirta mirties bausmė

Sulaikytas ir apklausiamas A. Varnelis prisipažino įvykdęs visus jam inkriminuotus nusikaltimus, išskyrus vieną – nepilnametės išprievartavimą.

„A. Varneliui buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė. Ji atlikta Utenoje. Išvada – įgimta silpnaprotystė, asmenybės psichopatizacija. Darydamas nusikaltimus galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

1994 metų vasario 1 dieną Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija, pirmininkaujant teisėjui Vytautui Greičiui, baigė nagrinėti bylą. A. Varnelis pripažintas kaltas dėl šešių žmonių nužudymo, pasikėsinimų nužudyti, išprievartavimo, plėšimų, vagysčių. Valstybinis kaltintojas siūlė už šiuos nusikaltimus skirti įvairaus dydžio bausmes, kurias sudėjus skirtina mirties bausmė.

Teisiamojo kaltę paneigiančių įrodymų gynėjas Jonas Jasiulevičius nepateikė. Prašė teismo atsižvelgti į sunkią teisiamojo vaikystę, nuoširdų kaltės prisipažinimą. Advokatas pasiūlė nuteisti jo ginamąjį įkalinimu iki gyvos galvos. Teisiamasis atsisakė pakartotinos psichiatrinės ekspertizės, kuri buvo pasiūlyta teismo. Jam suteikus paskutinį žodį, A. Varnelis buvo labai susijaudinęs, jam drebėjo rankos. Ko gero, pirmą kartą jis pajuto mirties alsavimą. Mirties, kurią pats nešė kitiems“, – rašė V. Žutautas.

Nuteistas mirties bausme sušaudant

Nors dar buvo kreiptasi tuometinio prezidento Algirdo Brazausko malonės, šis prašymas atmestas.

B. Navikienė sakė, kad A. Varnelį gerai nuo vaikystės pažinoję pedagogai tąkart pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni tikino, kad jis iš tiesų viską suvokia ir gali atsakyti už savo veiksmus. Kiti – priešingai.

„Antanas – sutrikusio intelekto ir, anot jų, tokie vaikai bręsta lėčiau. Jo, sunkių nusikaltimų vykdymo metu dvidešimtmečio, mąstymas ir suvokimas buvęs kaip dvylikos – keturiolikos metų vaiko. Jis, anot taip galvojančių, negali už įvykdytus nusikaltimus atsakyti kaip suaugęs. Taip galvojantys mokytojai rašė Antaną teisusiam Aukščiausiajam Teismui laiškus, prašydami, skiriant bausmę, atsižvelgti.

Lygiai taip pat galvojo Antaną gynęs, jam valstybės skirtas advokatas, buvęs to paties teismo baudžiamųjų bylų teisėjas Jonas Jasiulevičius. Dirbdamas teisėju, pats J. Jasiulevičius paskelbė net penkiolika mirties nuosprendžių. Advokatas teismui pateikė prašymą A. Varneliui skirti pakartotinę, detalesnę teismo psichiatrinę ekspertizę, motyvuodamas, kad teisiamojo psichinės sveikatos būklė galėjo būti neišsamiai ištirta. Advokato manymu, svarstant ar teisiamajam skirti išimtinę mirties bausmę – nebuvo galima priimti skubotų sprendimų. Prokuroras siūlė advokato prašymo netenkinti, nes ekspertizė jau atlikta. Tada teisėjas Vytautas Greičius paklausė paties A. Varnelio, ar šis nori būti dar kartą ištirtas ? Byloje užprotokoluotas teisiamojo atsakymas: „Nenoriu. Mane jau tyrė“. Teismas A. Varneliui skyrė išimtinę – mirties bausmę“, – dėstė E. Knispelis.

Rugsėjo 28 dieną Vilniaus kalėjime-izoliatoriuje 23 metų A. Varnelis buvo sušaudytas.

Jo palaikai ir dabar ilsisi sostinės Karveliškių kapinių 110 sektoriuje, kur palaidoti ir kiti mirties bausme nuteisti žudikai, artimųjų neatsiimti velioniai.



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook