Balsavimas

Ar palaikote sprendimą savavališkai įjungti apšvietimą Imsrės pėsčiųjų take?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Neįgalių vaikų tėvai pasigenda valdžios žingsnių

Neįgalių vaikų tėvai pasigenda valdžios žingsnių (6)

2017-10-17

Aukšti šaligatvių borteliai problemų kelia ne tik judėjimo negalią turintiems jurbarkiečiams, bet ir vaikus vežimėliuose vežančioms mamoms. L. Pilecko nuotr.

Prabėgo daugiau nei metai, kai rajono valdžia ir politikai buvo pakviesti į akciją „Mes esame“. 2016-ųjų rugsėjo 14 d. negalią turintys žmonės norėjo sveikiesiems ir už neįgaliųjų gyvenimo kokybę atsakingai rajono valdžiai parodyti, su kokiomis problemomis susiduria kasdien. Politikai išklausė ir žadėjo permainas. Deja, kol kas problemų sprendimo nematyti.

Judėti sunku

„Tai nėra pasipykimo, pasibaksnojimo ar pašūkavimo, kad kažkas nepadaryta, akcija. Akcija kviečia atkreipti dėmesį, paskatinti pažiūrėti į tai, ką mes turime, ką galime pritaikyti neįgaliesiems. Kartais ne negalia daro mus neįgalius, o aplinka. Mes negalime pasiekti vieno ar kito punkto. Tiek mamos su vaikais turi palikti vežimėlius neaišku kur, kad pasiektų kažkokią paslaugą, tiek senyvo amžiaus žmonės su savo vaikštynėmis turi problemų“, – pradėdama pernykštį renginį sakė VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ vyr. socialinė darbuotoja Monika Kornikienė.

Moteris tuomet tikino, kad po pasivaikščiojimo visiems bus kaip ant delno aišku, kas mieste negerai, o kas – neriboja judėjimo laisvės. Iš tiesų pervažiuoti miestą neįgaliojo vežimėliu buvo didžiulis iššūkis. Pakeliauti kartu po Jurbarką pakvietusios socialinės darbuotojos ir neįgaliųjų tėvai susitikimo vietą paskyrė prie Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos.

Pirmas iššūkis pasitiko iškart, norint nuo VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“, esančios prie ligoninės, atvažiuoti iki mokyklos. Nors trumpiausias kelias yra pro Bišpilį, važiuoti teko gerokai toliau. Pirmiausia neįgalieji turėjo riedėti iki gimnazijos, tuomet leistis prie Imsrės, kilti aukštyn ir, padarę poros kilometrų lankstą, pasiekti Vytauto Didžiojo pagrindinę mokyklą.

Į renginį susirinkusiems politikams buvo parodyti kasdieniai keliai – nuo mokyklos iki miesto stadiono, tuomet iki „Ąžuoliuko“, kur veikia grupė vaikams su negalia. Iš čia akcijos dalyviai pasuko kultūros centro ir savivaldybės link.

Vežimėliuose riedantiems vaikams teko įveikti įvairias kliūtis. Dažniausiai tai buvo statūs ir aukšti nuvažiavimai ir užvažiavimai ant šaligatvių, duobės, kitokie nelygumai. Susidurta ir su sveikiesiems visiškai netikėtais dalykais –  sunku įvažiuoti į kultūros centrą, nes vežimėlio ratai įstringa į prie durų esančias metalines groteles.

Kliūva už papuošimų

Po pasivaikščiojimo surengtoje diskusijoje paaiškėjo, kad judėjimas mieste – ne vienintelė problema. Negalią turintiems vaikams sunku lankyti mokymo įstaigas. Mažametę dukrą Eleną auginanti Viktorija Danisevičienė tikino, kad mergaitei patekti ir judėti Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje ir Antano Sodeikos meno mokykloje beveik neįmanoma.

„Gerai, kad kol kas mokomės Vytauto Didžiojo mokykloje. Jos administracija labai palankiai žiūri į mūsų problemas ir jas sprendžia. Direktorius pats pasiteirauja, ar ko nereikia papildomai. Vaikas toje mokykloje gali laisvai judėti. Tačiau nežinome, kaip bus, kai ji paaugs ir teks eiti į gimnaziją“, – sakė mama.

Dėl tokių pat priežasčių mergaitė negali lankyti ir meno mokyklos, tėvai priversti rinktis privačias muzikos pamokas.

Rajono valdžiai teko išklausyti ne tik judėjimo negalią turinčių žmonių, bet ir aklųjų bei silpnaregių pastebėjimus. Prastai matantiems gyventojams itin daug rūpesčių kyla dėl neapgalvotai papuošto miesto – žmonės kliuvinėja už gėlių ir tujų vazonų.

Komisija nenagrinėjo

Su redakcija šią savaitę bendravusi neįgalaus vaiko mama stebėjosi, kad pernai renginyje dalyvavę politikai negailėjo pažadų, tačiau realių sprendimų nėra. Esą viena sunkiausiai neįgaliojo vežimėliu įveikiamų kliūčių – statūs šaligatvių borteliai prie gatvių ir perėjų taip ir liko nepajudinti. Niekas nesivargino pasirūpinti net tokia smulkmena, kaip grotelės batams nusivalyti prie įėjimo į Jurbarko kultūros centrą, už jų kaip kliuvo taip ir kliūva vežimėlio ratai.

„Matau, kad mieste dabar tvarkomi šaligatviai, kitos erdvės. Tačiau sunku suprasti, kodėl per metus laiko, kai aiškiai aptarėme problemas, nebuvo galima tiesiog pakeisti keleto šaligatvių bortelių iš stačiakampių į nuožulnius. Kol visą miestą sutvarkys už projektines lėšas, vaikai užaugs ir išvažiuos į kitus miestus. Sprendimų reikia čia ir dabar, net jei jie – laikini“, – sakė moteris.

Apie problemas prabilusi mama prašė vieno – likti neįvardyta. Moteris įsitikinusi, kad paaiškėjus jos asmenybei greičiausiai visa šeima sulauktų problemų.

Po pernykštės akcijos savivaldybės taryba sudarė Neįgaliųjų reikalų komisiją, kuriai vadovauti buvo paskirtas vicemeras Saulius Lapėnas. Komisiją sudarė, tačiau, panašu, veiklą vykdyti – pamiršo. S. Lapėnas pripažįsta, kad dėl miesto infrastruktūros pritaikymo neįgaliesiems komisija nebuvo susirinkusi.

„Komisija renkasi pagal poreikį, o toks poreikis nebuvo išreikštas nei raštu, nei žodžiu. Šito klausimo savo posėdyje komisija nėra nagrinėjusi. Taip pat nenorėčiau komentuoti renginio, kuriame nedalyvavau“, – sakė vicemeras.

Tokia politiko pozicija stebina neįgaliuosius. Jie nesupranta, kodėl akivaizdžios problemos, kurios buvo parodytos valdžiai, nėra poreikis komisijai dirbti ir spręsti bėdas.

„Komisija turėtų koordinuoti nevyriausybinių organizacijų, kurios teikia socialines paslaugas rajone, veiklą“, – kalbėdamas apie komisijos paskirtį tikino S. Lapėnas.

Nesutinka su priekaištais

Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius kategoriškai nesutinka su priekaištais dėl neveiklumo. Pasak mero, šiuo metu įgyvendinama net keletas infrastruktūros projektų, kurie palengvins ne tik neįgaliųjų, bet ir visų miestiečių dalią.

„Yra visa eilė projektų, kurie skirti neįgaliesiems. Taip pat „Socialinės paslaugos“ teikia paslaugas į namus. Kalbant nebūtinai apie fizinę, bet apie psichinę negalią, tai padeda Švietimo centras, – sakė S. Mockevičius.

Politikas tikina, kad visi nauji infrastruktūros projektai būna pateikiami ekspertams, o šie vertina ir tai, kaip jie pritaikyti neįgaliesiems.

„Nuolat yra daroma, tačiau ne visada pavyksta. Kaip ir klausimas dėl lifto įrengimo gimnazijoje. Buvo žiūrima per lėšas regioninei plėtrai, ar galima įrengti. Po to paaiškėjo, kad negalima, tai atkrito. Būna, kad darai, tačiau paaiškėja, kad su tam tikra priemone ar finansavimu padaryti negalima“, – sakė S. Mockevičius.

Siekia universalumo

Jurbarko r. savivaldybės administracijos Infrastruktūros ir turto skyriaus vyriausioji architektė Gražina Gadliauskienė darbus dėl neįgaliųjų vardija konkrečiai. Šiuo metu tvarkomi šaligatviai Vasario 16-osios ir Vytauto Didžiojo gatvėse taip pat Tulpių ir Lelijų g. rajone, P. Cvirkos ir Kauno g. kvartaluose. Dėmesio turėtų sulaukti ir Nemuno g. atkarpa iki tilto per Nemuną.

„Dabar stengiamasi, kad infrastruktūros dizainas būtų universalus ir kuo labiau atitiktų visų visuomenės grupių poreikius. Tiesa ta, kad vieningų standartų, kurie tenkintų visus, greičiausiai nebus. Tarkime, prie sankryžų esantys grublėti šaligatvių paviršiai labai reikalingi žmonėms su regėjimo negalia, tačiau jie itin trukdo judėjimo negalią turintiems gyventojams“, – sakė G. Gadliauskienė.

Architektė norėtų, kad jurbarkiečiai žvelgtų į visumą, o ne į atskiras problemos dalis.

„Neįgaliųjų mūsų visuomenėje yra apie penkis procentus. Likusieji taip pat gali turėti tam tikrų poreikių – vaikščioti su ramentais, laikinai po operacijų nematyti, mamos vaikus vežimėliais vežioja ir irgi turi poreikius. Todėl ir stengiamasi taikyti jau minėtą universalų dizainą, kuris kuo labiau patenkintų visų poreikius“, – sakė G. Gadliauskienė.

Lukas PILECKAS



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook