Balsavimas

Ar pritariate mokytojų reikalavimams ir streikams?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Paalsio mokytoja gyva prisiminimuose ir obelų žydėjime

Paalsio mokytoja gyva prisiminimuose ir obelų žydėjime (0)

2018-06-06

Birželio 1-ąją buvo mokytojos Zenonos Masaitytės gimimo 100-metis. Seniai nėra Paalsio mokyklos, kurioje ji dirbo, ir iš kaimo mažai kas liko, o mokytoja prieš 15 metų iškeliavo anapilin. Bet mokiniai jos nepamiršo. Birželio 10 d. 12 val. Šimkaičių šv. Martyno bažnyčioje už mokytoją bus aukojamos šventosios Mišios.

Gegužę į „Šviesos“ redakciją atėjo laiškas iš Klaipėdos. „Lankydamasi gimtajame Jurbarko krašte užsukau ir į Paalsio I kaimą, kur kadaise stovėjo pradinė mokykla. Šiandien toje vietoje likę tik medžiai. Liūdna dėl tokio mokyklos likimo, dėl išnykusio kaimo, kuriame gimėm ir augom. Bet žydėjo obelys, kadaise sodintos kartu su mūsų mokytoja, apkabinau didelius klevus prie buvusių mokyklos vartelių ir pasidžiaugiau, kad niekas tų medžių dar nenupjovė. Jie mums, buvusiems mokiniams, yra be galo brangūs. Tai tarsi paminklas mūsų mokytojai Zenonai Masaitytei ir pirmajai mūsų gyvenimo mokyklai“, – rašė Eugenija Budzienė. O po savaitės pati atvažiavo į redakciją papasakoti apie mokytoją ir į Šimkaičius – užsakyti Mišias jos atminimui.

„Mūsų mokytoja buvo asmenybė, kaimo šviesulys, sėjanti gerumą, skleidžianti meilę. Tik būdami maži nelabai suvokėme jos asmenybės dydžio“, – sakė E. Budzienė.

Kad mokytoja Zenona buvo be galo tvarkinga, griežta ir reikli, kad motiniškai mylėjo savo mokinius – po daugelio metų atėjęs suvokimas. O atmintyje giliai įsirėžę vaikystės vaizdai. Aplink mokyklą – gyvatvorės kaip labirintai, gėlių prisodinta klomba. Sporto aikštelė, kurioje vakarais visi kaimo vaikai žaisdavo kvadratą, o vyresnieji – tinklinį, nes krepšinis tada nebuvo toks madingas. Klasių lysvės mokyklos darže, o rudenį – jose užaugintų gėrybių parodėlė. Mokyklinius suolus dažanti mokytoja. Ir ryškiai pasipuošusi, itin baltomis rankomis, stovinti prieš klasę.

„Klasė buvo didžiulė, o gal tik mums, mažiems, taip atrodė. Vienoje klasėje buvo visos keturios, ir mokytoja su visomis kartu dirbo. Mes klasėje buvome trys: Kasputis Vytautas, Valinčius Feliksas ir aš“, – pasakoja moteris, pirmą klasę Paalsio mokykloje lankyti pradėjusi 1963-ųjų rugsėjį.

Tų metų lapkritį buvo nužudytas Amerikos prezidentas Džonas Kenedis – ir Eugenija tą atsimena, tik, žinoma, ne dėl prezidento: „Mokytoja nutraukė pamokas ir vedėsi pažiūrėti per televizorių prezidento laidotuves. Televizorių mačiau pirmą kartą! Nuo televizijos Lietuvoje atsiradimo tebuvo praėję 6 metai.Vargu, ar kas kaime galėjo turėti tokią prabangą. Pas mus virš stalo, kai ruošdavau pamokas, dar kabėjo žibalinė lempa. Bet man atrodo, kad televizorius stovėjo gal ir ne mokytojos kambaryje, bet pas mokyklos šeimininkus Stulgaičius.“

Kazimiero ir Marcijonos Stulgaičių namuose mokykla veikė nuo 1926 m. Z. Masaitytė joje dirbo nuo 1945 iki 1968 m., tada išvyko į Kauną, o po metų mokykla buvo uždaryta. 2001 m. pastatas sudegė.

Kaune Zenona buvo paskirta Marvelės pradinės mokyklos vedėja. Ir visą laiką ilgėjosi Paalsio...

Kad Z. Masaitytė buvo nepaprasta mokytoja, liudija ne tik trejus metus Paalsio mokyklą lankiusi E. Budzienė. Daugybė gražių prisiminimų ir liudijimų sudėta 2001 m. išleistoje knygoje „Mūsų Paalsys“, joje yra ir pačios mokytojos savojo gyvenimo aprašymas.

Zenona mokytoja tapti nesvajojo. Gimusi ir augusi Veliuonos valsčiaus Tamošių kaime, anksti netekusi tėvo, kuris „mamulę paliko su keturiais vaikais“ (čia ir kitur cituojama iš „Mano Paalsys“), mokytis tegalėjo kur arčiau – Raseinių žemės ūkio mokykloje. Paskui Kauno aukštesniojoje komercijos ir ekonomikos mokykloje įgijo keletą profesijų ir baigė vidurinį mokslą. Taip artėjo prie savo svajonės – istorijos ir teisės studijų. Tačiau „rusams okupavus Lietuvą, neliko teisės, neliko ir istorijos. Liko melas, tarnaujantis okupantams. Man tai buvo nepriimtina.“ Todėl Zenona pasirinko mediciną ir stropiai studijavo.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Z. Masaitytė, kaip rašoma prisiminimų knygoje, dalyvavo Kauno sukilime, kartu su studijų draugėmis gelbėjo sužeistuosius. Paskui, vengdama arešto, turėjo sprukti iš Kauno. Parvyko į tėviškę, iš ten – į Paalsį. Studijos nutrūko, Zenona tapo mokytoja.

„Be jokio pedagoginio pasirengimo. Tiesiog iš VDU Kauno medicinos fakulteto. Žiaurus likimas atbloškė į nuošalią mokyklą.“ Tačiau ir be pasiruošimo Zenona buvo vaikų ir jų tėvų, visų paalsiškių mylima mokytoja. Nes ir pati vaikus nuoširdžiai mylėjo ir su visais kaimo žmonėmis noriai bendravo. Paalsio mokykla buvo pirmaujanti, kitos mokyklos laukdavo jos mokinių, nes ateidavo gerai paruošti.

O mokytojai tekdavo ne tik pamokas vesti, valdžia jai krovė įvairiausių nemokytojiškų pareigų, kurių nevalia buvo atsisakyti. Bet Zenona rasdavo laiko ir mėgiamiems užsiėmimams – statydavo spektaklius su vaikais ir suaugusiaisiais, vesdavosi mokinius į turistinius žygius. Ir pati labai mėgo keliauti. Netgi nusipirko motociklą! O gyvendama Kaune dirbo ekskursijų vadove.

Daug vietos Z. Masaitytė prisiminimuose skiria savo mokytojams. Mylėjo visus, net ir tuos, iš kurių patyrė nuoskaudų, ir iš visų pasimokė, koks turi būti mokytojas. „Visa, ką turime geriausio, tėvų ir mokytojų nuopelnas“, – rašė ji.

Z. Masaitytės pavyzdžiu pasekė net 7 jos mokiniai, tapę mokytojais.

1999 m. sausį surengtas Paalsio mokinių susitikimas su mokytoja Z. Masaityte. „Susitikimas vyko Stakių mokykloje, nes mūsų mažoje mokyklėlėje nebuvo sąlygų – ten gyveno jau kiti žmonės, pastatai buvo apleisti. O antrasis susitikimas įvyko 2001 m. liepą, Paalsio mokyklėlės kieme – juk buvo vidurvasaris. Tai buvo mokytojos knygų pristatymas“, – pasakojo E. Budzienė.

Pristatyta Z. Masaitytės eilėraščių, kuriuos rašė nesigarsindama, knygelė „Likimo keliu“ ir „Mūsų Paalsys“. Pastaroji, kaip rašoma pratarmėje, yra pirmojo susitikimo atspindys. Susitikimą sukvietė ir prisiminimus surinko buvusi jos mokinė, mokytojos kelią pasirinkusi Danutė Petraitytė-Sadauskienė, o knygą redagavo buvęs Zenonos kolega, dirbęs Šimkaičių mokykloje, Vytautas Šulskis.

„Labai gaila, kad į antrąjį susitikimą negalėjau atvažiuoti, bet mokytoja po kokių dviejų savaičių pati atvažiavo į Klaipėdą. Ji jau silpnai vaikščiojo ir vis man kartojo, kad atvažiavo paskutinį kartą, nori su jūra atsisveikinti. Sėdėdavom ilgai pajūry stebėdamos saulėlydžius. Ji daug pasakojo apie sunkų laikmetį ir sudėtingą vienišos moters gyvenimą. Šeimos nebuvo sukūrusi, nes pirmoji ir paskutinė jos gyvenimo meilė buvo Lietuvos partizanas, žuvęs Žemaitijos miškuose prie Švėkšnos“, – pasakojo E. Budzienė.

Meilę Zenona išdalijo mokiniams, vadino juos savo atžalynu. Bendravo, rūpinosi jais, jau suaugusiais, susirašinėjo.

„Mano miela ir brangi dukryte! Mano sveikata pagerėjo, ir noriu dar su savo buvusiais mokiniais pabendrauti. Jūs – tai mano didžioji šeima, mano sielos vaikai“, – rašė laiške Eugenijai.

„Kai mokytojos gyvenimas jau ėjo į saulėlydį, ją prižiūrėjo visiškai svetimi žmonės. Mirė ji 2003 m., palaidota Petrašiūnų kapinėse. Jos noras – atgulti poilsio Veliuonoje nebuvo išpildytas...“ – apgailesta klaipėdiškė.

E. Budzienės noras – pastatyti atminties ženklą, kuris primintų, kad Paalsyje kažkada stovėjo mokykla ir buvo puiki mokytoja.

„Gal atsirastų geradarių, kurie tai idėjai pritarų? Akmuo, lenta ar kryželis primintų mūsų kaimo ir mūsų visų istoriją. Nes be istorijos mes – kaip medis be šaknų“, – sako moteris ir dėkoja žemės prie buvusios mokyklos savininkui, kad „nenupjovė mūsų medžių, nesunaikino to žemės lopinėlio, kuris mums, paalsiškiams, toks brangus – dar galim apkabinti senuosius klevus, pasidžiaugti žydinčiomis obelimis ir prisiminti prabėgusią vaikystę ir jaunystę.“

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook