Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Valstybė statoma ant mažų darbų ir drąsių idėjų pamatų

Valstybė statoma ant mažų darbų ir drąsių idėjų pamatų (0)

2019-07-08

Pasak mokytojos Jovitos Mišeikienės, kasdieniai maži darbai, atliekami ne dėl atlygio, išauga į gražų ir prasmingą gyvenimą. J. Stanaitienės nuotr.

Valstybę kuria ir stiprina patys piliečiai – savo darbu, tvirtomis moralinėmis vertybėmis. Pasitinkant Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną kalbiname du Jurbarko krašto žmones, kurių darbai buvo įvertinti aukščiausiu lygiu – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Tai – verslininkas Algirdas Gluodas ir mokytoja Jovita Mišeikienė.

Medalis lyderiams

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliais „Tarnaukite Lietuvai“ nuo 2012 m., kai buvo įsteigtas šis apdovanojimas, jau įvertinti 154 šviesuoliai.

Medaliu pagerbti ir devyni jurbarkiečiai: be šių metų kovo 30 d. Panevėžyje apdovanojimus atsiėmusių A. Gluodo ir J. Mišeikienės, įvertinimu džiaugiasi rašytojai Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė-Aleksa, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Elena Elzbergienė, poetė Aldona Elena Puišytė, Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro vadovė Danutė Samienė, visuomenininkė Ona Burneikienė ir Senovinės technikos muziejaus įkūrėjas Justinas Stonys.

Darbas ne dėl naudos

Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dirbanti J. Mišeikienė gyvena Tamošiuose – savo gimtajame krašte.

Lietuvių kalbos mokytojos specialybę Jovita rinkosi, nes ši dalykas sekėsi geriausiai, o ir darbas su vaikas traukė. Mokslus baigė Vilniaus pedagoginiame universitete, o atgal į Tamošius ją ir iš Veliuonos kilusį bendraklasį sutuoktinį Kęstutį, baigusį Policijos akademiją, parviliojo tuometis Gausantiškių mokyklos direktorius Gediminas Klangauskas.

Direktoriaus potraukis krašto istorijai, kraštotyrai, jo atliekami darbai užkrėtė ir jauną mokytoją. J. Mišeikienė su savo mokiniais parengė ne vieną kraštotyros darbą, domėjosi tautosaka. Jau 26 metus mokytojaujanti J. Mišeikienė sako, kad kaimo mokyklų mokiniai tebėra smalsūs, juos galima sudominti kraštotyrine veikla, reikia tik paskatinti, paraginti. „Dabar vaikai kitokie – išdykesni, judresni, gudresni, bet, jei randi ryšį, galima daug nuveikti, jiems įdomu. Aš taip pat turiu ko iš jų pasimokyti. Todėl man mokiniai, ypač auklėtiniai, yra mano vaikai“, – sako Jovita.

J. Mišeikienė įsitikinusi, kad žmogus imasi įvairių darbų ne tik dėl pinigų ar įvertinimo: „Tiesiog dirbi tai, kas atrodo prasminga, ir negalvoji apie atlygį. Kai seniūnija paprašė surašyti savo darbus (nesupratau, kam to reikia, bet neklausinėjau, o jie ruošėsi teikti mane apdovanojimui), išsitraukiau įvairius raštus, tada pamačiau, kad nuveikta tikrai nemažai.“

Mokytoja atsimena keletą ypač įstrigusių darbų: pirmasis asmeninis kraštotyros darbas drauge su kolege – užrašytos Tamošių ir aplinkinių kaimų dainos, ypač daug jų įdainavo jau anapilin iškeliavusi Danutė Atgalainienė, labai smagus buvo su vaikais parengtas darbas „Tamošių ir aplinkinių kaimų gyventojų pravardės“.

Su moksleiviais surinkta daug kraštotyrinės medžiagos apie močiučių pasakas, dainas, senelių sodybas, dalyvauta rajoniniuose ir respublikiniuose konkursuose, gauta gerų įvertinimų. Kaip lietuvių kalbos mokytoja J. Mišeikienė mokinius ruošia ir rašinių konkursams, jos mokinei Kamilei Kačinskaitei pavyko 43-iojo tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurse laimėti I-ąją vietą. „Tie darbai pasimiršta. Kai aš pamačiau, kokiems žmonėms įteikiamas medalis, galvojau, kad aš tikrai jo neverta, tačiau, kai sudedi visus darbelius, pasirodo, jog šį tą esi nuveikusi“, – šypsosi Jovita.

Veiklos – sočiai

Prieš aštuonerius metus pradėjusi dirbti Veliuonos gimnazijoje, mokytoja ir čia puoselėja kraštotyrą, tautosaką, Gausantiškių mokykloje įkūrusi su vaikais lėlių teatrą, Veliuonoje vaikus subūrė į dramos būrelį „Skrynelė“. „Nesu režisierė, bet viskas prasidėjo nuo žaidimų su vaikais, tad ir dabar žaidžiame, vaidiname“, – sako J. Mišeikienė.

Užklasinė veikla padeda pabėgti nuo minčių apie jos ugdytinių laikomus egzaminus. „Visada pergyvenu už savo mokinius, džiaugiuosi kai jiems pasiseka gerai išlaikyti egzaminus. Kitąmet mano auklėtiniai bus dvyliktokai, tad rūpesčių bus dar daugiau“, – apie kitą rugsėjį jau galvoja mokytoja.

J. Mišeikienės veikla neapsiriboja tik mokykla – su vyru Kęstučiu jau 21 metus ji šoka „Veliuoniečio“ ansamblyje.

Jovita aktyvi Lietuvai pagražinti draugijos Veliuonos skyriaus narė. Draugija prisideda organizuojant įvairius renginius, šventes, įgyvendina projektus. J. Mišeikienė – ir Tamošių kaimo bendruomenės tarybos narė, buvo renkama seniūnaite. Pasak jos, kaimo bendruomenė gana aktyvi, rengia talkas, šventes, tradicinę Veliuonos ūkininkų šventę.

Moteris sako, kad nė vienos dienos nesigailėjo likusi gyventi kaime. „Čia pilna veiklos, galima labai daug padaryti, kad gyventume gražiau, įdomiau, o mokykloje vaikams padėti pažinti savo kraštą, tikrąsias vertybes“, – sako J. Mišeikienė.

Tvirtos nuostatos

Smalininkiečiui A. Gluodui Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ – toli gražu ne pirmas įvertinimas. Ilgametis Smalininkų tarybinio ūkio – technikumo ( dabar – Smalininkų technologijų ir verslo mokykla) vadovas, politinis veikėjas, verslininkas, atgaivinęs Antano Gricevičiaus saldainių fabriką „Rūta“, mecenatas, išrinktas Šiaulių miesto šviesuoliu, atsiėmęs „Inovatyviausios tradicinės pramonės įmonės“ apdovanojimą iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų, jos apdovanotas ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino medaliu už Valdovų rūmų atstatymo fondo rėmimą – verslininkas buvo pirmasis Lietuvoje parėmęs Valdovų rūmų atstatymą.

„Buvo tų apdovanojimų“, – kukliai sako Smalininkuose senjoro dienas leidžiantis A. Gluodas, kuriam teko artimai bendrauti ne su vienu aukščiausiu šalies pareigūnu, jam atviros visų valdžios, mokslo, verslo institucijų durys. 2015 m. baigęs aktyvią darbinę veiklą saldainių fabrike, ir toliau rūpinasi ten vykstančiais procesais, nes tai – šeimos verslas. Algirdo žmona – fabriko įkūrėjo A. Gricevičiaus anūkė.

Plokščiuose gimusio A. Gluodo charakterį, gyvenimiškas nuostatas formavo nelengva vaikystė – tėvą sušaudė fašistai, motina turėjo sunkiai dirbti, kad išlaikytų tris vaikus. „Mama buvo griežta, o ir man, matant, kaip jai sunku, nekilo noras krėsti šunybių. Dar tada susiformavo neigiamas požiūris į alkoholio vartojimą. Pats jo negeriu ir visada stengiausi, kad prie jo nebūtų pratinamas jaunimas“, – sako A. Gluodas.

Šeimai persikrausčius į Kauną, A. Gluodas daug dėmesio skyrė sportui – žaidė Kauno „Žalgirio“ rankinio komandoje, tik dėl ligos neišvažiavo į Europos čempionatą ir negavo Sąjungos sporto meistro titulo, nors buvo komandos kapitonas. Rimtai domėjosi sklandytuvais, buvo jauniausiu sklandymo instruktoriumi Lietuvoje. „Sportas žmogui labai daug duoda, išmoko siekti rezultatų, todėl net priimant į darbą sportuojantis žmogus turi didesnius šansus ir galimybes nei nesportuojantis“, – įsitikinęs verslininkas.

Dėl moksleivių

Gerai baigęs mokyklą Algirdas buvo kalbinamas rinktis prestižinę specialybę, tačiau Kaune nenorėjęs likti jis pasirinko mechanizacijos studijas Žemės ūkio akademijoje. Iš studijų buvo paimtas į armiją – trejus metus tarnavo Kaliningardo srityje. 1965 m. paskui darbą gavusią žmoną atvažiavo į Smalininkų technikumą, kuriame dirbo dėstytoju, vėliau direktoriaus pavaduotoju gamybiniam mokymui, metus buvo išsiųstas dirbti į Ukmergę, o grįžęs į Smalininkus netruko tapti technikumo direktoriumi.

Apie tai, kaip kūrėsi ir plėtėsi technikumas, pasak A. Gluodo, galima rašyti knygą, bet viskas buvo daroma dėl moksleivių. „Tais laikais į technikumą iš visur suvažiuodavo apie tūkstantį vaikinų, merginų atsirado tik vėliau. Ką jiems veikti po pamokų? Visko prisigalvodavo. Aš konsultavausi su priklausomybės ligų specialistais, kurie teigė, kad jaunimui pavojingiausias 13-17 metų amžius, kada jie gali tapti priklausomi nuo svaigalų, jei ims jų ragauti. Aš netgi tėvų prašiau parašyti pareiškimą, jei savo vaikams leidžia gerti, rūkyti. Neparašė nė vienas, o aš sukau galvą, kuo užimti moksleivius“, – pasakoja A. Gluodas.

Taip šalia technikumo per didžiulius vargus, išnaudojant momentines situacijas, ryšius kūrėsi infrastruktūra, mokykloje veikė dalykiniai būreliai, kuriuose dirbo atsidavę dėstytojai, moksleiviai privalėjo per mokslo metus aplankyti bent vieną operos, baleto, dramos spektaklį, praktika buvo atliekama ne dėl akių, o todėl, kad būtų visko išmokstama, technikumas buvo aprūpintas tokia įranga, kad variklius taisyti į jį moksleiviams atveždavo iš visos Lietuvos. „Niekada niekur nėjau su kyšiais, bet išnaudodavau visus šansus, pažintis. Sakau ir sakysiu, kad norėdamas ko nors pasiekti žmogus turi judėti, bendrauti. Kai aktyviai dirbdavau, Lietuvą apvažiuodavau kas savaitę“, – sako A. Gluodas, judesio, ryžto veikti, entuziazmo pasigendantis ir dabartinių verslo įmonių, mokymo įstaigų, rajono vadovų darbuose.

A. Gluodo vadovavimo laikotarpių prie Smalininkų technikumo buvo pastatytas ir įrengtas pirmasis Lietuvoje gumos takelius turintis stadionas, kuriame sportininko Benjamino Viluckio net buvo pasiektas Lietuvos kūjo metimo rekordas, įrengtas kartodromas, baseinas, išplėstas žirgynas. Į Smalininkus buvo kviečiami profesionalūs treneriai, sportininkai, žirgai dalyvaudavo užsienio varžybose, sporto baze naudojosi Lietuvos lengvosios atletikos rinktinė, tačiau visa tai pirmiausia buvo skiriama moksleiviams.

Saldus laikotarpis

Lietuvai iškovojus nepriklausomybę aktyviai ėmė veikti politinės partijos. Socialdemokratinių pažiūrų A. Gluodas visada liko ištikimas šiai partijai, jos sąrašuose yra ir dabar, aktyviai dalyvauja LSDP Šakių skyriaus veikloje. Pasak jo, dėl politinių motyvų jis buvo priverstas atsisakyti darbo Smalininkuose.

Tada atsivėrė kita galimybė – A. Gricevičiaus palikuonys Šiauliuose susigrąžino iš valstybės saldainių fabriką „Rūta“, ir A. Gluodas tapo jo valdytoju. „Iš fabriko tada buvo tik žemė ir pastatai, įrengimus turėjome nusipirkti, o pačiame fabrike buvo žiurkynas, klestėjo vagystės, nesąžiningumas“, – verslo pradžią prisimena A. Gluodas.

Verslininkas ypač vertino sąžiningumą, nenuolaidžiavo vagims, girtuokliams – kartą už vagystes ryžtingai atleido visą darbuotojų pamainą. „Per visą darbo laiką fabrike – nuo 1993 iki 2015 m. atleidau turbūt 100 žmonių, bet jie žinojo, kokių taisyklių darbe reikia laikytis. Nenuolaidžiavau ir tiekėjams. Žaliavos privalo būti itin kokybiškos. Buvau nekenčiamiausias klientas, nes grąžindavau įtartinas žaliavas atgal. Mes gaminame maistą, jis privalo būti kokybiškas“, – tikina verslininkas.

A. Gluodas ėmėsi ir netradicinių sprendimų – fabrike įrengė laboratoriją, kurioje tirdavo žaliavų, darbo priemonių užterštumą, reikalavo laikytis griežtų sanitarijos reikalavimų – už nedezinfekuotas rankas galėjo atleisti iš darbo, fabrike ilgai dirbo gydytoja, kuri stebėjo higienos reikalavimų paisymą, konsultuodavo darbuotojus, jei šie blogai jautėsi.

Tik griežtos priemonės pakėlė „Rūtos“ fabriką į elitinių įmonių gretas – jos produkciją, kaip dovanas, perka aukščiausios valdžios institucijos, vaišinamos užsienio delegacijos, įsteigtos firminės parduotuvės. „Dabar gaminame apie 600 receptūrų gaminių. Mūsų produkcija negali būti pigi, nes perkame geriausias žaliavas, atsakome už savo gaminių kokybę“, – sako A. Gluodas.

A. Gluodo idėja – ir šalia fabriko jo 100-mečio proga įkurtas Šokolado muziejus. Jį įrengti padėjo net 43 Kauno kolegijos J. Vienažinskio menų fakulteto dėstytojai ir studentai.

Viena iš priežasčių, dėl ko A. Gluodas buvo apdovanotas medaliu, yra jo filantropinė veikla. Verslininkas yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus, berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto, Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo rėmėjas, finansiškai remia ir Jurbarko krašto iniciatyvas – jaunimo iniciatyvą „Pilietiškumas Smalininkuose – praktiškai“, bendruomenės „Nemunas“ ir respublikinę „Smalininkų sueiginio“ šventę, yra kitų lietuvybę bei tautiškumą puoselėjančių renginių rėmėjas. „Tai jie yra mūsų rėmėjai, atsilygina savo veikla, darbais“, – girtis nenori A. Gluodas.

Verslininkas turi daug patirties, kuria galėtų pasidalyti su tais, kuriems to reikia, tačiau ir siūlydamas savo pagalbą A. Gluodas dažnai susiduria su abejingumu, nenoru dirbti. „Aš labai norėčiau, kad būtų atstatytas Smalininkų baseinas. Dabar tiek kalbama, kad reikia vaikus mokyti plaukti. Anykščiai tokį pat baseiną prikėlė. Ir mes galim bent pabandyti, tačiau susidomėjimo pasiūlymu nesulaukiau“, – apgailestauja A. Gluodas.

Žmonės, kuriantys valstybę ir dirbantys dėl jos, yra puikus pavyzdys, kaip reikia gyventi, dirbti, aukotis, todėl esantys šalia turi išnaudoti visas progas iš jų mokytis ir patys tapti kūrėjais.

Jūratė STANAITIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook