Žydintys Vadžgirio metai – su kultūros sostinės titulu

Žydintys Vadžgirio metai – su kultūros sostinės titulu (0)

2019-12-28

Vadžgirio miestelio vėliava, kun. Sauliaus Pavalkio pašventinta, suplevėsavo kultūros namų ir bibliotekos kiemelyje, ji primins Vadžgirį buvus 2019 metų Lietuvos mažąja kultūros sostine. R. Bakšienės nuotr

Gruodžio 14-ąją pristatyta ir iškilmingai pakelta Vadžgirio miestelio vėliava – aukso spalva joje simbolizuoja ne tik turtingą šio krašto praeitį, bet ir kultūros bei kultūringų žmonių gausią dabartį. Kultūros centro scenoje tądien koncertavo ir mažieji vadžgiriškiai „Šebukai“, ir Lietuvos džiazo žvaigždės – taip Vadžgirys atsisveikino su mažosios kultūros sostinės titulu.

Kaip tampama sostine?

Mažųjų kultūros sostinių konkursą inicijuoja Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga, kasmet kiekvienoje apskrityje išrenkama po vieną kultūros sostinę. Vadžgirys buvo išrinktas 2019 m. mažąja kultūros sostine Tauragės apskrityje. Visą šį smagų dalyką užvedė ir daugybę žmonių, ne tik vadžgiriškių, į jį įsuko dvi kultūrininkės – Lina Lukošienė ir Erika Žievienė, Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriuje dirbančios po pusę etato.

„Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga kiekvieną pavasarį išsiuntinėja kvietimus pretenduoti į mažosios kultūros sostinės vardą. Paraiška teikiama Kultūros ministerijai, o prie paraiškos reikia pridėti ir savivaldybės sutikimą, kad neprieštarauja skirti pinigų, ir dvejų metų veiklos ataskaitas – kas vyksta bendruomenėje ir kultūros centre“, – pasakoja paraišką paruošusi L. Lukošienė.

Paraiškas vertino Kultūros ministerijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Savivaldybių seniūnų asociacijos ir Kaimo bendruomenių sąjungos atstovų komisija. Vadžgirys buvo išrinktas!

„Kai mus pasiekė žinia, kad būsim kultūros sostine, mano pirmi žodžiai: ką mes darysim? Ir abi nutilom po tų žodžių. Nes renginių pas mus visada daug, ir stengiamės, kad jie būtų aukšto lygio. O siekiant sostinės vardo nebuvo tikslas tik renginiai, bet ir dar kažkas, kas liktų“, – pradžią prisiminė E. Žievienė.

Žydės ir nokins uogas

Kultūros sostinės metais sukurta heraldika yra tai, kas liks ir kitiems metams, ir ateities kartoms. Vadžgirys nuo šiol yra vienintelis rajone miestelis – ne seniūnijos centras, turintis savo herbą, vėliavą ir antspaudą.

Heraldikos kūrimas buvo įdomus procesas, į kurį aktyviai įsitraukė bendruomenė. Dailininkas grafikas, daugelio Lietuvos gyvenviečių herbų autorius Rolandas Rimkūnas kartu su vietiniais vaikais domėjosi miestelio istorijos faktais bei sukūrė įvairių herbo variantų. Vadžgiriškiai balsavo ir išrinko savo miestelio simbolius.

Vadžgirio heraldikoje panaudotos sidabro, aukso ir žalia spalvos, o pavaizduotos figūros simbolizuoja vietovės, kuri buvo sunkiai prieinama kryžiuočiams, pavadinimą: „vedžioti per girią“. Sidabro spalva – tai upeliai, kurių gausu aplink Vadžgirį, medžiai – tiesioginė aliuzija į girias, V raidė – apversta gegnė, simbolizuojanti namų vietą, auksinė jos spalva – turtingo krašto ženklas.

Kultūros metus įprasmins ir stendas, kuris jau padarytas ir pavasarį bus pastatytas prie bažnyčios, su informacija apie Vadžgirio koplyčią ir kapinėse palaidotus šviesius šio krašto žmones. Nuotraukoje sužymėtos kapavietės, pagamintos plokštelės ant kapų, kur jų nebuvo. „Stendą pagaminome už rėmėjų lėšas, dronu padarytą nuotrauką gavome dovanų, o antkapinėms plokštelėms vadžgiriškiai suaukojo 150 eurų ir V. Oželienės įmonė padarė gerą nuolaidą. Tai irgi liks ateičiai. Tai svarbu ne tik čia gyvenantiems, bet ir išėjusiems iš Vadžgirio, kurie grįžta aplankyti kapų. Ta istorija turi būti žmonėse, ir kai mūsų nebus, turės kažkas ją papasakoti“, – sako L. Lukošienė.

Liks ir vyšnių sodas, pasodintas prie Šv. Juozapo bažnyčios. Lietuviškų vyšnaičių, ne sakurų. „Sodinant dalyvavo ir maži, ir dideli. Paskui visą vasarą vaikai tas vyšnaites laistė – juk kokia buvo sausa vasara, o tik dvi iš 24 neprigijo! Koks bus gražus žydėjimas! Sirps uogos, virsime su vaikais uogienę...“, – džiaugiasi E. Žievienė, dar dirbanti ir bibliotekininke ir abiejose kultūrinėse veiklose daug dėmesio skirianti mažiesiems vadžgiriškiams.

Kultūros – visiems

„Planavom per mėnesį po vieną, bet įvairiausių renginių per metus buvo 21 – beveik dvigubai daugiau. Norėjom, kad būtų visiems – ir teatro mėgėjams, ir muzikos, ir žygeiviams...“, – sako L. Lukošienė.

Tradicinis renginys „Barsuko polka“ atidarė projektą, Vasario 16-ąją Mažosios kultūros sostinė šventė su teatru iš Pasvalio, o Kovo 11-ąją – trispalviškai linksmai: surengta dirbinių iš spalvoto modelino edukacija ir šokių popietė – kad visi Vadžgirio vaikai mokėtų folklorinių šokių.

Kovo 15 d. paminėtos Jono Žemaičio-Vytauto 110-osios gimimo metinės. „Prie bunkerio Šapališkės girioje surengėm akciją „Baltas paukštis“ – pakabinome 110 baltų paukščių, kurie ir dabar dar ten „skraido“, dalyvavo ir Karo akademija, buvo vakarinis koncertas ir filmo „Ketvirtasis prezidentas“ peržiūra, o jo scenarijaus autorius Eugenijus Ignatavičius atsiuntė labai jaudinantį laišką, nes pats negalėjo atvažiuoti“, – daugybę žmonių sutraukusius renginius prisimena Lina.

Balandžio 5 d. – Kelmės mažojo tearo vakaras su komedija „Amerika pirtyje“, balandžio 15-tą – vyšnių sodinimas. Motinos diena – su operos soliste Diana Tiškovaite, Vaikų gynimo diena – su profesionaliu lėlių teatru iš Klaipėdos. Vaikai pažiūrėjo spektaklį, o paskui turėjo edukaciją – patys gaminosi lėles. Buvo batutas, skanumynai įvairiausi – visa diena vaikams, viskas nemokamai, kad visi galėtų pasiausti.

Tėvo diena pažymėta su muzikos ir poezijos spektakliu, kurį atliko profesionalūs aktoriai, muzikantai Virginija Kochanskytė, Valda Bičkutė, Jokūbas Bareikis ir Mindaugas Valiukas. Birželio 14-ąją – Gedulo ir Vilties dieną – surengtas pėsčiųjų žygis į Pavidaujo II kaimą, kur stovi paminklas žuvusiems vadžgiriškiams laisvės gynėjams Juozui Puišiui ir Jonui Vaitiekūnui.

Įspūdingai paminėta ir Lietuvos valstybės diena: bažnyčioje koncertavo iš Jurbarko kilęs baritonas Andrius Bakanas, o bendrabučio sodelyje – dar vienoje jaukioje renginių erdvėje – pristatyta jurbarkietės dizainerės Dinaros Klapatauskienės sukurta rūbų kolekcija.

Atsimainymo atlaidai, kaip visada, – trys dienos: penktadienį tradicinis naktinis sakralinės muzikos koncertas bažnyčioje, linksmąjį šeštadienį – lauko diskoteka, o sekmadienį po Mišių – teatras ir kraštiečių susitikimas, buvo pristatyta didžiulė fotografijų paroda, menanti Vadžgirio vidurinės mokyklos antrąją laidą.

Į Baltijos kelio ir Juodojo kaspino dienos minėjimą Šapališkės miške surengti pėsčiųjų ir dviračių žygiai. Rugsėjo 15 d. Vadžgiryje vyko Jurbarko rajono bendruomenių sueiga. Spalio 11-ąją koncertu Šv. Juozapo bažnyčioje savo 20-metį paminėjo Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblis. O lapkričio 26-ąją Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ koncertu paminėtos J. Žemaičio-Vytauto žūties metinės.

„Gruodžio 14 d. pristatėme parodą „Vadžgirio apylinkių krosnys“ ir užbaigimo vakaras kartu su Neda Malūnavičiūte ir Olegu Ditkovskiu. Berods, viską ir išvardinau“, – sako Lina, iš atminties, kaip iš rašto, išpyškinusi visus Mažosios kultūros sostinės metų renginius.

Nė vienas renginys neliko be žiūrovų dėmesio, o dauguma sulaukė anšlago. Džiugiausia, kad vadžgiriškiai žino, jog jų miestelis – kultūros sostinė.

Vadžgiryje gyvena apie 370 žmonių, o kultūros reikia, taip skaičiuojama visoje Lietuvoje, apie 10 proc. gyventojų. Tačiau geografinė vieta nelemia kultūros kokybės – dėl gero renginio žmonės važiuoja ir į Vadžgirį. Tuo įsitikino Lina ir Erika, prieš „Skylės“ koncertą prie bažnyčios durų pasitikusios visus ir nematytų, nepažįstamų klausinėjusios, iš kur: buvo iš Kauno, Raseinių, Jurbarko...

Sklaidos mažajai kultūros sostinei netrūko – renginius viešino rajono žiniasklaida, Vadžgirį aplankė Lietuvos radijas, televizijos laidos „Duokim garo“ vedėja ištransliavo tą žinią visai Lietuvai.

Tačiau Vadžgirio kultūrininkės neslepia susidūrusios ir su požiūriu: kam skylei „Skylė“?, ir tai jas erzino. „Tai yra skaudu. Nesvarbu, kad mes maži geografiškai ir žmonėmis, bet mes turtingi“, – tvirtina E. Žievienė.

Biudžetą pildo ir vietiniai

Nuo 2018 m. Lietuvos kultūros taryba kasmet skiria 50 tūkst. eurų svarbiausiems Lietuvos mažųjų kultūros sostinių projektams. Vadžgiriui buvo skirta tik 2,5 tūkst. Eur – mažiau nei kitoms sostinėms.

„Kai teikėm paraišką biudžetą planavome apie 11 tūkst. – pasiskaičiavome, ką norėtume daryti, ką pasikviesti. O iš tiesų su rėmėjų lėšomis ir kita parama šių metų mūsų kultūros biudžetas buvo apie 15 tūkst. Iš Kultūros tarybos gavome 2,5 tūkst. eurų, iš savivaldybės – 8 tūkst., tačiau ne iš kultūrinių programų, kaip gal kas nors galvoja – kitų kultūros centrų Vadžgirys nenuskriaudė. 3 tūkst. eurų skyrė „Raseinių grūdai“. Taip pat rėmė „Giedrės gėlės“, UAB „Aldmaris“ – mūsiškiai verslininkai Marija ir Aldevinas Siriūnaičiai. Dar rašėme projektus visur, kur buvo galima“, – pasakoja Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus darbuotojos.

Šilčiausiais žodžiais Erika ir Lina mini vadžgiriškius, kurie „daug sudeda į kultūrą – kas bulvių atneša, kas pyragą iškepa. Prieš „Skylės“ koncertą visą dieną ruošėme bažnyčią – reikėjo prišildyti, papuošti, įgarsinti... O kada artistams paruošti vakarienę? Paskambini moteriškei: ar galėtum dovanų iškepti kugelį? Ir išgirsti: be problemų!“

„Vadžgiriškiai paremia kultūrą ir į krepšelį įdėdami pinigiukų smulkioms renginio išlaidoms – visada randi tai 10, tai 30 eurų. Kavai, arbatai, sumuštiniams. Ar kokio kabelio pritrūksta. Tu darai nemokamą renginį, bet nemokamo nieko nebūna, ir arba bendrom jėgom visi pasidalinam, arba dedam su Erika iš savo kišenės“, – sako L. Lukošienė.

Baigėsi metai, pažymėti ypatingu kultūros ženklu. O kas toliau? Sausio 26 d. Vadžgiryje – „Barsuko polka“, ir ne prastesnė, negu atidarė Kultūros sostinės metus. Kiti metų renginiai irgi suplanuoti, tik jau be kultūros sostinės biudžeto, iš tokių resursų, kokie būna kasmet: savivaldybė kultūros centro renginiams skiria tūkstantį, o Vadžgirys – tik centro skyrius.

„Darbo yra, yra smagios veiklos. Patys žmonės duoda minčių, ką reikia padaryti, – sako Vadžgirio kultūrininkės. – 2024 m. šimtmetį minės mūsų bažnyčia – tai penkmečio šventė, jau nuo šiol šiam jubiliejui akcentas bus dedamas įvairiuose renginiuose.“

Nes Vadžgiryje kultūra visada kaip sostinėje.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook