Balsavimas

Ar pritariate valdininkų išvykai į mokymus Ispanijoje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Žydų kultūros popietėje kvepėjo silke ir medumi

Žydų kultūros popietėje kvepėjo silke ir medumi (0)

2018-09-19

Rugsėjo 2-9 d. minėtų Europos žydų kultūros dienų tema buvo „Pasakojimai“. Jurbarko krašto muziejus pakvietė ne tik paklausyti pasakojimų apie sinagogų architektūrą ir žydų kulinarinį paveldą, bet ir pamatyti žydiškos architektūros 3D vizualizaciją bei paragauti populiariausių žydiškų patiekalų.

Paskutinė paroda

Renginį pristačiusi muziejininkė Aušra Smirnovienė priminė, kad prieš II pasaulinį karą per 40 proc. Jurbarko gyventojų buvo žydų tautybės. Nors dabar mieste jų beveik neliko, čia dažnai atvyksta svečių iš Izraelio, litvakų palikuonių. Žydiškoji Jurbarko istorijos pusė neužmiršta, bet dažniausiai prisimenama minint tragiškus įvykius, holokaustą. Šis renginys nebuvo skirtas gedėti, atvirkščiai – jis vyko vienų iš trijų žydų Naujųjų metų, kurie šiemet sutikti rugsėjo 9 d., išvakarėse.

Muziejuje atidaryta ir iki spalio 10 d. veiks paroda „Išnykęs ir dingstantis paveldas: medinių sinagogų architektūra“. Parodos autorius – jaunas architektas Aurimas Širvys subūrė architektų, archeologų, paveldo specialistų ir istorikų kolektyvą, kuris, remdamasis rašytiniais dokumentais, ikonografine medžiaga, fotografijomis, brėžiniais ir išlikusių sinagogų liekanomis, kompiuterine grafika parengė detalius rekonstrukcinius dešimties sinagogų 3D vaizdus ir brėžinius. Darbuose atkurta buvusi pastatų architektūra ir dekoro elementai.

Aštuntąjį kartą pristatyta paroda savo kelionę baigs Jurbarke. „Atsirado labai daug naujos medžiagos, pasikeitė kai kurių sinagogų būklė – jos prikeltos naujam gyvenimui. Netgi parodos pavadinimas nebetinka. Todėl planuoju per 2-3 metus atlikti gilesnius tyrinėjimus ir papildyti parodą. Jei ji čia atkeliaus po kelerių metų, bus visai kitokia“, – sakė parodos autorius A. Širvys.

Išnykusios ir atkuriamos

Parodos idėja architektui kilo 2012 m. vykdant tarptautinį projektą Baltarusijoje ir dokumentuojant žydų architektūrinį paveldą. „Ten ši tema jautresnė, nes paveldas labai greit nyksta ir nieko su juo nedaroma. Pagalvojau, kad ir Lietuvai, jei nieko nedarysime, gresia negrįžtamai prarasti tai, kas dar išlikę“, – mano A. Širvys.

Parodoje pristatomos Jurbarke, Alantoje, Kaltinėnuose, Kurkliuose, Pakruojyje, Sedoje, Šaukėnuose, Valkininkuose ir Žiežmariuose stovėjusios ar tebestovinčios medinės sinagogos. „Medis labai greit nyksta, ir reikia pirmiausia įamžinti medinius pastatus. Lietuva – medžio šalis, todėl medinių sinagogų apdaila buvo labai įspūdinga“, – sakė parodos autorius. Iš devynių parodoje pristatomų sinagogų keturios – Jurbarko, Sedos, Šaukėnų ir Valkininkų yra išnykusios arba nykstančios, ir jų greičiausiai niekas neatgaivins. Tačiau kitos pamažu atgyja.

Pernai restauruotoje Pakruojo sinagogoje veikia biblioteka, tuoj bus atnaujinti Žiežmarių žydų maldos namai. Po parodos pristatymo Šilalėje jos meras ėmėsi iniciatyvos rengti Kaltinėnų sinagogos rekonstrukcijos projektą ir šiuo metu ieško finansavimo, rekonstrukcijos projektai rengiami ir Alantos bei Kurklių sinagogoms.

Iki II pasaulinio karo Lietuvoje veikė 700-800 sinagogų, išliko apie 100, o veikiančių – vos penkios.

Sinagogos nebuvo vien maldos vieta, tai ir bendruomenės susibūrimui skirti pastatai. Daugelyje miestelių būdavo ne viena sinagoga. Didelė medinė sinagoga veikdavo vasarą, o krosnimi šildoma mažesnė mūrinė – žiemą. Šiose veikdavo ir mokyklėlės vaikams. „Jurbarkas taip pat turėjo dvi sinagogas. Mūrinė dabar paversta namu, o medinės nebėra. Jurbarko sinagogą pasirinkau tyrinėti, nes ji buvo viena gražiausių visoje Lietuvoje“, – sakė A. Širvys.

„Sinagogos rekonstruojamos ir pritaikomos visuomenės poreikiams, nes žydams jų, kaip maldos namų, nereikia. Tai lemia tradicijos. Jei katalikai, pastatę bažnyčią ir ją pašventinę, tą vietą visam laikui paverčia sakralia, tai žydų pastatai sakralios prasmės neturi“, – aiškino parodos autorius.

Žydai melstis gali bet kokiame kambaryje, jei yra 10 vyrų ir Toros knygos. Didesnėse bendruomenėse buvo statomos sinagogos su Aron hakodešu – spinta, kurioje laikomi Toros ritiniai ir bima – pakyla, ant kurios Toros skaitomos.

Parodoje eksponuojami ir architektūros mokslų daktarės Marijos Rupeikienės parengti tekstai lietuvių ir anglų kalbomis bei ikonografija.

Pakvietė prie stalo

„Jurbarke esu antrą kartą. Pirmą – tik sustojome pavalgyti jūsų įžymaus steiko, ir tada pasakiau sau, kad čia grįšiu. Jūsų miestelis – ypatingas, žmonės – šilti ir besišypsantys. Bijau net iš čiaupo gerti vandenį, kad neužsikrėsčiau tuo pozityvumu. Tačiau čia – tuščia. Išnyko ne tik žydiškas paveldas, bet išvažiuoja ir vietiniai“, – įspūdžiu apie viešnagę Jurbarke pasidalijo žydų kilmės edukatorė Laurina Todesaitė ir pakvietė visus prie naujametinio žydiško stalo.

Žydų Naujieji metai – Roš Hašana dažniausiai švenčiami rugsėjį. Skirtumas tarp grigališkojo ir žydų kalendoriaus yra 3760 metų, tad religingi žydai šiemet pasitiko 5779 metus nuo pasaulio ir pirmųjų žmonių Adomo ir Ievos sukūrimo.

Pasak L. Todesaitės, žydų kulinarinį paveldą pristatantis projektas reikalingas tam, kad žmonės žinotų ne tik kaip žydai mirė, bet ir kaip gyveno. „Vaikystėje niekas man neaiškino, kad valgome ar elgiamės kažkaip ypatingai ar kitaip nei kiti. Žydiškas maistas ir tradicijos buvo kasdienybė, o tradicijomis giliau pradėjau domėtis suaugusi“, – sakė prijuoste apsijuosusi viešnia.

Žydai valgo košerinį – tinkamą vartoti maistą ir laikosi tam tikrų taisyklių: nevalgo kartu mėsos ir pieno produktų, net jiems apdoroti ir patiekti naudoja kitus įrankius ir indus, maistui naudoja tik žvynus ir pelekus turinčias žuvis bei mėsą gyvūnų, turinčių skeltas kanopas ir atrajojančių. Gyvūnai turi būti skerdžiami tik labai religingo vyro, atliekami tam tikri ritualai, o mėsa – nukraujinama.

Edukatorė renginio dalyvius pakvietė ragauti patiekalų, kurie būna ant žydų Naujųjų metų sutikimo stalo. Žydų namuose šventė prasideda moterims ant stalo uždegus žvakes ir vyrams atkimšus vyną.Vynas – taip pat košerinis, o jo ragavimu prasideda kiekviena žydų šventė. Kalbama malda vynui, plaunamos rankos ir besimelžiant laužiama chala – miltinė pynutė. „Tik sukalbėjus maldą duonai ir jos paragavus galima valgyti kitus patiekalus“, – mokė edukatorė.

Patiekalų simbolika

Jurbarkiečiai vaišinti iš Izraelio atkeliavusiais macais – duona iš miltų ir vandens. Pagal papročius ji turi būti iškepta per 17 minučių. Macai – velykinis žydų valgis ir ant naujametinio stalo atsirado tik dėl įvairovės.

Renginio dalyviai ragavo Jeruzalės kugelio – saldaus apkepo iš makaronų. „Kugelis – žydiškas patiekalas, ir iš bulvių jis pradėtas kepti gerokai vėliau“, – tikino L. Todesaitė.

Dažnas lietuvis, ypač veganas ar vegetaras, jau pamėgo humusą – užtepėlę iš avinžirnių ir sezamų pastos. L. Todesaitė jį pagamino su grybais, o valgyti siūlė kabinant macu arba daržovių skiltelėmis. Ant stalo buvo ir salžios silkės, kurios receptas, pasak edukatorės, buvo plačiai žinomas lenkiškoje Lietuvos dalyje.

Saldumynų mėgėjams – ryškūs ir saldūs imberlach – saldainiai iš morkų, imbiero ir riešutų. Pagrindinis Naujųjų metų sutikimo simbolis – obuoliai su medumi. „Mirkome skiltelę obuolio meduje ir linkim gerų bei saldžių metų“, – to paties ir jurbarkiečiams linkėjo L. Todesaitė.

Kiekvienas ant stalo esantis patiekalas ir produktas turi prasmę ir tampa simboliu. Moliūgas teikia palaiminimą ir daugina visus gerus norus, burokėliai – asmeninės laisvės ir augimo simbolis, ritinėliais pjaustytos morkos primena pinigėlius ir žada materialinių gėrybių, granatas linki gerų darbų, kurių pagal Dievo įsakymą reikia atlikti 613. „Sakoma, kad kiekviename granato vaisuje yra tiek sėklyčių. Paskaičiuokit!“ – šypsojosi edukatorė.

Šparaginės pupelės arba sezamo sėklos simbolizuoja gerus dalykus, kuriais reikėtų dalytis su kitais, datulės – taikai ir ramybei prisikviesti, humusas – taikos, grybai – greito augimo, didelių šeimynų simbolis. „Ant stalo turėtų būti galva. Šiandien tai – salotų galva, o geriausiai – žuvies. Ji simbolizuoja protą ir išmintį“, – sakė L. Todesaitė.

Keldami tradicinę vyno taurę žydai linki „L’Chaim!“. Tai reiškia „Už gyvybę!“ Istorijos vingiuose išvarytai iš gimtųjų žemių, naikintai tautai šis tostas turi ypatingą prasmę. Todėl jie stengiasi išlaikyti gyvas savo tradicijas, puoselėti kultūrą ir papročius, leisdami ir kitiems pažvelgti į savo kasdienybę, kuri augina stiprų ir tautinį identitetą saugantį žmogų.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook