Balsavimas

Ar pritariate valdininkų išvykai į mokymus Ispanijoje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Iš bekelės pragaro – su aukso medaliu (video)

Iš bekelės pragaro – su aukso medaliu (video) (2)

2018-06-04

Legendinės bekelės lenktynės Rusijoje „Ladoga“ laikomos sunkiausiu tokio tipo maratonu. Šiemet varžybų auksą į Smalininkus vėl parvežė Nerijus Gurklys, pirmąją vietą iškovojęs galingiausioje „PROTO“ klasėje.

Ladoga – didžiulis ežeras netoli Rusijos didmiesčio Sankt Peterburgo. Kasmet čia susiburia apie 500 įvairiausios technikos – nuo motociklų, keturračių, visureigių iki savadarbių bekelės monstrų – ir apie 3000 dalyvių bei juos aptarnaujančio personalo. Tarp jų buvo ir septyni lietuvių ekipažai, kurie varžėsi įvairiose klasėse.

Sunkiausiomis bekelės lenktynėmis „Ladoga“ vadinama ne šiaip sau. Tai vienos seniausių ir gilias tradicijas turinčių tokio tipo varžybų. Pirmąsias lenktynes dar 1996-aisiais surengė Sankt Peterburgo visureigių klubas. Šiemet lenktynės vyko nuo gegužės 26-osios iki birželio 3-iosios.

Dalyviams „Ladogos“ organizatoriai buvo paruošę 1200 kilometrų ilgio trasą su specialiais nuo 150 iki 400 kilometrų ruožais.

Smalininkietis N. Gurklys lenktynėse dalyvavo ne pirmą kartą. Sportininkas šiemet važiavo galingiausius bekelės monstrus vienijančioje „PROTO“ klasėje.

N. Gurklys kartu su patyrusiu šturmanu iš Rusijos Pavelu Emelinu gan užtikrintai pirmavo didžiąją lenktynių dalį ir tapo čempionu. Dar vieną varžybų auksą iškovojo silpnesnėje „EURO“ klasėje važiavęs ekipažas iš Pasvalio – Tomas Gužauskas ir Gytis Gaspariūnas.

Vengė klaidų

Aštuonias dienas trunkančios „Ladoga“ varžybos – rimtas išbandymas ekipažams ir technikai. Bekelės maratonas paprastai laimimas ne vienu smarkiu atsiplėšimu nuo konkurentų, bet kasdien renkant keleto ar keliolikos minučių persvarą. Todėl bet koks paklydimas, užstrigimas ar ilgesnis remontas gali lemti vietą ant nugalėtojų pakylos.

„Važiavome maksimaliai greitai, kiek galėjome. Tačiau kartu saugojomės. Tarkime, buvo atkarpa, kai reikėjo važiuoti vandeniu, ežero pakrante. Ten galima lėkti greitai, tačiau jei važiuosi per greitai, ant tavęs tikš vanduo ir nieko nematysi. Jei nematysi, kur važiuoji, trenksiesi į akmenis ir sugadinsi važiuoklę. Taip nutiko ir vienam lietuvių ekipažui“, – pasakojo N. Gurklys.

Avarijos neišvengė ir vienas iš stipriausių konkurentų, Estijos sportininkas. Lenktynininkas greičio ruože rimtai sudaužė visureigį ir toliau kovoti dėl aukštų vietų negalėjo.

„Būna tokios bekelės, kuriomis važiuoji labai lėtai, kapstaisi. Tačiau būna ruožų, kur mano automobiliui, kuris įspaudžia 110 kilometrų greitį, to greičio trūksta. Kiti lekia net ir 160 kilometrų greičiu. Tačiau jei ten mašina nesuvaldoma, pasekmės būna labai liūdnos. Džiaugiamės, kad kolegos iš Estijos liko sveiki“, – tikino R. Gurklys.

Dar vienas lenktynių strategijos pavyzdys – konkurentų iš Kaliningrado istorija. Kol turėdami pakankamai laisvo laiko nuvykti į lenktynių trasą ir startuoti lietuviai valgė ir ilsėjosi, rusai nuvažiavo ir trasą apėjo pėsčiomis.

„Jie tame etape išlošė porą minučių. Ten buvo kontroliniai punktai, kuriuos galėjai pasiekti arba važiuodamas per griovius, arba apvažiuodamas aplink. Jie viską apžiūrėjo ir nusprendė apvažiuoti. Mes važiavome tiesiai ir trasą įveikėme šiek tiek lėčiau. Tiesa, paskui juos aplenkėme“, – pasakojo smalininkietis.

Stresas – prieš pat finišą

Kalbėdamas apie pergalę R. Gurklys tvirtina, kad nedaug trūko, jog prarastų lyderių pozicijas. Leidžiantis nuo kalno ir bandant apvažiuoti sugedusį visureigį staiga užgeso smalininkiečio automobilis.

„Tiesiog iškart viskas mirė. Netrukus supratome, kad paskutinioji atėjo akumuliatoriui. Esame labai dėkingi iš paskos atvažiavusiam veliuoniškių Simanavičių ekipažui. Jie sustojo ir padėjo – iš pradžių bandėme laidais užkurti mašiną. Kai nepavyko, jie išėmė savo akumuliatorių ir davė mums“, – pasakojo sportininkas.

Visureigį užkūręs ekipažas iki finišo turėjo važiuoti itin atsargiai. Bet kokia klaida galėjo lemti, kad mašina vėl užges. O tai reikštų prarastą laiką.

„Važiavau gan aukštais sūkiais. Gerai, kad likusi atkarpa buvo nesudėtinga. Atvažiavę į finišą pamatėme dulkes – mus kalne aplenkęs rusų ekipažas taip pat turėjo bėdų ir neišnaudojo progos laimėti“, – pasakojo N. Gurklys.

Planuoja kitokias varžybas

Keletą kartų „Ladogą“ laimėjęs smalininkietis atvirauja, kad į šias lenktynes dar važiuos, tačiau planuose – naujos varžybos. „Organizatoriai ruošia naują formatą – „Ladoga forest“, kuris vyks Karelijoje. Greičiausiai tai bus 48 valandų lenktynės. Taip pat po truputį dairomės į varžybas kalnuose. Tačiau tam gali reikėti kitokio automobilio. Važiuoti į kalnus reikia ne dyzelinio, o aukštų sūkių benzininio variklio. Galbūt, kai pasiruošime, vyksime į Kroatiją ar į Transilvanijos varžybas. Laikas parodys“, – planais dalijosi N. Gurklys.

Lenktynininkas taip pat ketina dalyvauti varžybose Lietuvoje bei Estijoje. Tiesa, pastarosios smalininkiečiui pernai tapo sunkiai įkandamu riešutu. Ne todėl, kad varžovai būti itin stiprūs, o todėl, kad visos instrukcijos buvo estiškos ir jų suprasti buvo neįmanoma.

„Tada atvažiavome ketvirti ir labai tuo džiaugėmės. Matysime, kaip bus šiemet“, – juokėsi N. Gurklys.

Po kapotu – dyzelis

Paklaustas, kas suka į pergales nešančio savadarbio bekelių monstro didžiulius ratus, smalininkietis šypsosi – 1,9 litro darbinio tūrio „Volkswagen“ dyzelinis variklis. Tokios širdys plaka daugybėje populiarių „Volkswagen Passat“ ir panašių modelių.

„Svarbu ne tiek variklio darbinis tūris ir galia, kiek tai, kaip viskas suderinta – perdavimai, kiti mazgai. Dalį šio visureigio konstravo latviai, dalį surinkome čia, Jurbarke. Jis yra aliuminis. Tačiau kitą kartą gamindamas automobilį aliuminio nesirinkčiau, yra kitokių metalų, kurie tvirti ir labiau atsparūs“, – sakė N. Gurklys.

Smalininkietis prieš keletą metų bekelės sportą jau buvo metęs ir pasukęs į automobilių krosą. Grįžti į bekeles privertė atsitiktinumas.

„Pažįstami Jurbarke konstravo automobilį bekelėms. Aš pamačiau ir patariau, ką kitaip daryčiau. Jie tada atšovė, kad kai darysiu sau, galėsiu daryti kaip noriu. Tuomet pagalvojau – kodėl gi ne. Ir pasidariau“, – prisiminė lenktynininkas.

Pradėjo nuo „UAZ“

Kalbėdamas apie pirmuosius žingsnius bekelėje, N. Gurklys mintimis grįžta į 2002-uosius, kai senu sovietiniu „UAZ“ nuvažiavo į pirmąsias varžybas. Tuomet savo klasėje jis turėjo tik du varžovus ir užėmė antrąją vietą.

„Vėliau važiavome į daugiau renginių, pasikeitė ir technika. Pasiruošėme „Daihatsu“ visureigį. Iš pradžių jis buvo su „UAZ“ tiltais, vėliau su „Volvo Laplander“. Mums visai neblogai sekėsi, todėl galiausiai atsidūrėme „Ladogoje“, – pasakojo N. Gurklys.

Bekelėmis domisi ir Nerijaus sūnūs. Jaunėliui labiau patinka vairuoti mašiną, vyresniajam – išmaniosios technologijos, kurios būtinos ekipažo šturmanui.

„Tik žmonai šitie mūsų užsiėmimai nelabai patinka“, – juokėsi bekelių profesionalas.

Lukas PILECKAS

„ŠVIESOS“ inform.



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook