Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Bendruomenė duoda kabliuką, meškerioti reikia pačiam

Bendruomenė duoda kabliuką, meškerioti reikia pačiam (0)

2013-09-18

Bendruomenės „Smalininkų gaspadinės“ kiemelyje visada būna skanu ir linksma. Iš kairės: Asta Zdanavičiūtė, Egita Lyneburgerienė, Vida Marazienė, Vida Zdanavičienė ir Ramutė Kalninienė.

Kaimų ir miestelių žmonės susibūrę į bendruomenes kuria ir įgyvendina projektus, puošiančius aplinką ir turtinančius laisvalaikį. Bet šįkart pasakojimas apie kitokią bendruomenę – apie žmones, kuriuos suvienijo paveldas.

Bendruomenė „Smalininkų gaspadinės“ puoselėja tradicinę lietuvišką virtuvę – važinėja po šventes, demonstruoja, kaip kas verdama ir kepama, ir vaišina svečius. Ne už dyka, žinoma, nes, kaip teigia bendruomenės vadovė Egita Lyneburgerienė, skatinti žmonių verslumą ir galimybę iš to šiek tiek užsidirbti irgi yra vienas tikslų. Bet kol kas gaspadinės džiaugiasi, jei neturi nuostolio, o pelnas – tai malonumas pasižmonėti, parodyti, ką iš tėvų ir senelių esi išmokęs, ir išmokyti to savo vaikus.
Smalininkų tautinio, kulinarinio paveldo puoselėjimo bendruomenė įsteigta lygiai prieš dvejus metus – 2011-ųjų rugsėjo 15 dieną. Smalininkiečius, kurie jau ir anksčiau vasaros šventėse svečiams virė žuvienę, vaišino gardžiu kugeliu ir kitais lietuviškais valgiais, suburti sumanė Egita Lyneburgerienė. Kartu su dar trim entuziastais įregistravo bendruomenę, kurioje dabar jau 11 žmonių. „Nedaug, bet kiekvienas atstovauja savo sričiai. Vieni aktyviau, kiti – ne taip aktyviai dalyvauja, nes veiklos sritį kiekvienas turi susigalvoti pats“, – sako bendruomenės vadovė.
„Susibūrėme tam, kad galėtume parodyti, ką turime ir mokame – tai daryti bendruomenėje ir smagiau, ir paprasčiau. Kol kas neturime savo patalpų, tad tik vasarą, geru oru, šventėse demonstruojame, kaip gaminame, ir pardavinėjame lietuviškus patiekalus. Tačiau mūsų pavadinime įrašytas ne tik kulinarinis, bet ir tautinis paveldas, o įstatai mums leidžia daug įvairių veiklų, nebent anglies kasti negalėtume“, – juokiasi Egita.
Nors bendruomenė atstovauja Smalininkams, tai, ką verda ir kepa, nėra tik šio krašto kulinarinis paveldas. „Smalininkuose nuo seno buvo visokių žmonių – čia buvo uostas, muitinė, žmonės maišėsi, buvo daug ko atvežtinio. Po karo gyventojai pasikeitė – suvažiavo iš visos Lietuvos, ir visi turi ką parodyti. Dar neseniai manyta, kad lietuviški valgiai – tik bulvės su lupynom ir rūgpienis, bet iš tiesų mūsų virtuvė kur kas įvairesnė. Viešvilietė mano močiutė pasakojo, kaip jos draugė, lietuvė, gyvenusi Trapėnuose, kitapus Nemuno, ją vaišino sraigių kotletais! Mes puoselėjame tarpukario kulinarinį paveldą – dar neseną, dar yra žmonių, galinčių papasakoti, o senesnis paveldas jau nebeturi gyvojo pasakotojo. Žmonėms visada įdomiau, kai pamato ką nors, kas primena vaikystę“, – pasakoja E. Lyneburgerienė ir akcentuoja, kad visi „Smalininkų gaspadinių“ patiekalai turi kulinarinio paveldo sertifikatą.
E. Lyneburgerienės veiklos sritis – šakočiai, įniko į juos prieš penkerius metus. „Nežinau, ar prieš karą kepė šakočius Viešvilėje, reikėtų paklausti tėčio, bet mano vaikystės metais kepė, – sako Viešvilėje užaugusi moteris. – Ekspertai teigia, kad šakotis – Mažosios Lietuvos regiono kepinys, kilęs iš Vokietijos. Bet vokiečiai pamatę jį kepant jau stebisi, nes gyvai nėra to matę.“
„Išmokau grynai iš užsispyrimo, vienoje knygoje perskaičiusi, kad šakotį iškepti gali tik patyrusi kepėja. Pasistatėm specialų pečių, kaimynė Daiva Vabalienė turėjo volą. Pabandėm, bet du pirmieji išėjo kaip kelmai, be ragų. Bet nepasidavėm! Nuėjau pas kepėją Valeriją Minikevičienę, o ji paklausė, ar tikrai noriu, nes kiek mokiusi, nė viena nekepanti“, – prisimena Egita. Ji teigia iš šios patyrusios kepėjos sužinojusi vieną svarbų dalyką: „Ugnis turi būti kaitri. Mes kūrendavom taip, kad patiems nebūtų karšta, bet kepant reikia galvoti apie šakotį, o ne apie save.“
Šventėse šakotį Egita kepa kartu su savo vyru Algimantu Gineikiu pačių susikonstruotoje mobilioje krosnyje. „Visas juodas darbas priklauso Algiui – jis visą vasarą kapoja malkas: reikia labai smulkiai ir tik beržines. Tinka ir alksnio, bet jokiu būdu ne juodalksnio, o beržo žievė irgi netinka“, – šiek tiek skanaus šakočio paslapties praskleidžia Egita ir teigia, kad maloniausia dalis – kepimas, o stovėti prie ugnies jai niekad nepabostų. Volą virš ugnies sukti nesibodi ir šešiolikmetis sūnus Erikas, o dukros klausinėja, ar tai jos turėsiančios šį amatą paveldėti, nes mamos įsteigta bendruomenė vadinasi paveldo.
Turėsite turėsite, Gerda ir Marta, kaip kad jūsų mama paveldėjo iš kepėjos Valerijos ir kaip kitų „Smalininkų gaspadinių“ dukros paveldi iš savo mamų.
Šventėse gaspadinių bendruomenės kiemelyje iš tolo šviečia ryškiaspalviai Dalios Urbštienės kepukai – kaštonai, braškės, riešutai, baravykai... Sausainiais jų tikrai nepavadinsi, nors irgi iš tešlos suformuoti, iškepti ir spalvotu glajumi papuošti. Nuo pradžios iki pabaigos – tik rankų darbas, jokių formelių. Taip kepdavo ir Dalios mama Bronislava Odminienė, ir dukrą prie to gražaus, bet daug laiko ir kantrybės reikalaujančio darbo sodindavo, nes visi kaimynai savo šventėms norėdavo kepukų turėti. Dalia savo dukrą Aušrą išmokė – tradicija eina iš kartos į kartą.
Vida Zdanavičienė – jau ne tik Smalininkuose pagarsėjusi kugelio kepėja. Ir kepa, ir į šventes važiuoja kartu su dukra Asta. Vida – aukštaitė nuo Rokiškio, pirmą kartą puode kepto kugelio paragavo uošvijoje Jurbarke. Iš Bacių kaimo nuo Eržvilko kilusių Zdanavičių šeimos moterų kugelio receptą Vida įsidėmėjo ir kai jau turėjo sąlygas – nes jurbarkietiško kugelio dujinėje neiškepsi – išbandė.
Kai seniūnija pasiūlė dalyvauti šventėse su kokiais nors patiekalais, Vida neabejojo, kad geriausiai tiks kugelis. Paskui Egita subūrė į bendruomenę – kartu smagiau dalyvauti, pasižmonėti ir visokius biurokratinius reikalavimus atlikti visiems kartu paprasčiau.
„Neturiu jokių paslapčių, – atsako Vida užsiminus, kad kiekviena šeimininkė žino kažką, ko niekam nepasakys. – Kepu senuose špižiniuose puoduose, kurie jau seniai išmesti iš virtuvių ir benaudojami nebent gėlėms sodinti, o duonkepę krosnį reikia kūrenti 4 valandas beržinėmis malkomis, paskui pašauti ir ne mažiau kaip 10 valandų kepti – ir kas žino, kas tame puode per tiek laiko vyksta.“
Ramutė Kalninienė į bendruomenę atėjo kiek vėliau, jau įsitikinusi, kad nėra geresnio būdo propaguoti jau beveik užmirštą žemaitišką valgį – bulves su kanapėmis. „Taip valgydavom vaikystėj – bulves išvirdavo su lupenom, sutrindavo kanapių grūdelius. Paprasta ir skanu, o kanapėse yra daug sveikatai naudingų medžiagų. Kai pamačiau kanapes legaliai pardavinėjamas, prisiminiau tą patiekalą – jį pamėgo mano šeima ir giminė, nusprendžiau ir kitiems pasiūlyti“, – pasakoja Žemaitijoje užaugusi Ramutė.
Tačiau žemaitiškos kanapinės švenčių dalyviai negraibsto taip kaip kugelio ar žuvienės. Ramutė svarsto, kad gal dėl to kalta augalo reputacija – daugeliui kanapės siejasi tik su narkotikais, jas auginti Lietuvoje draudžiama, o svetur užaugintų sėklas pardavinėti – ne. Tačiau moteris įsitikinusi, kad nereikia pamiršti senųjų valgių, todėl ir kitiems juos primena, vaišina – kam patiks, tas ir dar norės.
Žuvienę „Smalininkų gaspadinių“ kiemelyje verda Algimantas Čečkauskas ir Vida Marazienė – abu gimę ir užaugę prie Nemuno ir žuvienės kvapas ir skonis nuo mažens jiems pažįstamas. Algimantas – aistringas žvejys, o ne vieną gardžios žuvienės paslaptį jam atskleidė Vidos tėtis – Palėkių kaimelyje gyvenęs žvejys Jonas Povilaitis.
Dar jauna tautinio ir kulinarinio paveldo puoselėjimo bendruomenė VVG „Nemunas“ teikė projektą „Smalininkų paveldo bendruomenės verslumo skatinimas“ ir jau pradėjo jį įgyvendinti. Tai dvejų metų projektas, kurio vertė apie 31 tūkst. litų. Iš projekto lėšų jau įsigyta priekaba, sulankstomų stalų ir suolų, staltiesių ir indų, taip pat nauji rūbai, kuriais gaspadinės puošiasi per šventes. Dar planuojama nusipirkti didelę palapinę.
„Būsime labai mobilūs, o mūsų veikloje tai svarbu. Ir verslumui skatinti tos įsigytos priemonės irgi labai svarbios: ateis į bendruomenę naujas žmogus – ir mes jau turime jam kuo padėti. Laukiame naujų žmonių, bet ateiti reikia su savo idėja. Bendruomenė padrąsins, patars, padės, bet ką veikti, kiekvienas turi susigalvoti pats. Bendruomenė duoda meškerę, bet meškerioti reikia pačiam“, – sako E. Lyneburgerienė.
„Apie planus bijau šnekėti – nerėkausi ant tuščio lauko atsistojęs, žmonės patys turi pamatyti, kas čia vyksta, ir, jei panorės, ateis. Mūsų bendruomenėje daug ką galima veikti, tik viskas turi būti lietuviška – šašlykų tai jau tikrai nekepsime“, – tvirtina bendruomenės vadovė.
O „Smalininkų gaspadinių“ laukas netuščias – ir darbų, ir planų, ir svajonių vis gausėja. Bendruomenės vadovė prasitaria, kad ją labai užveda kartais pasigirstantis „nieko čia nebus“ – tuomet atsiranda dar daugiau entuziazmo.
Apie entuziastingą vadą buriasi tokie patys – ir visiems drauge įmanoma kalną nuversti.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook