Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Istoriją gaivina senosios Veliuonos fotografijos

Istoriją gaivina senosios Veliuonos fotografijos (0)

2013-10-09

Vytautas Mickus (centre) į muziejų atsinešė savo tėvo Antano prieš karą naudotą fotoaparatą „Carl Zeiss Jena“, sukėlusį didžiulį veliuoniškių ir svečių susidomėjimą.

Veliuonos krašto bendruomenės gavo didžiulę dovaną – Lietuvos valstybinis archyvas muziejui padovanojo 1630 kompiuterinėse laikmenose nuskenuotų senųjų fotografijų iš prieškario fotografo Antano Mickaus archyvų. Praėjusį šeštadienį Veliuonos krašto muziejuje susirinkę senieji miestelio gyventojai džiaugėsi didžiuliame ekrane žiūrėdami į savo tėvų, senelių, net prosenelių nuotraukas, juose atpažino save, aptarė atmintyje atgaivintus istorinius įvykius ir Veliuonos istoriją kūrusius žmones.

Armeniškių kaimo kalvio šeimoje gimęs A. Mickus nuo gimimo buvo smalsus, turėjo didelį potraukį prie technikos, todėl grįžęs iš tarnybos Lietuvos kariuomenės 3-ajame Vytauto Didžiojo pėstininkų pulke Veliuonoje pasistatė namą ir apie 1925 metus ten įsirengė fotoateljė. Iki pat 1941-ųjų jis fiksavo ne tik šio krašto, bet ir Raudonės, Seredžiaus apylinkėse veikusių šaulių, pavasarininkų, jaunalietuvių renginius, Gedimino paminklo atidengimo iškilmes ant Gedimino kapo kalno, Vytauto paminklo atidengimo ceremoniją miestelio aikštėje.
A. Mickus būdavo kviečiamas nufotografuoti bažnyčių ir miestelių chorų, moksleivių sporto švenčių, vaidybos ratelių dalyvių, padaryti vestuvių, krikštynų, laidotuvių nuotraukų. Į jo fotoateljė ne tik veliuoniškiai, bet ir iš toliau atvažiavę žmonės užsukdavo nusifotografuoti dokumentams, prašydavo padaryti portretų, įamžinti ilgam atminimui su giminaičiais ir draugais.
Pro fotoaparato objektyvą Veliuonos fotografas pažvelgdavo ir į kasdienį gyvenimą: fotografavo sieliais nuklotas Nemuno pakrantes, bulviakasio, kūlimo, mokyklos statybos, šveicariškų sūrių gamybos vaizdus. Prieš karą Kaune buvo išspausdinta A. Mickaus atvirukų, išleistas nuotraukų bukletas su Veliuonos vaizdais.
Didžiulę krūvą senovinių negatyvų išsaugojo A. Mickaus sūnus Kazys Vytautas Mickus, tęsęs savo tėvo pradėtus darbus nuo 1965 metų.
Vytautas sako, kad išsaugoti tėvo palikimą pavyko tik per stebuklą. 1951-1952 metais fotografo namuose rinkdavosi pogrindinės organizacijos „Lietuvos laisvės varpas“ nariai, todėl ir senasis, ir jaunasis Mickai buvo nuteisti 25 metus kalėti ir ištremti į Kurską. Jų namai buvo nacionalizuoti. Laimė, fotografo žmonai juose buvo leista gyventi, o kolūkis sudarė galimybę nacionalizuotą turtą išsipirkti.
Kai namą, kuriame buvo įrengta fotoateljė, Mickai pardavė, fotografijų negatyvus pervežė į kitą vietą, sukrovė pašiūrėje, kur daug metų jie ir dulkėjo. „Nežinau kodėl, bet tuos negatyvus saugojau – gal kaip tėtės atminimą“, – sakė Vytautas. Į devintą dešimtį įkopęs veliuoniškis juokiasi prisiminęs, kad vidurinėje mokykloje jis vienintelis turėjo pinigų, nes jau anuomet jį visur kviesdavo fotografuoti.
A. Mickaus archyvais susidomėta tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir į Veliuoną atvykus Lietuvos kraštotyros draugijos įkūrėjo ir vadovo Antano Stravinsko ekspedicijai. Išgirdęs klausinėjant apie senas nuotraukas, V. Mickus prasitarė turįs tėvo paliktus negatyvus, o A. Stravinskas iškart įvertino jų reikšmę ir paragino fotografą peržiūrėti palikimą.
„Tada pirmą kartą ir pakėliau juos visus iki vieno – peržiūrėjau, atrinkau, padariau aprašus ir didžiąją dalį stiklo negatyvų atidaviau Lietuvos centriniam valstybės archyvui. Namuose yra dar apie 400 stiklo negatyvų su mūsų šeimos, pažįstamų žmonių nuotraukomis, kada nors reikės atiduoti ir juos“, – dalijosi prisiminimais ir planais V. Mickus.
Praėjus beveik dviems dešimtmečiams nuotraukos sugrįžo į Veliuoną. Prieš keletą metų Lietuvos centrinio valstybės archyvo vadovai padarė ir Veliuonos krašto muziejui padovanojo 39 stikle įrėmintas nuotraukas.
Iniciatyvos sugrąžinti visą prieškario fotografo palikimą šio krašto žmonėms ėmėsi muziejininkė Angelė Orlovskytė, pernai Kultūros rėmimo fondui pateikusi projektą „Tarpukario Lietuva – stiklo negatyvuose“. Fondas ir Jurbarko rajono savivaldybė skyrė lėšų visiems negatyvams nuskenuoti ir įrašyti į kompiuterines laikmenas.
Ne kartą apsilankiusi Lietuvos centriniame valstybės archyve A. Orlovskytė įsitikino, kokie atsakingi ir nuoširdūs žmonės ten dirba, ir kaip nesavanaudiškai jie stengiasi padėti istoriją vertinantiems ir visuomenės interesais besirūpinantiems žmonėms. Projektą įgyvendinančiam Veliuonos krašto muziejui Lietuvos centrinis valstybės archyvas suteikė 50 proc. negatyvų skenavimo nuolaidą, todėl nuskenuoti dvigubai daugiau negatyvų nei buvo planuota.
„Labai džiaugiamės, kad archyvo darbuotojai ne tik nuskenavo negatyvus, bet ir surašė juos JPG formatu į kompiuterines laikmenas – tai leidžia mums naudoti juos įvairiausiuose renginiuose, peržiūrėti su nuotraukose užfiksuotus įvykius ir žmones prisimenančiais veliuoniškiais. Kartu su negatyvais į Veliuoną grįžo ir istorinė atmintis“, – įsitikinusi A. Orlovskytė.
Muziejininkė pakvietė Lietuvos valstybės centrinio archyvo darbuotojas į projekto rezultatų pristatymo renginį, kuriame praėjusį šeštadienį susirinko daug senųjų veliuoniškių, norinčių prisiminti prieškarį ir pabendrauti su Antano Mickaus sūnumi Vytautu. Į muziejų jis atsinešė ir savo tėvo prieš karą įsigytą fotoaparatą „Carl Zeiss Jena“. Vytautas puikiai moka su juo elgtis – pats kažkada juo fotografavo, kol nusipirko juostinį aparatą. Dar ir dabar „Carl Zeiss Jena“ galėtų būti naudojamas, jei kur nors pavyktų įsigyti stiklo negatyvų, atidengus dangtelį pro objektyvą puikiausiai matyti vaizdas.
Žiūrėdami nuotraukas kartu su senojo fotografo sūnumi veliuoniškiai prisiminė jose įamžintų žmonių likimus, džiaugėsi matydami fotografijose dvarininkų Vakselių šeimą, kleboną Vladislovą Polonskį, mokytoją Leonidą Batūraitę, plytas gaminantį ūkininką Labaną, dainininkės Beatričės Grincevičiūtės brolį Vaitiekų, vadovavusį Veliuonos kapelai „Dzinguliukai, gydytojo Damanskio, vaistininko Leibovičiaus šeimas, viršaitį Benadą Cvirką ir daugelį kitų, kurių pavardės jau išsitrynė iš atminties, bet veidų bruožai dar pažįstami.
Ir A. Mickaus sūnus Vytautas, ir A. Orlovskytė tikina, kad tai ne paskutinis projektas, grąžinantis Veliuonai fotografijose užfiksuotą istoriją. V. Mickaus archyvuose yra tūkstančiai sovietinių laikų negatyvų – tai artima istorija, kurią mes dar prisimename, o mūsų vaikai jau nežino. Ją irgi verta saugoti.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook