Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Raudoniškiai į verbą surišo savo bendruomenišką vienybę

Raudoniškiai į verbą surišo savo bendruomenišką vienybę (0)

2013-04-03

Per Gandrines būta tradicijos dalytis duona linkint stiprybės ir sveikatos. Šventės dalyvius duona vaišino mokyklos direktorius Vytautas Staponas.

Gandrinių šventė Raudonės pagrindinėje mokykloje – viena smagiausių ir gražiausių. Visi jai ruošiasi, puošiasi, skuba pasidžiaugti ir pasižmonėti, ir parsinešti į namus šilumos, kurią parneša į gimtinę grįžtantys gandrai. Šiemet Gandrinės Raudonėje buvo ypač gražios, papuoštos dailės mokytojos Vilmos Urbštienės ir jos mokinių surišta didžiule verba.

Raudonės mokyklos bendruomenė Gandrines prieš keletą metų susigalvojo norėdama turėti savo – išskirtinę, kitokią negu kitų – pavasario šventę ir mugę, kvietė jon ne tik vaikus, bet ir jų tėvelius, ir visą miestelio bendruomenę. Visiems šventė patiko, visi ją pamėgo.
„Gandrinių šventė ir mugė mums daug svarbesnė už Kaziuko, juk ir gandras svarbesnis – jis, pasak lietuvių tautosakos, atneša vaikus. Bus vaikų – gyvuos ir bendruomenė“, – linksmai kalbėjo Raudonės pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Staponas ir įvardijo šios šventės organizatores – direktoriaus pavaduotoją Beatą Jocaitytę-Bildziukienę, mokytojas Vilmą Urbštienę ir Eleną Elzbergienę. Nors šventė tokia visuotinė, kad sunku ir atskirti, kas čia dalyvis, rengėjas, o kas žiūrovas.

Rekordo nesiekė

Kovo 22 d. gausus būrys šventės dalyvių akimis matavo Raudonės pilies apvaliosios salės lubas siekiančią verbą. Rekordo vertą 7,5 metro aukščio verbą surišo dailės mokytoja Vilma Urbštienė su mokiniais. Bet ne dėl rekordo. „Mokiniams pasakojau apie Vilniaus krašto verbas, o jie nematę, nežino, kaip atrodo, nes mes čia į bažnyčią šventinti nešamės kadagio šakelę. Nusprendėm patys surišti verbą. Kai pradėjom, panoro prisijungti visos klasės, visi nešė iš namų, kas ką turėjo, ėjom į mišką kankorėžių, nes nebuvom pasiruošę verbą rišti“, – pasakoja V. Urbštienė.
Išėjo raudoniškų verba labai savita – jon surištos nendrės, šienas, kankorėžiai, samanos, net mandarinai – šviečia viršūnėje tarsi gintaro karoliai. Didelė ir sunki – mokytojos Vilmos manymu, ji turėtų sverti per pusantro šimto kilogramų, todėl neapsieita be mokykloje dirbančių vyrų pagalbos. Tie patys vyrai po šventės verbą atsargiai nukėlė ir išgabeno į bažnyčią – ten ji papuošė raudoniškių Verbas ir Velykas.
Gandrinių šventę vedė lietuvių kalbos mokytoja E. Elzbergienė ir jos mokinė Rimantė Vaičekauskaitė. Jos papasakojo įdomiausių dalykų apie gandrą, kurį lietuviai nuo seno ypač myli, ir apie Gandrines – kokių šią dieną laikytasi prietarų ir apeigų derliui pagausinti, sveikatai, santarvei ir laimei privilioti.
Didžiulį duonos kepalą, pagarbiai ant lino rankšluosčio padėtą, į šventę kaip tikras šeimininkas atnešė mokyklos direktorius V. Staponas. „Laužkim duonelės,– kvietė artyn šventės vedėja ir perspėjo, kad prieiti reikia kaip gandrui – aukštai keliant kojas, jei nenori ligos ar nelaimės užsitraukti, nes tikėta, kad gandras gali paimti ligas, nunešti į neįžengiamas pelkes ir ten jas palikti. Tad ėjo visi – mokiniai su mokytojomis, tėvai su vaikais, močiutės, miestelio seniūnas – aukštai kojas keldami ragauti duonos, kaip bendrystės ir stiprybės simbolio.

Mugė dėl džiaugsmo

Po to bemat visi pasklido po mugę, kur akys raibo nuo grožybių, o gomurį kuteno gardumynų kvapai. Ant stalų savo dirbinėlius išrikiavo klasės ir būreliai, vaikai iš namų atsinešė, ką kartu su tėveliais šiai mugei padarė. Ko tik čia nebuvo – pažiūrėti, paragauti, nusipirkti ir namo parsinešti. Kainos – simbolinės, bendruomeniškos, nes ši mugė ne dėl pelno, o tik vieni kitų išmone pasidžiaugti ir pasigėrėti.
Tik tris litus už spalvingus molinius namukus prašiusios Viktorija Čelkytė ir Ieva Sapronaitytė stebėjosi: „Argi čia sunku padaryti? Tik smagu!“
Mokytoja Staselė Reilienė visiems rodė ir pasakojo, kaip stropiai jos pradinukai ruošėsi mugei. Akį traukė pačios mokytojos dekupažuoti dekoratyviniai margučiai. Mokytoja Elena Martinaitienė primezgė spalvotų dėkliukų margučiams, o jos dukra Dovilė siūlė savo padarytų papuošalų. Devintokė Aistė Steponavičiūtė sakė, kad ypač paklausūs mugėje auskariukai – pavasarį visos nori puoštis.
Ligita Banytė su dukrele Deimante iškepė vaflių ir kibinų – tuos kaipmat išgraibstė pirkėjai. Kaip ir Kristinos Rinkevičienės duonelę – labai gražią, su „kepure“, ir skanią, keptą molio puodelyje. Jos dukra trečiokė Gabija duonelę pardavė mugei nė neprasidėjus ir galėjo dairytis į kitų prekes.
O dairytis buvo kur, ir kišenėje skimbčiojantį vieną kitą pinigėlį išleisti – irgi. Štai ketvirtokų peiliukais išpjaustinėti kartoniniai margučiai, jų mokytojos Gražinos Montvilienės megztos riešinės ir klasės draugo Liudo kartu su tėčiu Virgilijum Palaičiu sukalti inkilėliai. Namo Liudui neteko nė vieno neštis – visus pardavė ir pritrūko. Kažin, ar bespėjo seniūnas Česlovas Meškauskas, kuris prisipirkęs pilną krepšį mugės gėrybių skubėjo prie inkilų?
Inkilų, rankšluostinių, pjaustymo lentelių ir didžiulį Evaldo Andriukaičio išdrožtą šaukštą mugėje išdėliojo mokytojo Vygailos Štulo mokiniai. O kam kliuvo Arūno Vaičekausko sumeistrautų, jo dukros Rimantės apdailintų suoliukų nusipirkti, džiaugsmu netvėrė.
Raudonės parko prižiūrėtoja Virginija Urbštaitė mugėje sukūrė tikrą pavasarį – ant stalo kaip gyva pūpsojo samaninė varlė, vežimaityje sutupdyti Kazytė ir Kaziukas vežė kiaušinius į turgų, ant liaunų šakelių suposi pavasariški angelai, visiems dovanojantys po žibutę. Prisiminusi vaikystės pomėgį siūti lėlėms sukneles, darbšti moteris dabar siuva lėles.
Penkiametė Gerda Bakšytė prekiavo gražiais ir skaniais naminiais meduoliukais, o Rasma Venclovienė su sūnumi Ernestu – bandelėmis, kurių kasmet Gandrinių mugei kepa daug ir įvairių, kad visiems užtektų. Šalia Ernesto draugas Ignas išdėliojo mamos Nijolės Juškevičienės suspaustus sūrius.
Sūrių, šviežių ir keptų, į mugę atsinešė ir mokytojos padėjėja Gailutė Vilčinskienė. Bet ne tik dėl jų nutįso eilutė – ant stalo pūpsojo ir didelis puodas kugelio, kurį iškepė šeštokės namų mokinės Sigutės mama Virginija Jackaitienė ir vyresnioji sesė Renata. Dešimtokas Vytautas Jurkšas su mama Birute irgi iškepė kugelio. Dešimtokė Neringa Veverskytė pilstė karštą arbatą, sesės Simona ir Judita Pociūtės ir jų draugė Justina siūlė ledų kokteilio ir džiaugėsi, kad vasariškas desertas patiko visiems.

Visi sueina mokyklon

Namo nedera grįžti alkanam ir be lauktuvių – taip tvirtino dvi mamos – Rima Šalnaitienė ir Daiva Stulgaitienė. Moterys džiaugėsi puikiu Gandrinių organizavimu – pirmiausia tėvų susirinkimas, paskui visi tėvai su vaikais – į šventę. „Pavalgėm skanaus kugelio ir prisipirkau visko, – sakė Rima rodydama pilną krepšį gėrybių, – man patinka vaikų darbai. Jie viską daro labai nuoširdžiai, ne dėl pinigų. Žinoma, smagu vaikams ir pinigų užsidirbti, bet ir verta už nuoširdžiausių darbelius užmokėti.“
Šaunios šventės gražiausias akimirkas ir žmones fotoaparatu fiksavo Raudonės bendruomenės pirmininkas Vytas Urbštas. Paklaustas, kieno gi ta šventė – bendruomenės ar mokyklos, jis nedvejojo: „Mokykla ir yra bendruomenė – čia visi sueina. Bendruomenės centrui dabar priklauso 42 žmonės, bet ir nepriklausantieji aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime. Bendradarbiaujame su mokykla, seniūnija, šalia esančio Raudonėnų kaimo bendruomene.“
Per šimtą mokinių, jų tėvai, seneliai, buvę mokiniai, čia gyvenantys ir dirbantys – didžiulė bendruomenė. Bendri rūpesčiai, darbai, kartu švenčiamos šventės jungia juos meilės saitais, kurie sueina į šio krašto simboliu esančią didingąją pilį – į mokyklą.
Parskridę gandrai parneša pavasarinę šilumą, kuri žiedais papuošia žemę, o žmones labiausiai šildo bendruomeniška vienybė.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook