Balsavimas

Ar pritariate valdininkų išvykai į mokymus Ispanijoje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Senjorai pagerbė savo bendruomenės rašytoją

Senjorai pagerbė savo bendruomenės rašytoją (0)

2013-12-18

Dideliuose kaimuose ir miesteliuose gyvena daug įvairių žmonių, ir jų pomėgiai ir poreikiai – skirtingi. Puiku, kai kiekvienas norintis gali surasti savo veiklos dirvą bendruomenėje, o ne tik tarp savo namų keturių sienų. Ypač tai svarbu, kai nugyventi metai lėtina žingsnius, bet ne norą bendrauti, kurti ir dalytis su kitais.

Gruodžio 7 d. į adventinę popietę Viešvilėje kviesti buvo visi, bet susirinko daugiausia miestelio senjorai, nes būtent jie yra savo kaimynės Janinos Juzėnienės talento gerbėjai. Popietėje buvo pristatyta garbaus amžiaus sulaukusios moters nauja, jau trečioji, prozos knyga. Ta pačia proga Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre surengta rankdarbių ir kalėdinių puošmenų paroda, tad susirinkusieji pamatė, ką veikia miestelio moterys ir vaikai Sniežanos Šašienės vadovaujamuose rankdarbių būreliuose „Saga“ ir „Adatėlė“.
Renginys vyko kultūros centre tos pačios Sniežanos įrengtoje seklyčioje – senoviška šėpa, lėtai tiksintis laikrodis, audimo staklės su įpusėtu rietimu, linine staltiese apdengtas stalas. Panašioje aplinkoje prabėgo J. Juzėnienės jaunystė – ji gimė ir augo Subačiaus miestelyje, Kupiškio rajone. Ištekėjusi už garvežio mašinisto savo dvi dukras užaugino Radviliškyje. Palaidojusi vyrą prieš dvi dešimtis metų atsikraustė gyventi pas dukrą į Viešvilę.
Nors pati Janina sakė nedaug ką čia pažįstanti, nedaug su kuo bendraujanti, nes sunku vaikščioti, „ypač šiandien pastebėjau, kad sunku eiti, slidu, laiptais lipti sunku“, viešviliečiai ją žino, skaito jos knygas ir didžiuojasi turį savo rašytoją. Todėl ir renginio vedėja Danutė Daugirtienė sveikino susirinkusiuosius pagerbti „mūsų rašytoją“.
Buvusi mokytoja lituanistė, kraštotyrininkė D. Daugirtienė apžvelgė J. Juzėnienės gyvenimo kelią ir jos kūrybą, paskui papuošusi rašytoją savo padaryta sege klausė, kaip ši gyvuoja. „Dar laikaus ir rašyti galiu“, – trumpai atsakė 92-us metus einanti Janina. Ir ne tik rašyti – nepaprastą staigmeną susirinkusiesiems ji pateikė paėmusi gitarą ir paskambinusi kelias pačios sugalvotas melodijas – ilgas, nes taip malonu buvo jai groti, o visiems – klausyti.
Skambinti gitara Janina išmoko ir pamėgo jaunystėje. Kaip ir rašyti, tik neturėjo anksčiau nei sąlygų, nei galimybės publikuoti savo kūrybą, nes jos rašiniuose nebuvo anuomet privalomo socialistinio realizmo dvasios.
Rašyti prisiminė apsigyvenusi Viešvilėje, kur laiko sakė turinti į valias. Nuo 2009-ųjų kas dvejus metus išleidžiamos J. Juzėnienės knygos – „Ubagėčka“, „Kaip aš viliojau ūkininkaitį“ ir neseniai pasirodžiusi trečioji – „Lošikas“. Visos solidžios apimties – po kelis šimtus puslapių ir tematika visų panaši: per ilgus gyvenimo metus susikaupę ir atminty išlikę kraštiečių likimo vingiai, įvairūs linksmi nutikimai, meilės istorijos.
Internautai, nes anūkų dėka J. Juzėnienės kūryba publikuojama rasyk.lt, kūrybingi.lt ir kitose interneto svetainėse, giria ją už gyvenimiškas istorijas ir vaizdingą liaudišką pasakojimą, vadina tikra plunksnos meistre ir prilygina Žemaitei, Biliūnui ir kitiems klasikams. Šiltų atsiliepimų Janina sulaukia ir iš dabartinių savo kraštiečių – viešviliškių.
Paraginusi keliauti į knygos puslapius D. Daugirtienė kvietė Aldoną Palavinskienę paskaityti pasirinktą ištrauką iš naujosios knygos „Lošikas“. Buvusi pedagogė, nenuilstanti sporto entuziastė ir J. Juzėnienės kūrybos gerbėja A. Palavinskienė sakė negalinti iškęsti nepasakiusi „ačiū mūsų laiptinės močiutei už tokią nuostabią knygą“ ir įvardijo labiausiai patikusius apsakymus, pavadinusi juos knygos viršūne.
Popietės vedėja citavo ypač vaizdingus posakius ir klausė rašytoją, ką reiškia knygoje pavartoti aukštaitiški žodžiai stancija, vazaunė, retežėlis. Dovanodama rašytojai gėlę Marija Rochmanienė teigė, kad jos knygas skaito ne tik pati, bet ir visa giminė, o Greta Šlepavičienė džiaugėsi, kad laiptinės kaimynams didelė garbė turėti šalia rašytoją.
Viešvilietė rašytojos dukra Vanda Šašienė prisiminė, kaip perskaičiusi pirmuosius mamos rankraščius džiaugėsi ir stebėjosi, ir nusprendė, kad negalima jų laikyti paslėpus – tegul ir kiti juos skaito. Vilniuje gyvenanti dukra Regina papasakojo apie J. Juzėnienės rankraščių (visi jos apsakymai parašyti ranka!) kelią nuo stalelio Viešvilėje iki knygos puslapių. Kai Regina sudėjo mamos kūrinius į internetą, pasipylė komentarai – būta ir kritikos, bet dar daugiau gerų žodžių. „Supratome, kad mamos kūriniai skaitomi, tada mano sūnus Justas pasakė: reikia leisti knygą“, – pasakojo viešviliškiams rašytojos dukra Regina.
Knygos pristatyme dalyvavo būrys J. Juzėnienės artimųjų. Mažasis proanūkis Martynas glaustėsi prie savo tėvelių, o Miglė ir Julius filmavo renginį. Gimnazistas Julius prisipažino tų knygų dar neskaitęs. Žinia, jaunas – ir senos istorijos jam dabar neįdomios, bet didžiuojasi talentinga savo promočiute. Vilnietis anūkas Justas sakė: „Džiaugiuosi, kad turiu tavo genų“, o viešviliškis Andrius vadino močiutę kaip įprasta – mamule ir dėkojo, kad vaikystėje girdėtas istorijas ji suguldė į knygas. „Yra ir daugiau tų istorijų, tad linkiu tau, mamule, lengvų kūrybinių kančių. Tu rašyk, o bulvėmis pasirūpinsiu aš“, – linksmai postringavo A. Šašys.
Paskui nusidriekė eilutė prie knygų ir autografų. „Šitos dar neskaičiau, o dvi pirmosios guli namie jau seniai perskaitytos“, – nešdamasis autorės pasirašytą „Lošiką“ sakė Vygundas Bartkus.
Skambant linksmoms Valdo Žemaičio vadovaujamos kapelos „Smalinė“ melodijoms visi ragavo pyragų – ir iš Vilniaus atvežtų, ir viešvilietiškų – ir ėjo pasigėrėti rankdarbiais ir kalėdinėmis puošmenomis. Parodą-mugę surengė S. Šašienė. Bet pačios Sniežanos čia tebuvo tik nertos snaigės – tarsi tikros, iš dangaus nusileidusios ant salės grindų. Visos kitos grožybės sukurtos jos mokinių.
Suaugusiųjų rankdarbių būrelis „Saga“ kultūros centre veikia jau trečius metus, gera dešimtis Viešvilės moterų čia išmoko dailiųjų amatų ir rankdarbių bei pajuto kūrybos džiaugsmą. Parodoje eksponuojami Irenos Oičenkienės, Birutės Micavičienės, Aušros Rusinavičiūtės ir Danguolės Kolyčienės sukurti kaklo vėriniai, segės, apyrankės, riešinės ir kitokie dailūs ir kruopštūs darbeliai.
Tik praėjusį rudenį pradėjusio veikti vaikų rankdarbių būrelio „Adatėlė“ lankytojai savo rankų darbo žaisliukais papuošė Kalėdų eglutę ir padarė spalvingų kalėdinių medelių. Eksponuojamos ir vaikų globos namų auklėtinių pieštos atvirutės.
„Moterys mėgsta daryti papuošalus – iš vilnos, odos, verti iš karoliukų. Pabandėm tapyti ant šilko – joms irgi patiko. O vaikų susirenka tiek, kad vienu metu visi į seklyčią netelpa, tenka skirti į dvi grupes“, – pasakojo auksarankė ir kitus dailių darbelių mokanti S. Šašienė. Paroda-mugė bus papildoma naujais darbeliais ir veiks iki pat Kalėdų, tad ją pamatyti ir pasigėrėti galės visi bendruomenės nariai.
Parodoje besidairančios ir kalėdinių dovanėlių savo artimiesiems besirenkančios Irena Petrošienė, Dalia Mačiežienė ir Asta Uselienė sakė, kad rankdarbių būrelis „Saga“ jas jau užkabino ir, ko gero, kitoms Kalėdoms jau turės savo padarytų dovanų.
Adventinės popietės organizatorius Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus neprisiėmė sau jokių gražiai pavykusio renginio nuopelnų. „Štai ką gali viena didelė, graži, stipri šeima!“– sakė jis ir neabejojo, kad šiuo suėjimu viešviliškiai jau pradėjo Lietuvos vyskupų kitąmet paskelbtus Šeimos metus.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook