Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Seredžius – šimtmečių istorija ir legendos

Seredžius – šimtmečių istorija ir legendos (0)

2013-12-18

Gyvenimas palei Nemuną visada buvo ypatingas. Persipynusi upės ir laiko tėkmė lėmė panemunės gyvenviečių būtį nuo pirmos čia įspaustos pėdos iki šių dienų. Krašto istorija visada buvo, yra ir bus svarbi, nes tik į ją atsispyrus galima eiti tolyn.
Seredžiaus ir Veliuonos, Raudonės ir Skirsnemunės tikroji vertė pajuntama nubraukus archyvų dulkes nuo šimtmečių knygos, į kurią  sugulę šį kraštą kūrusių, čia gyvenusių žmonių – paprastų ir labai iškilių – likimai. Dabartiniuose panemunės miesteliuose sprendėsi ne tik šio regiono, bet visos Lietuvos reikalai, galingieji ir įtakingieji čia valdovų antspaudais tvirtino didingus planus, svarbias sutartis.
Iš naujo į panemunės vietoves pažvelgusi istorikė, profesorė dr. Raimonda Ragauskienė priminė girdėtus ir atskleidė visai nežinomus įvykius, patvirtintus faktine medžiaga ir kartu apipintus gražiomis legendomis. Parengtas naujas „Istorinis panemunės vietovių aprašas“ atveria galimybę kraštą pažinti protu ir širdimi – sužinoti ir pajausti. Remdamiesi šiuo darbu šiandien verčiame senojo Seredžiaus istorijos puslapius.

Išskirtinis kraštas

Seredžiaus, kaip ir netoli jo prie Nemuno įsikūrusios Veliuonos, praeitis ypač turtinga istorinių įvykių. Ne kartą kaip tik čia sprendėsi ne tik vietos gyventojų, bet ir Žemaitijos ar net visos Lietuvos likimas. Istorinė kovų su kryžiuočiais, vėliau su švedais ir kitais LDK priešais tradicija rodo išskirtinę šių Panemunės vietovių reikšmę.
Ypač įdomi ankstyvoji Seredžiaus praeitis (XIII-XVIII a.). Šio laikotarpio įvykiai ir Seredžiuje apsilankę žymūs istoriniai veikėjai teikia pagrindą spalvingesnei vietos istorinei tradicijai atsirasti, svarbiai regiono ir nacionaliniu mastu.
Seredžiaus istorijos tyrimuose nemažai problemų kyla dėl vietovardžio. Seredžiumi vietovė pradėta vadinti tik XIX a. Iki XVI a. istoriniuose šaltiniuose Seredžiaus vietovardis nefiksuojamas. Tarp ankstyviausių šios vietovės pavadinimų – XIII-XV a. čia stovėjusių Pieštvės ir Dubysos pilių įvardijimai. Kronikininkas Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikoje“ paminėjo 1293 m. liepos 25 d. Seredžiaus vietoje stovėjusią Pieštvės pilį, o XV a. pr. vokiečių šaltiniuose yra duomenų apie šiose vietovėse pastatytą kitą – Dubysos pilį. Nuo XVI a. besivystant miesteliui, jis imtas vadinti „Srzednik“, „Średnik“ „Strzednik“ (lenk., lot.) arba Межирече (rus.) (Tarpupis). Yra ir keletas legendinių versijų. Viena, kurią XIX a. pirmoje pusėje savo „Lietuvių tautos istorijoje“ užrašė istorikas Teodoras Narbutas, susijusi su romėniška lietuvių kilmės legenda. Ji pasakoja apie tai, kaip jūreiviai iš Italijos plaukdami Nemunu aukštyn pasiekė Dubysos žiotis ir suprato, kad atrado čia buvusią šventyklą, todėl džiaugdamiesi dainavo: „Sze-radam“, tai yra „suradom“. Ir dėl to ta vietovė imta vadinti „Szeradu“, arba „Szredniku“.
Seredžiaus vietovardį tyrusi Marija Razmukaitė mano, kad jis galėjo kilti iš asmenvardžio Seredžius (Sereda, Seredis), pavadinimą galima sieti su slavizmu sereda (trečiadienis), turint galvoje tą faktą, jog vieta, neva garsėjusi trečiadieniniais turgumis. Tačiau istorinės medžiagos analizė nepatvirtina nė vienos iš šių hipotezių. Nėra jokių duomenų apie istorinį veikėją Seredą, taip pat tik su liaudies pasakojimais susijusi istorija apie turgų Seredžiuje trečiadieniais. Iš tiesų privilegijas rengti turgus Seredžius gavo gana vėlai – tik XVIII a. (1762 m. birželio 16 d. ir 1767 m. kovo 9 d.) ir pagal pirmąją privilegiją turgūs čia turėjo vykti ne trečiadieniais, o antradieniais. Taip pat buvo nustatyti du prekymečiai (mugės): pagal pirmąją privilegiją birželio 24 d. (per Jonines), o pagal antrąją – gegužės 8 d. (šv. Stanislovas) .
Labai tikėtina, kad Seredžiaus pavadinimą įtvirtino vieni iš jo rusėnų savininkų, pavadindami valdą Tarpupiu, rodančiu išskirtinę jos geografinę padėtį – buvimą tarp upių, (Nemuno ir Dubysos bei Pieštvės upelio). Juolab kad šį pavadinimą valdos savininkai Sapiegos XVI a. buvo suteikę ir dar kelioms savo valdoms kitose LDK vietovėse. Pirmą kartą Seredžius pažymėtas 1589 m. Motiejaus Strubičiaus „Lietuvos, Livonijos ir Maskvos Kunigaikštystės“ žemėlapyje.
Daugelis šiandieninių paveldo objektų Seredžiuje išsaugojo tik dalį savo istorinės vertės. Pavyzdžiui, išliko abu Seredžiaus piliakalniai – Palemono kalnas ir Palocėliai, tačiau nelikę nė žymės čia XIII-XV a. stovėjusių lietuvių (Pieštvės) ir vokiečių ordino (Dubysos) pilių. Nebėra nė pirmuosius vietovės savininkus menančių dvaro liekanų (Palocėliuose). O kai kurių visos Lietuvos mastu svarbių objektų, kaip XIV-XV a. ne kartą minėto Salyno, kuris, kaip spėjama, buvo Nemuno saloje, visai prie Seredžiaus, nėra žinoma netgi vieta. Nekalbant apie smulkesnius šiam kraštui būdingus ir svarbius objektus, kaip vytinių prieplauka ir statykla, perkėla per Dubysos upę ir pan. Taigi itin spalvingi Seredžiaus istorijos įvykiai dažnai nėra paliudyti, nebeturi medžiaginės, daiktinės išraiškos.

Palemono legenda ir Seredžiaus (I) piliakalnis

Seredžiaus ir jo apylinkių istorija, kaip mena čia rastų ir tirtų III-VII a. ir IX-XIV a. kapinynų medžiaga, prasidėjo dar iki pirmojo jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, nuo I tūkst. po Kr. pradžios. Romėniškojo ir Didžiojo tautų kraustymosi metu apylinkėje buvo dvi-trys bendruomenės, o jau nuo XIII a. antrosios pusės labiau militarizuoti gyventojai susitelkė didesnėje ir geriau įtvirtintoje aukštoje kalvoje. Su ankstyviausiąja Seredžiaus ir kitų Panemunio vietovių istorija susijusi lietuvių kilmės iš romėnų legenda, pasakojanti apie Lietuvos pradžią ir kunigaikštį Palemoną. Kartais spėjama, kad ji gali atspindėti Romos imperijos ir baltų žemių prekybinius ryšius vadinamuoju gintaro keliu ir jūra (I a. ar kiek vėliau).
Svarbu, kad legendinė lietuvių kilmės iš romėnų teorija atsispindi ne tik Seredžiaus, bet ir Veliuonos ar Raudonės istorinėje kultūroje. Nemažai šio regiono istorinių objektų vadinta ir tebevadinama Palemono vardu (Seredžiaus piliakalnis ir gatvė) ar vietovardžiu su šaknimi Rom- (Romainių sala Nemuno ir Dubysos santakoje). Romėniškąją kilmės teoriją savaip plėtojo XVI-XVIII a. Panemunio valdų savininkai – Sapiegos, Pacai ar Krišpinai Kiršenšteinai. Tad Palemono legenda kaip tik viena iš šias vietoves jungiančių grandžių. Labiausiai ši legenda susijusi su Seredžiumi.
Europoje etninės kilmės mitai, kuriuose naudotos antikinės ir Biblijos istorijos, klestėjo nuo VI a. Lietuva, vėliausiai pritapusi prie lotyniškosios civilizacijos, savo romėniškosios kilmės legenda nors ir vėliau papildė šią europietišką tradiciją. Greičiausiai girdėjęs apie Romainių vardu pavadintą salą Dubysos ir Nemuno santakoje pirmą kartą XIV a. pr. kryžiuočių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis nurodė Romovę kaip vietą, kurioje rezidavo vyriausiasis pagonių žynys krivių krivaitis, ir ją susiejo su Roma. XV a. lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas P. Dusburgiečio pasakojimu parėmė savo teiginius apie romėnišką lietuvių kilmę. XVI a. pirmoje pusėje legendą išplėtojo jau ir LDK autoriai. Viduriniajame ir plačiajame Lietuvos metraščių sąvade (Bychovco kronika) atsirado dalis apie Lietuvos pradžią, kunigaikštį Palemoną ir jo sąsajas su Seredžiumi bei kitomis Panemunio vietovėmis.
Bychovco kronikoje rašoma apie Romos kunigaikštį Palemoną ir kaip jis įsikūrė Žemaitijoje. Kai dėl žiauraus tirono persekiojimų bėgdamas iš Romos kunigaikštis Palemonas (graikų mitologijoje Palemonas – vienas jūreivystės dievų) kartu su 500 Romos patricijų plaukdami Nemunu „pasiekė Dubysos upę ir, įplaukę į tą Dubysos upę, pamatė abipus aukštus kalnus, o už tų kalnų – plačias lygumas ir vešlius ąžuolynus, lūžtančius nuo gausybės visokių žvėrių, visų pirma taurų, stumbrų, briedžių, elnių, stirnų, lūšių, kiaunių, lapių, voverių, šermuonėlių ir įvairių kitų, o čia pat upėse aibę nepaprastų žuvų – ne tik tų, kurios veisiasi tose upėse, bet daugybę įvairių ir nuostabių žuvų, atplaukiančių iš jūros, nes netoli Nemuno žiotys, kur Nemunas įteka į jūrą. Prie šitų upių – prie Dubysos, prie Nemuno ir prie Jūros – apsigyveno ir ėmė daugintis. Tosios vietos prie tų didelių upių jiems labai patiko, ir tą žemę praminė Žemaitija“. Prie Dubysos žiočių atvykėliai neva įkūrė pilį ar šventyklą. Todėl ir Palemono kalnas pasakojimuose laikomas šventa senovės apeigų vieta. Spėjama, kad ant jo galėjo būti senovės lietuvių šventykla. Pabėgėliams įsikūrus naujoje žemėje trys Palemono sūnūs – Speras, Kunas ir Barkas pasistatė po pilį. Kol galiausiai vienas iš Kuno sūnų – Užneryje viešpatavęs Kernius įkūrė valstybę, pavadintą Lietuva.
Romėniškosios lietuvių kilmės legenda su Palemono siužetu nuosekliai plėtota iki pat XIX a. Romėniškos kilmės mitas, kaip klestinčios genealoginės savimonės šaltinis, buvo gajus tarp XVII-XVIII a. LDK bajorijos. Siekiant teigti savo giminės senumą šlietasi prie Palemono legendos ar giminės kilmės iš kitų romėnų. Romėniškąjį mitą tuo metu savinosi ir Panemunės valdų turėtojai – XVI-XVII a. pr. Seredžių valdę Sapiegos, XVII a. antroje pusėje – Pacai ar Raudonės savininkai.
Taigi Palemono legenda, kurioje fiksuojamos Panemunio vietovės, šioje teritorijoje galėjo būti populiari jau XVI-XVIII a. Klausimas, kada Palemono vardu imtas vadinti Seredžiaus piliakalnis, iškilo XIX a. pr. Anot Vladislovo Sirokomlės (1829 m.), vietos žmonės tą kalną vadino paprasčiausiai piliakalniu. Jam pritarė Ignacijus Bušinskis, 1871 m. aprašydamas Dubysą nurodęs, jog Palemono pavadinimas nesenas. Neva ir senuosiuose dokumentuose, ir vietiniai piliakalnį vadino Panemunės kalnu ar Pilkalniu. Tik 1824 m. Vilniaus universiteto profesorius Ivanas Loboika nemokėdamas lietuviškai perdirbęs šį pavadinimą į Palemono kalną. Vėliau, XIX a. 4-me deš., sekant legenda, Teodoras Narbutas savo Lietuvos istorijoje nurodęs, kad šiame piliakalnyje buvo palaidotas kunigaikštis Palemonas ir todėl jis pavadintas Palemono kalnu.
Iš tiesų Palemono vardas funkcionavo jau anksčiau. Tai pagrindžia Povilo Spurgevičiaus rasta informacija 1779 m. Seredžiaus bažnyčios inventoriuje, kuriame aiškiai pažymėta apie Palemono kalno papėdėje gyvenusį batsiuvį Joną Poplovskį. Bažnytiniuose inventoriuose Palemono pavadinimas figūruoja nuolat nuo 1830 m. Be to, nuo 1814 m. Seredžiuje buvo ir dvi gatvės, kurių viena vadinta Palemono gatve.

Pieštvės pilis

Ant šio Seredžiaus piliakalnio 250 metų stovėjo lietuvių Pieštvės pilis. Ji suvaidino reikšmingą vaidmenį kare su Kryžiuočių ordinu – nuo XIII a. paskutiniojo deš. iki XIV a. septintojo deš. stabdė Ordino veržimąsi Nemunu į Lietuvos gilumą Kauno kryptimi. Ši pilis ordinui taip pat neleido laisvai judėti Nemunu. Iki kryžiuočių atsikraustymo Pieštvės pilis, kaip ir kitos lietuvių pilys, matyt, buvo daugiau valstybės administraciniu centru, negu gynybiniu objektu. Tai patvirtintų bandymai lokalizuoti XIII a. valdovų kelionių po valstybę maršrutus: Panemunių areale valdovo kelionių maršrutas driekėsi Nemunu iki Kolainių.
Prie Nemuno stovėjusios medinės pilys nebuvo atskiri gynybiniai vienetai, o sudarė vientisą lietuvių gynybinę sistemą. Kryžiuočiams XIII a. pab. pradėjus Lietuvos puolimus, nuo Nemuno žemupio link Kauno buvo įrengta medinių pilių sistema. Atstumas tarp pilių buvo nuo 10 km iki kelių dešimčių. Buvo sudarytos dvi gynybinių pilių linijos. Seredžiaus vietoje stovėjusi Pieštvės pilis, kaip ir Veliuonos, Paštuvos, Kauno, Alytaus ir Gardino pilys, priklausė pirmajai linijai. Nuo Livonijos ordino pusės stovėjo Dubysos, Šiaulių, Upytės, Užpalių, Utenos, Tauragnų ir kt. pilys. Pirmasis Pieštvės pilį 1293 m. liepos 25 d. paminėjo Petras Dusburgietis († 1326). Jis buvo kryžiuočių ordino magistro kapelionas. Savo „Prūsijos žemės kronikoje“, aprašančioje Vokiečių ordino žygius į lietuvių ir prūsų žemes, apėmė laikotarpį nuo 1190 iki 1326 m.
Pieštvės pilis buvo medinė, pastatyta greičiausiai gana primityviai, naudojant molį ir medį. Panašias ant piliakalnių statytas XIII-XIV a. medines pilis pirmiausia saugojo statūs kalvų šlaitai, kurie kartais buvo sutvirtinami 10-30 cm storio plūkto molio sluoksniu. Lengviau priešui pasiekiamas pilies prieigas saugojo nuo 2 iki 10 m aukščio žemių pylimas ir už jo iškastas nedidelis gynybinis griovys. Piliakalnio aikštelė turėjo būti iš visų pusių apjuosta mediniais gynybiniais įtvirtinimais. Pastarieji, kad būtų atsparesni ugniai, būdavo rentinės konstrukcijos, dažnai apkrėsti moliu. Pilies vartai priminė medinį tunelį, kurį patogu ginti ir iš viršaus, ir iš šonų. Kartu su vartais pilyse būdavo keturkampio plano rentinės arba karkasinės konstrukcijos mediniai bokštai. Pilies aikštelėje, šalia gynybinių sienų ir pylimų, stovėjo nedideli keturkampiai maždaug 4x4 m dydžio rentiniai pastatai. Jie statyti vienas šalia kito, ir tokia jų eilė, besišliejanti prie pylimo, kartu su medine gynybine siena sudarė vientisą medinį įtvirtinimą. Atskira medinė pilis buvo atskiras kompleksas. Ją sudarė pilis, priešpilis, papilys, papėdės gyvenvietė ir nuo pilies atitolusios slėptuvės su jas supančiomis neįtvirtintomis gyvenvietėmis.
Intensyvių kovų su kryžiuočiais laikotarpiu 1293-1363 m. Pieštvės pilies gynėjai mažiausiai 12 kartų susidūrė su priešininkais. Pažymėtina, kad kryžiuočiai puolimų metu Seredžiaus apylinkių beveik neplėšė, siekė tik užimti pačią pilį. Žygiuose dalyvavo ne tik kryžiuočiai, bet ir kryžininkai iš Vokietijos, aktyviausi buvo Bavarijos kunigaikščiai ir Reino valdantieji, taip pat Anglijos aukštieji sluoksniai, pietų Prancūzijos senjorai bei kryžininkai iš Lenkijos ir Čekijos. Gausūs kryžininkų būriai rodė, kad buvo ne tik kariaujama, bet ir vykdoma misija.
Nors apie Pieštvės pilies įgulą nėra nieko užsiminta šaltiniuose, istorikai spėja, kad jos dydis buvo panašus į Veliuonos įgulą ir galėjo siekti 170-180 žmonių. Panemunės pilių sistema rūpinosi Trakų kunigaikštis. Jis šioje teritorijoje (Panemunio) turėjo didžiausią valdžią. Tikėtinai ne sykį pro Seredžiaus apylinkes praėjo (ar plaukė) Trakų (vėliau Lietuvos didžiojo kunigaikščio) Kęstučio (valdė 1381-1382) vadovaujami kariai. Taip 1382 m. pavasarį „po Velykų, leisdamasis žemyn Nemunu Kęstutis su bombardomis atplaukė prie Jurbarko“ . Reikia manyti, kad ši jo kelionė turėjo eiti palei Seredžiaus vietoves.
Yra pasvarstymų, jog XIV a. 7-jo deš. pr. iš Nemuno žemupio arealo buvo planuojama sukurti kunigaikštystę, kurios vadovavimas būtų patikėtas Kęstučio sūnui Vaidotui, tačiau šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Kas konkrečiai rūpinosi Nemuno žemupio gynybiniu arealu, neaišku. Pirmasis toks didžiūnas, patekęs į šaltinių akiratį, buvo Surminas. Dalyvavo Kolainių gynyboje, tačiau jis susijęs su Veliuona. Pilies valdantysis elitas taip pat turėjo hierarchiją. Įgulos buvo keičiamos pamainomis, jos galėjo atvykti ir iš valdovo domeno.
Pieštvės pilis dar buvo atstatyta po Žalgirio mūšio, tačiau po 1422 m. Melno taikos ji nebeteko savo reikšmės. Gyvenimas ėmė koncentruotis papilyje, dvare, platesnėje gyvenvietėje į rytus nuo piliakalnio, Seredžiaus kalvoje ir papėdėje.

Palocėliai ir Vokiečių ordino Dubysos pilis

Po pakartotinio Žemaitijos išgavimo iš LDK (1404 m.) Vokiečių ordinas siekė čia įsitvirtinti. Todėl nuspręsta statyti naujas pilis Lietuvoje Nemuno ir Nevėžio pakrantėse. Viena jų iškilo „prie Nemuno upės, kur Dubysa į Nemuną įteka“. Šiuo metu beveik neabejojama, kad toji pilis stovėjo antrajame Seredžiaus piliakalnyje, vadinamame Palocėliais. Piliakalnis datuojamas XIV-XV a. pr.
Pilis statyta dviem etapais. 1406 m. pavasarį-vasaros pr. suręsta pirmoji nedidelė pilaitė. 1407 m. balandį – liepą vyko žymiai didesni darbai. Pagrindine statybine medžiaga tapo vietoje nutašyti ąžuoliniai rąstai, taip pat lentos ir skeltos lentelės stogui. Nemažai statybinių medžiagų atsigabenta iš Prūsijos – malksnos, vinys, geležies dirbiniai pilies konstrukcijoms, linai ir audeklai. Manoma, kad buvo atgabenta ir plytų mūryti krosnims. Pilyje galėjo būti net 18 krosnių. Išties žiemą kryžiuočiai turėjo kur pasišildyti. Pilį statė meistrai iš Ordino, nors dalį dailidžių atsiuntė netgi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, nes jo didysis magistras prašė „savo dailidžių paskolinti, kurie nusimano ir kurie padėtų darbuose“. Kadangi vien žemės darbams (supilti 6-7 m aukščio kalvas) reikėjo nemažai darbo jėgos, manoma, jog pilį statė apie 800 darbininkų. Nemažos buvo ir išlaidos pilies statyboms. Vien antrajame statybų etape meistrams, medžiagoms ir jų gabenimui turėjo būti išleista apie 250 markių (vienas jautis kainavo apie 1 markę).
Gana tvirtai suręsta pilis tapo būsimo Ordino didžiojo magistro, o tuomet Žemaitijos vaito Mykolo Kiuchmeisterio iš Sternbergo (1370-1423) pagrindine rezidencija. Iš pilies jis parašė žinomus 18 laiškų (jie išliko) 1406 m. birželį–1409 m. rugpjūtį. M. Kiuchmeisteris savo karjerą pradėjo nuo eilinio riterio, vėliau buvo Reino pilies komtūras, Karaliaučiaus didysis ūkvedys. 1405 m. paskirtas Vokiečių ordino Žemaitijos vaitu, nes, anot lenkų kronikininko Jano Dlugošo, „lietuvių ir žemaičių kalbą suprato“. 1411 m. tapo Ordino didžiuoju magistru. Ypač daug dėmesio skyrė Žemaitijos atgavimui, 1420 m. iš Romos imperijos imperatoriaus išgavo sprendimą Vakarų Žemaitiją perduoti Vokiečių ordinui. Tai sukėlė naujas kovas su LDK. Praradęs riterių pasitikėjimą, karo išvakarėse M. Kiuchmeisteris atsisakė valdžios. Nepaisant politinių peripetijų, M. Kiuchmeisteris neblogai sutarė su LDK Vytautu, ne sykį buvo su juo susitikęs Veliuonoje, be abejo, labai gerai pažinojo Seredžių ir jo apylinkes.
Įsikūręs Dubysos pilyje M. Kiuchmeisteris turėjo padėjėjus. Tomą Poseckę ir Zebachą. Pilyje taip pat nuolat gyveno kariai, kuriems vadovavo komtūras Jonas Bychovas. Čia gyveno ir aptarnaujantis personalas (batsiuvys, siuvėjas, malūnininkas, virėjai, kepėjas). Atskirai minėtinas kunigas. Pilyje greičiausiai buvo koplyčia, nes į Dubysos pilį siųsta paauksuota liturginė taurė ir du auksu puošti liturginiai ąsotėliai, mišių knyga, liturginiai drabužiai ir altoriaus reikmenys. Dubysa formavosi ne tik kaip gynybinis, bet ir administracinis, ūkio centras. Prie jos įsikūrė malūnas. Nuolat rūpintasi, kad pilėnai būtų tinkamai apsirengę ir apsiavę. Aprangos komplektą sudarė vasariniai ir žieminiai rūbai, drobė ir batai. Iš drobės galėjo būti siuvami apatiniai. Vienam asmeniui batams įsigyti būdavo skiriama po 6 markes. Drabužius galėjo siūti vietos siuvėjas.
Pagal paminėtus maisto produktus galima susidaryti vaizdą apie kryžiuotišką racioną. Valgyta vietoje kepta ruginė duona. Dalį rugių atsigabendavo iš Prūsijos, pirkdavo ar gaudavo kaip duoklę iš žemaičių. Nemažai vartota mėsos. Į pilį už mokestį būdavo atgenama jaučių ir kiaulių (1406 m. 46 kiaulės), atgabenama mėsos. Vietos žvejai pristatydavo žuvies, o iš Gdansko siųsti dideli kiekiai silkių. Riebios Baltijos ar Šiaurės jūroje sugautos žuvys buvo ypač populiarios viduramžiais, sūdytos statinėse buvo pardavinėjamos visoje to meto Europoje.
Palyginti nedaug vartota pieno produktų (minimas sviestas ir sūriai). O iš daržovių nurodomi svogūnai ir česnakai. Vartota daug druskos, maistą gardino pipirais bei šafranu. Dubysos gyventojai gaudavo medaus ir aguonų. Vietoje gamindavo ir atsiveždavo alaus. Jo vartota nemažai. Vien tik 1407 m. į pilį atplukdyta apie 12 000 litrų šio gėrimo. Gertas ir švarus vanduo, nes pilyje buvo gilus šulinys.
1409 m. pavasarį paaiškėjo, kad ordinui greičiausiai nepavyks išlaikyti Žemaitijos. Čia 1409 m. gegužės antroje pusėje prasidėjo žemaičių sukilimas. Kuomet rugpjūčio pr. sukilėliams su pagalba atskubėjo Vytautas ir jo vedini kariai, tapo aišku, kad bus puolama Dubysos pilis. Tačiau Lietuvos kariai negavo progos išbandyti jos sienas, nes Žemaičių vaitas sudegino pilį ir su savo žmonėmis pasitraukė iš ten. Taip tris su trupučiu metų trukusi Dubysos pilies istorija ir reali ordino valdžia (bent nuo 1406 m. pr. iki 1409 m. gegužės) baigėsi. Kartu baigėsi ir Žemaitijos išvadavimas. LDK vėl faktiškai valdė Žemaitiją.

Seredžiaus apylinkės – garsiųjų sutarčių sudarymo vieta?

XIV a. pab.-XV a. pr. Žemaitijos (kuriai priklausė Seredžius) politinė padėtis buvo labai nepastovi. Dėl įtakos šiame regione kovojo LDK ir Vokiečių ordinas. Nuo 1380 m. (Dubysos sutarties) iki 1410 m. (Torunės taikos) regiono padėtis keitėsi 12 kartų. Iki 1380 m. Žemaitija bent nominaliai priklausė LDK, o vėliau ji kelis kartus buvo užrašyta, tačiau daugiau teoriškai, Vokiečių ordinui. Nuo 1398 m. iki 1410 m. regionas buvo sąlyginė Vokiečių ordino valda. Seredžiaus vietovės buvo šių esminių Žemaitijos istorijai įvykių liudininkės. Berods, net du kartus sutartys dėl Žemaitijos priklausomybės buvo sudarytos Seredžiaus apylinkėse, o sutarčių sudarymo ir patvirtinimo metu čia lankėsi pirmieji LDK ir Vokiečių ordino asmenys: Lietuvos didieji kunigaikščiai Jogaila su broliais ir Vytautas su broliu Žygimantu ir Ordino didieji magistrai, maršalai.
Pradžią padarė Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila (Lietuvos didysis kunigaikštis 1382-1392) kartu su broliais Skirgaila, Kaributu, Vygantu ir Švitrigaila, 1382 m. spalį Dubysos žiočių saloje – dėl to ir vadinama Dubysos sutartimis – sudarę tris sutartis su Vokiečių ordinu. Beveik neabejotina, kad toji sala buvusi greta senojo Seredžiaus miestelio. 1875 m. dailininko Napoleono Ordos pieštuose dviejuose Seredžiaus miestelio vaizduose dar labai aiškiai matyti sala ties Dubysos žiotimis. Šią vietą, greičiausiai remdamasis vietinių pasakojimais, dailininkas nurodė kaip pagonybės bei kovų su kryžiuočiais liudytoja. Jo paties ranka ant vieno iš piešinių lenkų ir prancūzų kalbomis įrašytos pastabos: „Seredžius ties Dubysos žiotimis į Nemuną. Saloje XIII amžiuje stovėjo pagoniška šventykla Romuva. Čia Lietuvos didieji kunigaikščiai sudarinėjo sutartis su kryžiuočiais. 1829 m. potvynis sunaikino salą su bažnyčia ir pastatais. Virš miestelio kyla Pilies kalnas (Piliakalnis)“.
Svarbiausia sutartis buvo pasirašyta 1382 m. spalio 31 d. ir antspauduota Jogailos bei Skirgailos antspaudais (iš lietuvių pusės) ir Ordino riterių maršalo Konrado Valenrodo (iš vokiečių pusės). Dubysos sutartimi Jogaila įsipareigojo per 4 metus apsikrikštyti ir atidavė kryžiuočiams lietuvių žemes tarp Ordino valdų iki Dubysos upės, prižadėdamas remti Ordiną, palaikyti su juo taiką ir nekariauti be jo sutikimo. Taip antrą kartą nuo Mindaugo laikų Lietuva atsisakė teisių į Žemaitiją.
Dubysos sutartys (Žemaitijos priklausomybės požiūriu) praktiškai neįsigaliojo. Didesnės reikšmės turėjo 1398 m. Salyno sutartis. Salynas šaltiniuose nurodomas kaip atskiros salos vardas. Sala turėjo būti Nemuno upėje tarp Dubysos ir Nevėžio, žemiau Kauno, tikėtina Seredžiaus apylinkėse. Kad šie įvykiai iš tiesų galėjo nutikti netoli Seredžiaus, rodytų jų ryškumas serediškių istorinėje sąmonėje. XIX a. pab. Prano Virako atsiminimuose nurodoma, kad senovėje „tas Palocėlis buvo labai žymi vieta. [...] Tame Palocėlyje Vytautas Didysis yra buvojęs keletą kartų. Vieną kartą net su savo žmona ir su dideliu būriu savo dvariškių, kurių parėdų puikumu ir brangumu labai stebėjosi vokiečiai, su kuriais buvo vedamos derybos“. Panašių atsiminimų-pasakojimų neaptinkama kitose Lietuvos vietovėse. Ši kiek pagražinta, sutautosakinta istorija turėjo realų istorinį pagrindą.
1398 m. spalio 12 d. Salyne (tikėtina prie Seredžiaus) labai iškilmingai ratifikuota Vytauto–Ordino dar Gardine pasirašyta sutartis, kuria teritorija į vakarus nuo Nevėžio upės „su visais savo turtais ir nauda priklauso minėtajam ordinui“. Gautas itin svarbus, paties didžiojo kunigaikščio antspaudu patvirtintas dokumentas, suteikiantis teises į Žemaitiją. Salyne Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas susitiko su didžiuoju Vokiečių ordino magistru Konradu Jungingenu. Iš Ordino pusės taip pat dalyvavo Livonijos Ordino magistras Venemaras Hazelkampas (magistras 1389-1401), Sambijos bei Varmijos vyskupai. Vytauto palydoje buvo Vilniaus vyskupas Andrius, Ordino įkaitu buvęs, tačiau Gardino sutartimi išlaisvintas Vytauto brolis Žygimantas (valdė LDK 1432-1440) bei nemažas LDK didikų būrys. Be Žemaitijos atidavimo, Vytautas dar įsipareigojo padėti vokiečiams pastatyti keletą pilių. Buvo suderinti interesai dėl Pskovo ir Naugardo priklausomybės, išspręstas belaisvių klausimas. Sudarius Salyno sutartį Vytauto palydos bajorai jį paskelbė Lietuvos karaliumi, taigi bajorijos viršūnė iškėlė Vytauto vainikavimo mintį.
Taigi XIV a. pab. Seredžiaus apylinkėse lankėsi įtakingiausi to meto dviejų valstybių – LDK ir Vokietijos ordino valdantieji, sudarė čia valstybinės reikšmės sutartis, jas iškilmingai tvirtino.

Seredžiaus dvaras

Po Dubysos pilies sudeginimo XV a. pr. šaltiniai kurį laiką nepateikia informacijos apie įvykius Seredžiaus (II) piliakalnyje. Tik nuo XV a. pab. turime netiesioginės informacijos apie pirmuosius Seredžiaus savininkus, kurių palikuonys vėliau šioje vietoje įsteigė kelis šimtmečius gyvavusį dvarą.
Kadangi archeologiniai šaltiniai neteikia jokių duomenų apie vietovės apgyvendinimą XV a., tikėtina naujieji gyventojai čia kūrėsi XV a. pab.-XVI a. pr. ir tai buvo susiję su valdos priklausomybės pokyčiais. Seredžius nuo XV a. pab. tapo privati valda Žemaitijoje.
Seredžiaus vietovė XV-XVI a. administraciškai priklausė senajam Vilkijos valsčiui. Po 1495 m. Vilkijos ir Veliuonos valsčius valdyti gavo Aleksandro Jogailaičio žmona Lietuvos didžioji kunigaikštienė Elena. Svarbią padėtį čia turėjo ir aukščiausi Žemaitijos pareigūnai – seniūnai. Bent du iš jų – Jonas Kęsgailaitis (seniūnavo 1450-1486) ir Stanislovas Jonaitis (Kęsgaila, seniūnavo 1486-1526 m.) įnešė tam tikrą indėlį į šios valdos istoriją. Jų dvare tarnavęs raštininkas rusėnas iš Smolensko kilęs Paškus (Пашко) († prieš 1524) ne tik padarė karjerą ir tapo Jurbarko tijūnu (1502 m.), bet ir iš valdovo, greičiausiai savo patronų Kęsgailų užtarimo dėka, o galbūt ir dėl kunigaikštienės Elenos palankumo, gavo keletą valdų Žemaitijoje. Tarp jų turėjo būti ir žemės Seredžiaus vietovėje.
Taip Seredžius ėmė plėstis kaip privati bajoriška valda. Matyt, Paškaus valdymo laikotarpiu apleistose Seredžiaus žemėse pradėjo kurtis naujieji gyventojai. Prisimenant Paškaus kilmę galima numanyti, kad tarp besikuriančiųjų buvo ir rusėnų. Ypač svarbu, kad Seredžiuje XVI a. antroje pusėje jau veikė stačiatikių cerkvė, berods, tuomet vienintelė Žemaitijoje. Paškus neturėjo sūnų, tik dukras, savo valdas joms ir paliko. Nuo tada privačiomis tapusios Seredžiaus valdos iš kartos į kartą iki XVI a. pab. buvo perduodamos ne kaip tėvoninės, bet kaip motininės (dukroms užrašomos) valdos.
Taip Paškaus dukra Zofija ištekėjo už būsimojo Vilniaus tijūno ir pilininko Šimkos Mackavičiaus († 1542) ir kaip kraitį atsinešė dalį tėvo Žemaitijos valdų. Jos, kaip motininės valdos, buvo perduotos dukrai Onai (1523-1577), kuri prieš 1561 m. ištekėjo vėlgi už rusėno (kilo iš Kijevo žemių), Ovručo seniūno, Breslaujos kašteliono kunigaikščio Andriaus Timofejevičiaus Kapustos (apie 1510-1572). Ši pora, be vaikystėje mirusių sūnų Pilypo ir Ivanos, turėjo dvi dukras: Aleksandrą († ~1603), ištekėjusią už kunigaikščio Aleksandro Višnioveckio, ir Mariną († apie 1570), tapusią Naugarduko vaivadaičio, Minsko vaivada tapusio Bogdano Povilaičio Sapiegos žmona. Joms tarp kitų motininių valdų teko ir Seredžius. M. Kapustina B. Sapiegai iš viso atnešė solidų kraitį – net 2800 kapų gr. Dalį Kapustų valdų, tarp kurių nurodytas ir „Tarpupis su dvaru, cerkve ir Romos [katalikų] bažnyčia“ 1580 m. pavasarį po dalybų su mirusios pirmos žmonos seserimi Aleksandra Kapustina Višniovecka gavo B. Sapiega. Beje, kaip rodo 1577 m. dokumentai, Kijevo Pečioros Lauroje palaidotos močiutės O. Šimkaitės palikimo dalį – kardą, stalo sidabrą ir pinigų gavo ir jos anūkai – B. Sapiegos vaikai: sūnūs Mikalojus, Povilas ir dukros Raina bei Barbora.
Sapiegoms, XVI a. 9-me deš. tapusiems Seredžiaus savininkais, ši valda buvo labai naudinga. Giminės atstovai valdų Žemaitijoje ir kaip tik prie Seredžiaus, tik kitoje Nemuno pusėje, buvo įsigiję jau anksčiau. Dar 1555 m. Ona Mikolajevaitė Sapiegaitė su vyru, Žitomiro seniūnu kunigaikščiu Andriumi Pronskiu užrašė Panemunės ir Gelgaudiškių valdas Sapiegaitės senelio broliui Povilui Ivanovičiui Sapiegai, tai yra B. Sapiegos tėvui. Šias valdas Sapiegaitė paveldėjo iš savo senelio Fridricho Ivanovičiaus Sapiegos. Dovanojimo akte pažymėta, kad Povilas Sapiega rūpinosi ir išlaikė ją, kai ji buvo nepilnametė, atidavė ją į Vilniaus vaivadienės Elžbietos Šidloveckos Radvilienės dvarą, iš kur ji savo valia ištekėjo.
Taip Bogdanas Sapiega apjungė savo Žemaitijos valdas tiek dešinėje Nemuno pusėje (Seredžius), tiek ir kairėje (Panemunė ir Gelgaudiškis). Tikėtina, kad kaip tik Seredžius tapo svarbiausia Sapiegų žemaitiška rezidencija. Čia vadinamuose Palocėliuose jis pasistatė ar atnaujino jau esantį dvarą. Giminės rankose dvaras, besiformuojantis miestelis ir visa valda buvo iki 1638 m., Bogdano sūnaus Mikalojaus Sapiegos (1558-1638) mirties. B. Sapiega, kaip ir jo pirmtakai, buvo auklėtas stačiatikiškai ir savo tikėjimui liko ištikimas visą gyvenimą.
Taigi daugiau kaip 150 metų (XV a. pab.-1593 m.) Seredžius buvo stačiatikių rusėnų kilmės bajorų/didikų Paškaičių, Šimkavičių, Kapustų ir Sapiegų privati valda. Todėl nenuostabu, kad kaip tik čia XVI a. antroje pusėje veikė stačiatikių cerkvė, vienintelė žinoma cerkvė to meto Žemaitijoje.
Po B. Sapiegos mirties Seredžiaus valdą paveldėjo didiko vyriausiasis sūnus Naugarduko vaivada Mikalojus Sapiega. Po ilgesnio laikotarpio dvaras teko ne pagal motinos, bet pagal tėvo liniją, be to, naujasis savininkas, skirtingai nei jo tėvas, buvo itin aršus katalikas.
Nepaisant dažnų kelionių į užsienį, Vaivada nepamiršo ir LDK likusių savo valdų, tarp jų ir Seredžiaus. Žinomi keli faktai apie jo tiesioginį dalyvavimą valdos gyvenime: 1615 m. didikas Seredžiuje patvirtino žemių Veliuonos valsčiuje keitimą su Krišpinu Kiršenšteinu, 1625 m. gruodį prašė LDK etmono Kristupo II Radvilos apsaugoti savo Žemaitijos valdas nuo kariuomenės stacijų, 1635 m. įsteigė naująją katalikų bažnyčią Seredžiuje (apie Seredžiaus bažnyčią ir jos steigėjus žr. P. Spurgevičiaus tyrimą), o 1636 m. aiškinosi su LDK kancleriu Albrechtu Radvila dėl Seredžiaus dvaro valdiniams daromų skriaudų.
Kaip minėta, buvo labai aktyvus ir netgi netolerantiškas katalikas. Manė, kad kitatikiams iš viso nėra vietos jo valdose. Gyvenimo pabaigoje visoje Lietuvoje išgarsėjo pradėtu procesu prieš įsivaizduojamus burtininkus, kuriems skyrė mirties bausmes sudeginant Naugarduke. Neaišku, ar jo sprendimai iš tiesų buvo įgyvendinti, tačiau žinoma apie jo 1631 m. išduotą šaukimą į teismą popui Gromykai ir jo žmonai, kaltinamiems neva burtininkavimu. Būdamas uoliu kataliku, M. Sapiega pasižymėjo ne tik Seredžiaus bažnyčios, bet ir kitų – Nemunaityje ir Kartenoje fundacijomis, o unitui Piotrui Kiersnovskiui Bielsko girininkijoje leido statyti cerkvę.
Kol kas neaišku, kokiu keliu po M. Sapiegos mirties Seredžius perėjo į didikų Pacų rankas. Galbūt per tolimą susigiminiavimą su Vainomis. Sapiegos dukra Elžbieta buvo ištekėjusi už Povilo Vainos (†~1625), o kito Seredžiaus savininko Žemaitijos seniūno Petro Mykolo Sapiegos motina buvo LDK pastalininko Petro Vainos dukra. Kadangi M. Sapiegos sūnūs vaikų nepaliko, nekilnojamojo turto dalis tuo būdu galėjo pereiti Pacams. Tai turėjo atsitikti prieš 1640 m., kai šios valdos teko P. M. Sapiegos motinai Onai Vainaitei ar jo tėvui Jeronimui Dominykui Pacui? Kaip rodo archeologiniai Seredžiaus radiniai, XVII a. vid. miestelio centre buvo mūrnamis su herbiniais kokliais. Jie dažniausiai puošti augaliniu ornamentu, keliuose vaizduotos medžioklės scenos ir herbai, taip pat 1640 m. data. Pagal juos ir nustatyta, kad namas priklausė Pacams.
Neabejotinas Seredžiaus savininkas buvo minėtas Žemaitijos seniūnas Petras Mykolas Pacas († 1696). Pastarasis karjerą pradėjo globojamas įtakingųjų savo giminaičių: nuo 1672 m. jis ėjo Veliuonos seniūno pareigas, 1684 m. gavo Žemaitijos seniūniją ir galimybę dalyvauti Senato darbe. Valdovas teikdamas jam šias pareigas tikėjosi, kad P. M. Pacas užims priešišką LDK įsigalėjusiems Sapiegoms poziciją. Tačiau tokie apskaičiavimai nepasitvirtino. Netgi atvirkščiai, Pacas tapo vienu aktyvesnių Sapiegų, kovojančių su karaliumi, rėmėju.
1693 m. Žemaitijos seimelyje Raseiniuose jis sukurstė bajoriją prieš Vitebsko vaivadą Andrių Kazimierą Krišpiną Kiršenšteiną ir Žemaitijos vėliavininką Kazimierą Zaranką.
Dar sykį aštrus susidūrimas su priešinga antisapiegine grupuote įvyko 1695 m. seimelyje Raseiniuose.
Paskutinį ATR valdovo Jono III Sobieskio valdymo pusmetį Sapiegų ir kartu P. M. Paco priešprieša su Krišpinais įgavo drastiškiausią formą. 1696 m. pavasarį Žemaitijos vyskupas prieš jį ranką kelti pakursčiusius P. M. Pacą, jo pusbrolį Ukmergės maršalką Joną Kristupą Pacą ir LDK stalininką Jurgį Sapiegą ekskomunikavo. Tačiau Seredžiaus savininkas to jau nebesulaukė. 1696 m. vasario 22 d. jis mirė. Bet vyskupas uždraudė laidoti jo kūną. Tik po ilgų ginčų ir netgi prašymų popiežiui leista palaikus palaidoti Pažaislyje.
P. M. Paco valdymo metais, nepaisant valstybėje vykusių kataklizmų, Seredžius išgyveno vienus geriausių savo laikotarpių. XVII a. administraciškai šis dvaras jau priklausė nebe Vilkijos, bet Veliuonos pavietui. Nepaisant to, kad šis pavietas buvo didžiausias Žemaitijoje, čia neatsirado tijūno pareigybė ir visas valdymas priklausė Veliuonos laikytojui. Seredžiaus atveju viskas buvo jos savininko P. M. Paco rankose. Išlikęs vertingas šaltinis – 1690 m. Žemaitijos padūmės surašymas rodo, kad paskutiniais didiko valdymo metais Seredžius buvo ne tik viena didžiausių P. M. Paco valdų, bet ir apskritai vienas didžiausių to meto Žemaitijos dvarų. Surašymo duomenimis Seredžiuje (kuriame tuomet nurodomi buvę malūnas ir karčema) buvo 113 dūmų, arba arti 1000 priklausomų žmonių. Iš viso Žemaitijoje P. M. Pacui priklausė 268 dūmai. Didesnį valdų masyvą Žemaitijoje turėjo tik Liudvika Karolina Radvilaitė. Jos Kėdainių ir kitose valdose buvo 450 dūmų.
Ne visi šiandien Seredžiaus apylinkėms priklausantys kaimai tuomet buvo P. M. Paco nuosavybė. Pavyzdžiui, Klausučių valdą nuo seno, dar XV a. pab., valdė bajoro Klausučio palikuonys, gavę čia žemių kaip duotį iš Kazimiero Jogailaičio. Taip pat Rūstekoniai. Per visą XVII a. Rūstekonių dvarelis priklausė bajorams Daumantams. 1684 m. po vieno iš jų, Povilo Daumanto, mirties, dvarelį perėmė greičiausiai sūnus Stanislovas Daumantas. Tąkart buvo sudarytas generalinis Rūstekonių archyvo sąrašas, kuriame išvardyti 20 turėtų šios valdos dokumentų. Kad Daumantai buvo pasiturintys bajorai, rodo tų pačių metų inventoriuje nurodyta dvare buvusi viena baltų koklių krosnis su herbais.
Tikėtina, kad P. M. Pacas turėjo skirti nemažą dėmesį ir Seredžiaus dvaro pastatams. 1814 m. inventoriuje nurodomi mūriniai dvaro rezidencijos rūmai su mediniu priebučiu. Viduje buvo išmūrytos baltų koklių krosnys, didžiojoje salėje apšvietimas buvo įrengtas iš viršaus, pro stogą. Greta rūmų stovėjo virtuvė su rūsiais, iždo statinys, ūkiniai pastatai: arklidės (18 arklių), remonto dirbtuvė, mažosios arklidės, vežiminė, tvartas, virtuvė ir ledainė.
Po P. M. Paco mirties Seredžius perėjo didiko sesers Kotrynos Pacaitės ir Ašmenos pakamario Romano Danilevičiaus sūnui Platelių seniūnui Mykolui Danilevičiui, kurį Pacas įsisūnijo.
Žinomi XVIII-XIX a. pr. Seredžiaus dvaro savininkai. Maždaug nuo 1740 m. Seredžių valdė Kauno pakamaris Povilas Chelchovskis su žmona Ona, perleidę dvarą vienam iš savo sūnų Liudvikui. Pastarasis dėl skolų Seredžių prarado ir dvaras bent nuo 1767 m. priklausė Stanislovui Tiškevičiui. Tikševičių giminė Seredžių išlaikė iki pat XIX a. 2-ojo deš. Tiesa, nemažą laikotarpį dvaras buvo nuomojamas žydams: tarp kitų 1788 m. nuomotojais buvo Abraomas Jenkelevičius ir Chaimas Geršonovičius.

Nemuno reikšmė miesteliui

Nepaisant to, kad 1409 m. Dubysos pilis buvo sudeginta ir vietovė prie Seredžiaus II piliakalnio (Palocėlių) buvo apleista ir iki XV a. pab. menkai apgyvendinta, upinis gyvenimas Nemunu palei Seredžiaus apylinkes nesustojo. Dar viduramžiais susiformavo vandens kelias Nemunu nuo Kauno iki Baltijos jūros uostų. Lygia greta Seredžiaus apylinkėmis ėjo ir sausumos kelias dešiniuoju Nemuno krantu (Kaunas–Prūsija ir Žemaitija). Prekyba Nemunu intensyviai vyko dar vokiečiams valdant Žemaitiją. Antai 1409 m. pradžioje M. Kiuchmeisteris išsiuntė laiškus Kauno ir Vilniaus seniūnams priekaištaudamas, kad į Žemaitiją be leidimų važiuoja žmonės. Dėl to jis uždraudė žemaičiams pardavinėti arklius, galvijus, kiaušinius, medų ir apskritai kol nebus aiškesnė padėtis, prašė uždrausti Lietuvos pirkliams vykti į Žemaitiją. Šis tekstas patvirtina, kad XV a. pr. Seredžiaus apylinkėse žmonės vertėsi žvejyba, vystė žemės ūkį.
Po kryžiuočių išsikraustymo iš Žemaitijos (po 1409 m. žemaičių sukilimo) XV a. pirmoje pusėje prekyba ir laivyba Nemunu vyko sunkiai, lietuviai ir Ordino pusė trukdė gabenti prekes, plėšikavo. Taip 1427 m. ordino narys skundėsi, jog nepavyko apiplėšti Nemunu plukdomų lietuvių prekių, nes skubėta prie Veliuonos padėti vilkti užstrigusį krovinį. Visgi didžiausias trukdis buvo įtempta politinė padėtis. Abi pusės, LDK ir Ordinas, siekė užsitikrinti sau Žemaitiją. Siekiant kiek pagerinti sąlygas aukščiausiu lygiu tartasi prekybos reikalais. Derybose ir sutartyse (1390 m., 1391 m., 1398 m., 1404 m.) nuolat rašoma apie abipusę laisvą prekybą.
Laivyba ir prekyba Nemunu nenutrūko. Iš 1413 m. instrukcijos Ordino pasiuntiniams derybose su Jogaila ir Vytautu matyti, kad Ordino pirkliai keliavo į Lietuvą iki Kauno, taigi ir pro Seredžiaus apylinkes. Šaltiniai leidžia nustatyti, kokios tuomet buvo plukdomos prekės. 1415 m. Jogaila laiške savo valdiniams pabrėžė Nemuno panaudą paliaubų su ordinu metu, ypač plukdant medieną ir pelenus. Taigi per Seredžiaus apylinkes Nemunu XV a. pirmoje pusėje vokiečiai iš Lietuvos plukdė pirktas žaliavas (medieną, pelenus, javus), o į čia gabeno vietos pirklių ir bajorijos poreikius tenkinančią produkciją. Nuo XV a. antrosios pusės Nemuno keliu pro Seredžių į Karaliaučių buvo eksportuojama miško produkcija, pelenai, vaškas, javai, taip pat gintaras, kanapės ir medus. Importuota druska, cukrus, amatininkų dirbiniai.
Laivybinė ir prekybinė Nemuno naudojimo tradicija sudarė sąlygas Seredžiaus apgyvendinimui. XV a. pab. Seredžius tapo privačiu dvaru ir greta kiek vėliau ėmė kurtis miestelis. Tai turėjo vykti iki XVI a. trečiojo ketvirčio. Šio šimtmečio viduryje pastebimas smulkių pinigų apyvartos didėjimas, pradėjo plisti skaičiavimo žetonai.
Svarbiausias Seredžiaus gyvenvietės plėtimosi garantas buvo Nemunas. Prekybą ir laivybą šiame regione intensyvino tai, kad visai greta, Vilkijoje, buvo įrengtas muitų kontrolės punktas, o tarp 1501–1506 m. iš Aleksandro Jogailaičio Magdeburgo teisę gavo kaimyninė Veliuona. XVI a. pab.-XVII a. pr. įrengtas Jurbarko muitinės punktas, per kurį savo prekes vežė Seredžiaus pirkliai. Tarp XV a. pab.-XVI a. pr. į Lietuvą įvežamų prekių buvo druska, didesniais kiekiais nei kiti produktai įvežamos silkės, audiniai (iš Vakarų Europos vilnoniai audiniai, gelumbė), amatininkų dirbiniai (variniai katilai, kepurės, kelnės, švediška ir angliška geležis, stiklas, indai etc.). Išvežama, kaip ir anksčiau, miško medžiaga (plukdomi medžių kamienai, tinkami laivų stiebams, ruošiniai iš ąžuolo, vančosas, klepkos, iš kurių vėliau pjaudavo lentas laivų statybai). Pradėta išvežti specialiai degamus pelenus, anglis, dervą, potašą. Svarbus buvo ir vaško eksportas.
Palanki geografinė padėtis nulėmė Seredžiaus miestelio pobūdį. Kūrėsi jis prie pat Nemuno, tarp Pieštvės upelio ir Dubysos. Iki XVI a. pab., kaip rodo archeologiniai tyrimai, miestelio teritorija buvo nedidelė, apie 4 ha žemės. Dalis sodybų išsidėstė ir kitoje Pieštvės upelio pusėje. Panašią padėtį žymi 1793 m. Seredžiaus planas Veliuonos seniūnijos žemėlapyje. Tuomet nurodyta 21 sodyba prie upės. Prie pat Nemuno pažymėtas dar vienas objektas galėjo būti Seredžiuje įrengta prieplauka vytinėms, o gal tai – karčema? Miestelio struktūra nesikeitė iki XIX a. pr. 1814 m. inventoriuje minimos dvi miestelio gatvės (Veliuonos ir Palemono), apgyvendintos pirklių, amatininkų ir pareigūnų. Veliuonos gatvės gale buvo užvažiuojamieji namai su užeigomis, bravorai, malūnai. Čia įsikūrė dvi žydų sinagogos.
Būdamas greta Nemuno Seredžius kentėjo nuo upės potvynių. V. Sirokomlė užfiksavo 1829 m. didžiojo potvynio padarinius, kuomet Nemunas paplovė kalną ir dalis miestelio sukrito į vandenį, upė nusinešė bažnyčią su visa klebonija ir kitus statinius. Praėjus keturioms-penkioms savaitėms po potvynio dar buvo matyti kyšančios iš vandens trobesių sienos ir stogų gegnės. Žuvo tik „senas, įkaušęs žvejys ir kunigo kalakutai, kurie buvo tvarte“. Žąsys lyg per stebuklą išplaukė į viršų, daugiau niekas nenukentėjo: nei karvės, nei jaučiai, nei „kunigo gaspadinė, nors ji ir stovėjo prie pat tos vietos, kur kalnas trūko“. V. Sirokomlė taip pat pastebėjo, kad tuo metu Seredžiuje buvo kasamas kanalas, turėjęs sujungti Dubysą su Venta, įtekančia į jūrą Kurše. Kanalą kasė 6 pulkų kariai. Bet jis taip ir nebuvo baigtas. Darbus nutraukė 1830 m. sukilimas, įrenginiai buvo parduoti iš varžytinių ir išardyti.
Seredžius nuo pat pradžios kūrėsi kaip pirklių, amatininkų ir dvaro pareigūnų gyvenvietė. Iki XVII a. nėra tikresnių žinių apie konkrečius Seredžiaus miestiečius. Negausūs turimi vėlesnio laikotarpio duomenys.
Ne mažesnė buvusi miestelio jungtis su apylinke, dvaru ir jam priklausančiais kaimais. Tai rodo Seredžiaus turgų ir prekymečių atsiradimas. Tiesa, jis gerokai vėluojantis, nei kitų Žemaitijos miestelių. Jau minėta, kad teisę rengti turgus miestelis gavo tik 1762 m. (kiekvieną antradienį), o prekymečiai (pagal 1762 m. ir 1767 m. privilegiją) būdavo rengiami du kartus per metus: gegužės 8 d. ir birželio 24 d. Pažymėtina, jog ankstesnėje literatūroje įsivėlė klaida dėl 1552-1556 m. miesteliui suteiktos prekymečio privilegijos. Lenkų autorius Stanisław Alexandrowicz supainiojo Seredžių su Smedino miesteliu, kaip tik XVI a. vid. gavusiu teisę rengti prekymetį. Sekant juo, istoriografija ir perėmė šią klaidingą datą. Tokia prekymečio privilegija Seredžiui taip anksti (XVI a. vid.) negalėjo būti išduota, nes miestelis dar tik formavosi.
Miestelyje buvo įsikūrę ir valdos pareigūnai, mokesčių rinkėjai ir pan. Antai 1662 m. Jonas Kazimieras išdavė banicijos raštą Seredžiaus gėralų mokesčio rinkėjui žydui Matisui Markovwiui jo byloje su Veliuonos miestu.

Belvederio dvaras ir jo savininkai Burbos

Belevederis yra vėliausiai susiformavęs Seredžiaus dvaras. Iki 1828 m. jo žemės dar priklausė Seredžiui. Ankstyvesnis jo pavadinimas – Padubysio palivarkas. Jo savininkai nuo 1743 m. buvo grafai Tiškevičiai. 1834 m. palivarką Stanislovas Tiškevičius pardavė ilgamečiui šios valdos nuomininkui Kazimierui Burbai.
Burbos buvo sena bajoriška LDK giminė. Jų tėvoninės valdos nuo seno buvo Žemaitijoje. Giminė kildinosi turbūt iš XV a. vid. gyvenusio bajoro Gervydo, kuris minimas Aleksandro Jogailaičio privilegijoje žemaičiams. Gervydo prievardį Burbos ėmė vartoti XVI a. pab., šį prievardį vartojo viena Jono Burbelio anūkų karta. Jau XVI a. vid. Burbų atstovai prasimušė į Žemaitijos elitą. 1515 m. Karklėnų tijūnu buvo Jonas Burbelis, jo sūnus Jonas Burba 1556-1566 m. buvo Gandingos tijūnas. 1567 m. kariuomenės sąraše jis įrašytas į žemionių sąrašą, nuo savo valdų išrengė 6 raitelius ir 3 pėstininkus. Jam priklausė Lubų ir Gaurelių valdos Telšių vlsč., tėvonija prie Glūdo ež. (Pavandenės vlsč.), turėjo žemių ir Karklėnų vlsč. Sekantis Burbų kartos atstovas Jonas II Burba 1583-1586 m. ėjo Žemaitijos vaiskio pareigas, o jo sūnus Mikalojus nuo 1598 m. buvo Žemaitijos žemės raštininkas. Vietos lygio pareigybių Burbos neišleido iš savo rankų per visą LDK laikotarpį. XIX a. pr. naujuoju Belvederio savininku tapęs Kazimieras Burba taip pat buvo ne eilinis bajoras, bet Šiaulių pavieto vaiskis.
Būdami įtakingi Žemaitijos bajorai ne sykį keitė savo herbus. XVI a. jų atstovai antspaudavosi signetais, kuriuose išraižyti kelių tipų herbai. Dėl to tarp genealogų nėra sutarimo. Belvederio dvaro savininkų Burbų herbas nurodomas arba kaip „Odyniec III“ herbas, arba teigiama, kad jie turėjo savo nuosavą herbą. Iš tiesų bent jau XIX a. Burbos turėjo „Odyniec III“ herbą. Jo atvaizdas (skydas su kryžiumi, virš jo – riterio galva, karūna ir plunksnos) išlikęs ir matyti virš Belvederio rūmų Burbų koplyčios durų.
Belvederio dvaro aukščiausio pakilimo laikotarpis susijęs su K. Burbos sūnumi Panevėžio pavieto maršalka Kleofu (Kletu) Burba (apie 1810-1863), pastačiusiu Belvederyje ankstyvojo neoklasicizmo stiliaus rūmus (derinant baroko ir antikos tradicijas).
K. Burba Belvederyje įkūrė pagrindinę savo rezidenciją. Rūmų statyba vyko XIX a. vid., kadangi 1856 m. rugsėjį jau pastatytuose rūmuose svečiavosi Teodoras Tripplin‘as (1813-1881) – gydytojas, rašytojas ir keliautojas, keliavęs po Vakarų Europą. Jis kartu su pradedančiu dailininku Mykolu Elvirio Andrioliu rado rūmus naujai pastatytus. Tripplino atsiminimuose, be liaupsių savininkui ir jo žmonai, yra nemažai vertingos informacijos apie rūmų dekorą. Žinia, jog pirmajame aukšte didžiąją salę (dėl žydros spalvos pramintą Žydrąja) išpuošė kariuomenės vaiskis M. E. Andriolio tėvas Pranciškus Andriolis. Kaip atrodė šis puošnus statinys, tiek jo išorė, tiek ir vidus – ne sykį rašyta. Be to, išliko ne tik valdos savininko Kleto Burbos (1852 m. litografavo prancūzų dailininkas Marin Lavigne) portretas, bet ir XIX a. antros pusės du Belvedrio rūmų piešiniai. 1875 m. rūmus iš šiaurės vakarų ir iš rytų pusių nupiešė Napoleonas Orda. Maždaug tuo metu rūmų ansambliui priklausė apie 20 statinių: oficina prie rūmų, mūrinės ledainės, dvejos arklidės, kalvė, tvartai, svirnas, kluonas, 3 mediniai kumetynai, keli mediniai ūkiniai statiniai.
Dvarui klestėti palankias sąlygas sudarė pažangūs K. Burbos ūkininkavimo metodai. 1857-1858 m. K. Burba rengė projektą dėl valstiečių paleidimo iš baudžiavos į laisvę, buvo sumanęs netgi atidaryti pirmąją Lietuvoje cukraus gamybos įmonę. Apskritai buvo „romantizmo žmogus su švietėjiškomis pažiūromis“. Jis ne tik kaupė biblioteką, surinko nemažą giminės archyvą (jame buvo dokumentų nuo XVI a. pr.) , Seredžiaus miestelyje išlaikė mokyklą. Domėjosi ir istorija, netgi vykdė archeologinius kasinėjimus. Turėjo nemažai sumanymų, kuriuos nutraukė 1863 m. sukilimas. Už dalyvavimą sukilime dvarininkas buvo sušaudytas.
Po K. Burbos mirties dvarą perėmė jo palikuonys. Dvarininkas buvo vedęs du kartus: su Adolfina Pžeciševska turėjo dukrą Oną (1849-1872), ištekėjusią už Povilo Puzinos. Antrąja K. Burbos žmona buvo Teodora Chlevinska. Su ja susilaukė dviejų dukterų: Michalinos, ištekėjusios už Jurgio Valevskio, ir Marcelinos, taip pat dviejų sūnų – Antano ir Andriaus. Po vyro mirties Belvederio ūkį iki 1891 m. tvarkė žmona T. Chlevinska. Ji, pavyzdžiui, 1870 m. samdė matininką Stžegovskį išmatuoti Belvederio ir Giluvos dvarus, o 1880 m. su žydu Mauša Neviažskiu sudarė rūmų atnaujinimo sutartį. Nuo 1891 m. dvaro reikalais rūpinosi jau Teodoros sūnus Antanas, užsiėmęs darbinių arklių veisimu, vėliau plėtojo pienininkystės ūkį. 1910 m. dvaras teko Michalinai Valevskai, Valevskiams Belvederis priklausė iki 1922 m. dvaro parceliacijos. Tarpukariu jame įsikūrė žemės ūkio mokykla, pienininkystės mokykla, pastatyta sūrinė, įsteigtas ir pienininkystės technikumas.
Apie Belvederio ir jo savininkų – dvarininkų Burbų šeimą išliko nemažai šaltinių. Vien Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomos įvairaus laikmečio dvaro pajamų-išlaidų knygos, gausūs Burbų giminės ir šeimos dokumentai. Visa tai dar laukia detalesnių istorinių studijų ir naujos informacijos apie dvarą, jo ūkinę veiklą ir Burbų šeimos atstovus pateikimo.



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook