Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Tilžės aktas nutiesė kelią Mažajai Lietuvai į Didžiąją

Tilžės aktas nutiesė kelią Mažajai Lietuvai į Didžiąją (0)

2012-12-12

Lapkričio 30-ąją minima Tilžės akto diena – šis 1918 m. pasirašytas dokumentas turėjo svarbią reikšmę Mažosios Lietuvos prisijungimui prie Didžiosios Lietuvos. Tilžės akto diena paminėta ir Smalininkuose – Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras ir Smalininkų miesto biblioteka surengė Jono Vanagaičio almanacho „Kovos keliais“ pristatymą.

Kultūros centro pastatas, į kurį smalininkiečiai susirinko paminėti Tilžės akto dieną, mena tuos laikus, kai Smalininkai buvo Vokietijos imperijos pasienio miestelis, čia veikė vokiška mokykla, ir tik Lietuvai susigrąžinus Klaipėdos kraštą į mokyklą sugrįžo lietuvių kalba.
Žvakių liepsnelės sužibo Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narių, pasirašiusių Tilžės aktą, atminimui. Smalininkų jaunimo uždegtos jos tarsi bylojo apie tai, kad anų tolimų laikų įvykiai atsirita iki dabarties ir paliečia mūsų gyvenimus.
Jurbarko rajono vakarinėje dalyje esantys Smalininkų ir Viešvilės miesteliai dar XX a. pirmojoje pusėje  buvo rytinis Vokietijos imperijos paribys. Mažąja Lietuva vadinamas lietuvių kraštas, XIII a. kryžiuočių ordino atplėštas nuo Lietuvos, septynis šimtmečius priklausė įvairiai besivadinusiai vokiečių valstybei.

Tilžės aktas prilygsta Vasario 16-ajai

Galimybė susijungti Didžiajai ir Mažajai Lietuvai atsirado 1918 m. vasario 16-ąją paskelbus Lietuvą nepriklausoma demokratine valstybe, turinčia sujungti visas etnines lietuvių žemes. Tais pačiais metais susikūrusi Prūsų Lietuvos tautinė komisija lapkričio 16 d. išleido atsišaukimą „Lietuviai, pabuskit” – 100 tūkstančių lietuvių ir vokiečių kalbomis išplatintų atsišaukimų buvo pirmasis žingsnis į susijungimą.
Įvykiai rutuliojosi greitai: po dviejų savaičių, lapkričio 30 d., susirinkę Tilžėje (dabar Sovetskas) Mažosios Lietuvos veikėjai priėmė „Pareiškimą“, skelbusį daugumos krašto gyventojų valią prisiglausti prie savo tautos kamieno – Didžiosios Lietuvos. Pareiškimas vėliau išgarsėjo Tilžės akto pavadinimu ir šio krašto lietuviams buvo tolygus Vasario 16-osios aktui.
Tilžės aktą pasirašė Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba – iš viso 24 asmenys. Visų jų pavardės per renginį buvo perskaitytos, taip pat ir paties Akto tekstas: „Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti.
Tilžėje, lapkričio 30 d. 1918 mt.“
Kiek neįprastai dabarties lietuvio ausiai skamba Prūsų Lietuvos lietuvininkų kalba. Istorinio dokumento vaizdinė kopija į renginį susirinkusius smalininkiečius irgi pasiekė kiek neįprastai – iš didžiulio lagamino jį ištraukė stilizuotais to meto inteligento rūbais bei aksesuarais pasipuošęs, „ką tik iš Tilžės sugrįžęs“ kultūros centro direktorius Arvydas Griškus.
Platesnei visuomenei žinomas 1936 m. „Ryto” spaustuvėje Klaipėdoje išleistas meniškai paruoštas, spalvotas, didelio formato Tilžės aktas – jį išleido Jonas Vanagaitis, Mažosios Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas, vienas iš pasirašiusiųjų šį aktą.

Saugo signatarų atminimą

Jono Vanagaičio ir kitų Tilžės akto signatarų atminimas saugomas Pagėgių savivaldybėje. Apie tai smalininkiečiams pasakojo į renginį atvykusi Pagėgių kultūros centro direktorė Svetlana Jašinskienė: „2000 m. susikūrusi Pagėgių savivaldybė ieškojo savo įvaizdžio ir nutarė, kad būtina įamžinti šviesuolius ir sugrąžinti juos į Mažosios Lietuvos panteoną – Bitėnų kapinaites. 2008 m. ten perlaidoti iš Vokietijos parvežti Jono Vanagaičio ir jo žmonos Marijos Brožaitytės-Vanagaitienės palaikai“.
Užsienyje gyvenantys J. Vanagaičio palikuonys mielai bendrauja su Pagėgių kultūrininkais ir visokeriopai prisideda prie jo atminimo išsaugojimo. Pasak S. Jašinskienės, visi signataro giminaičiai, iki pat proanūkių, nors nėra gyvenę Lietuvoje, puikiausiai kalba lietuviškai, o anūkas Saulius diplominiam darbui pasirinko tyrinėti savo senelio gyvenimą ir veiklą.
2010 m. Klaipėdoje ant namo, kuriame gyveno J. Vanagaitis, atidengta memorialinė lenta, o šiemet baigtas svarbiausias Mažosios Lietuvos šviesuolio atminimą įamžinantis darbas – naujai išleista jo knyga „Kovos keliais“.

Pristatė knygą apie Klaipėdos kraštą

Anuomet veikęs Vyriausias Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas dar 1923 m. buvo nusprendęs Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos įamžinti spausdintu leidiniu. Bet šis nutarimas buvo įgyvendintas tik 1938 m. minint prijungimo 15-metį – Tilžės akto signataras J. Vanagaitis išleido almanachą „Kovos keliais“.
Knygoje pateikiama nuo 1895 metų kruopščiai rinkta medžiaga, aprėpianti Mažosios Lietuvos istoriją nuo kryžiuočių ordino laikų iki tautinio atgimimo. Iki šių dienų knyga „Kovos keliais“ laikoma svarbiu Mažosios Lietuvos pažinimo šaltiniu, deja, Lietuvoje ji buvo tapusi bibliografine retenybe.
Seną, 1938 m. išleistąją, J. Vanagaičio knygą į susitikimą atsinešė A. Griškus ir pasakojo, kaip tą šeimos relikviją vartydavo ir skaitydavo būdamas paauglys ir didžiuodavosi ja prieš savo draugus. Stojus Lietuvos nepriklausomybei į knygą vėl buvo įklijuotas iki tol slėptas Prezidento Antano Smetonos portretas, nes iki tol jis galėjo užtraukti didelę sovietų valdžios nemalonę ir baisią bausmę.
Pagėgių kultūros centro direktorė S. Jašinskienė į Smalininkus atvežė antrąjį šios knygos leidimą, kurį finansavo Amerikoje gyvenantys J. Vanagaičio vaikaičiai.  Knygos faksimilinį leidimą 500 egzempliorių tiražu išleido spaustuvė „Petro ofsetas“.
Knygos „Kovos keliais“ puslapius renginyje vartė bibliotekininkė Rūta Ivanauskienė: ji apžvelgė J. Vanagaičio straipsnį apie prie Lietuvos prijungtojo Klaipėdos krašto kultūrinį gyvenimą.
1934 m. Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų susivienijimas įsteigė, kaip tada vadinta, „Kultūr-Klūbą“ – jo nariai visuomeniniais pagrindais rengė vakarus, gegužines ir paskaitas. Kur kas platesnės kultūrinės veiklos ėmėsi po metų įsteigtas „Kultūros židinys“ – suaktyvėjo švietimo kursai, įkurtas Darbininkų teatras ir net jaunų mergaičių baletas. Randasi knygynas – jam knygas aukojo ir Didžiosios Lietuvos visuomenė, net 2000 – tai davė pradžią bibliotekoms.
„Kultūros židinys“ rūpinosi ir vaikais, kad tėvams dirbant jie neliktų be užsiėmimo – kvietė į mandagumo paskaitėles, statė scenos veikalėlius, mokė deklamuoti, gimnastikos ir kt. dalykų. Tačiau, kaip straipsnyje teigia J. Vanagaitis, „susivienijimo vadai neatlaikė konkurencijos iš inteligentų pusės (...), neapsieita ir be vyriausybės neigiamo požiūrio į kultūros reikalus.“
Pranešėja kėlė klausimą, kodėl naujoji valdžia netęsė aktyvios šio krašto šviesuolių veiklos, bet, atvirkščiai, konkuravo su inteligentais, bei pastebėjo, kad naujoji valdžia savo veiklą pradėjo nuo griovimo – pirmiausia buvo nugriautas Prūsijos karaliaus Vilhelmo I paminklas.
„Klaipėdos krašte, nors daug amžių atskirtame nuo Lietuvos, gyveno lietuviai ir taip turėjo būti, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva taptų viena. Ir lietuviai, ir lietuvininkai – visi esame lietuviai“, – sakė lietuvininkų dukra R. Ivanauskienė.
Nors lietuvininkų šiame krašte beveik nebelikę, jų kultūros tradicijas puoselėja dabarties žmonės. Pagėgių kultūros centro folkloro ansamblis „Kamana“, vadovaujamas Aksaveros Mikšienės, puošiasi lietuvininkų tautiniais rūbais ir dainuoja Martyno Jankaus ir Liudviko Rėzos užrašytas šio krašto dainas – smalininkiečiams jos labai patiko.
Ir J. Vanagaičio knyga renginio dalyvius sudomino – ne vienas ją pirko sau, taip pat suaukojo pinigų ir knygą „Kovos keliais“, kainuojančią 90 Lt, padovanojo Smalininkų miesto bibliotekai. Tegul skaito visi, nes nežinantys savo istorijos yra tarsi medžiai be šaknų.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook