Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Veliuoniškiai širdimis pajuto artėjančio advento ramybę

Veliuoniškiai širdimis pajuto artėjančio advento ramybę (1)

2013-12-04

Vėlyvo rudens tamsą veliuoniškiai skaidrina kūryba ir maloniu bendravimu. Lapkričio 22-ąją muziejininkė Angelė Orlovskytė ir Kultūros centro direktorė Irma Svetlauskienė miestelėnus pakvietė į priešadventinę popietę seniūnijos salėje, kur visą dieną veikė rankdarbių ir tautodailės kūrinių paroda–pardavimas.

Visada smagu susitikti su pažįstamais, pasiklausyti gyvos muzikos, pasikalbėti apie gyvenimą ir pasidalyti kūrybos džiaugsmu, ypač kai būrin susirinkę žmonės nuoširdžiai priima kiekvieną pašnekovo mintį ir žodį. Toks ir buvo veliuoniškių priešadventinis susitikimas, suvienijęs kelių kartų žmones pamąstyti apie besibaigiančius metus, skubantį laiką ir jo dovanojamą patirtį.
Nuotaiką jam puikiomis dainomis ir širdį virpinančiais muzikos akordais sukūrė profesionalios smuikininkės Lauros Jaraitės vadovaujamos Veliuonos muzikavimo ir dainavimo studijos nariai, pasirinkę priešadventiniam vakarui klasika tapusius užsienio ir lietuvių kompozitorių kūrinius. Po giliausias sielos kertes atvėrusio pasirodymo lengvai lyg žvakės liepsna supleveno poezija – prasmingų kūrybos minčių pabėrė mokytojas Stasys Liutvinavičius, šiemet laukiantis išeinant jau vienuoliktosios savo knygelės. Veliuoniškių niekaip kitaip, kaip tik mokytoju vadinamas literatas pripažino, kad pats tiek pinigų, kiek reikia knygelėms išleisti, niekada nesukauptų, tačiau gyvenime sutiko daugybę gerų žmonių, kurie neprašomi siūlo savo pagalbą.
„Esu dėkingas, kad mano mokiniai mane suprato – beveik keturios dešimtys veliuoniškių tapo lietuvių kalbos mokytojais, žurnalistais, bibliotekininkais ir garsina savo gimtąjį kraštą visoje Lietuvoje“, – sakė mokytojas, kurio eilėraščiai panašūs į maldą, nes juose kalbama apie svarbiausias žmogaus vertybes – motiną, duoną, kryžių saugomą gimtąjį kraštą ir mintyse visada gyvus vaikystės prisiminimus.
Užsiminęs apie labiausiai atmintin įstrigusį savo mokinį – šimtąkart bartą ir gražiai prašytą pasikeisti netramdomą neklaužadą Kęstutį Marčiulyną, tapusį aktoriumi, bet pasirinkusį budistų vienuolio kelią, mokytojas S. Liutvinavičius paskatino susirinkusiuosius pamąstyti apie tai, kaip laikas keičia žmones. Prieš porą mėnesių gimtinėje apsilankęs K. Marčiulynas S. Liutvinavičiui padovanojo jam dedikuotą knygą „Laiškai iš drakono kalnų“. Ne paties geriausio mokinio dovana sujaudino ne tik visko gyvenime mačiusį mokytoją, bet ir renginio dalyvius, klausiusius S. Liutvinavičiaus neklaužadai parašytą eilėraštį.
Pasidalyti savo kūriniais su veliuoniškiais muziejininkė A. Orlovskytė paragino ir kirpėją Redą Baršauskienę, dienoraštin surašančią patirties suformuotas, iš širdies gelmių kylančias, skausmingai tikras mintis. Jas keitė gyva muzika, bendravimas prie arbatos puodelio, S. Liutvinavičiaus veliuonietiška tarme pasakotos linksmos istorijos, rankdarbių ir tautodailininkų kūrinių aptarimas.
Jaukus šurmulys seniūnijos salę pripildė artėjančio advento ilgesio, piršte piršo mintis apie dar vienus praėjusius metus, laiką, kurio negalime sustabdyti, ir žmones, su kuriais kartu einame per gyvenimą. Vieniems ta kelionė būna lengva ir smagi, kaip vasaros drugelių plazdenimas, kitiems tenka dažnai atsisukti atgal, klupti ir keltis, per skausmą vėl žengti pirmyn – ir dažnai atsiprašyti aplinkinių, kad kasdieniai rūpesčiai trukdo pastebėti tikras vertybes, padėkoti už gyvenimo kelyje gautą pagalbą. Su tokiomis mintimis jau rytoj veliuoniškiai į savo įstabiąją Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią neš šventinti advento vainikus, degs pirmąją žvakę, simbolizuojančią atleidimą, ir džiaugsis jos skleidžiama šviesa ir šiluma.
Kas moka, turi laiko ir noro, advento vainikus nusipynė patys, bet jų, pritaikytų įvairiausiems skoniams, veliuoniškiai galėjo išsirinkti ir vakaronėje, nes seniūnijos salėje gal net daugiau nei dešimtį savo rankų kūrinių atnešė parodyti floristas Klemensas Sakavičius. Gražias puokštes ir vainikus darantis meistras pripažįsta, kad jaunimas nežino ir nesilaiko tradicijų šventinti advento vainiką bažnyčioje, tačiau mielai džiaugiasi žvakių skleidžiama šviesa ir šiluma, todėl gal ir savo namuose jas uždegtų, jei tik kas tokias tradicijas imtųsi gaivinti. Labiau nei santūrūs, nublukintų mirštančios gamtos spalvų advento vainikai Klemensui patinka lyg žvaigždė nakties tamsoje spindinčios kalėdinės puokštės ir vainikai, į namus kartu su eglės šakų kvapu atnešantys ir tikrąjį šventės pojūtį.
Nė kiek ne mažiau gerbėjų Veliuonoje turi ir jauna floristė Ingrida Baguckienė, savo parduotuvėje mielai sutinkanti kiekvieną, ieškantį grožio, o į parodą atgabenusi nedaug, bet įspūdingų floristinių kompozicijų, galinčių papuošti namus. Ji džiaugėsi, kad Veliuonoje žmonės myli vieni kitus ir gėlių ieško ne tik paskutiniam atsisveikinimui su draugais – mielai perka gražiai dekoruotą gėlės žiedą gimtadienių, vardinių ir jubiliejų progomis. Ingrida tikina, kad veliuoniškiai turi gerą skonį, ieško originalių kompozicijų ir pritaria naujovėms, todėl jos parduotuvėlėje netrūksta lankytojų. Ir prieš advento sekmadienį I. Baguckienė turės darbo, tačiau būtinai nupins vainikų ir savo šeimos nariams – kad niekas nepamirštų, koks ypatingas yra metų pabaigos tarpsnis.
Tie, kas vainikus moka pinti patys, susidomėję apžiūrinėjo rankdarbiais nukrautus stalus. Meniškos sielos R. Baršauskienė ragino veliuoniškius nedovanoti artimiesiems prekybos centruose pirktų kiniškų niekučių, nes jie niekada nesuteikia širdžiai džiaugsmo. „Tik tai, kas padaryta rankomis ir su meile brangiam žmogui, gali suteikti džiaugsmo, sušildyti sielą. Visas dovanas darau pati ir kitus raginu dovanoti tik rankų darbo kūrinius“, – sakė R. Baršauskienė, atnešusi į seniūnijos salę visą kraitę mezginių, segių, plaukų papuošalų, vėrinių ir kitokių mielų daikčiukų.
Gale stalo, garbingiausioje vietoje įsitaisė klangiškė Pranciška Ramonienė, o šalia pastatytas stilingas suolelis tapo jos audinių ir mezginių stendu. Devintą dešimtį pradėjusi P. Ramonienė austi ir megzti gali nuo ryto iki vakaro, nes nuo tokio darbo nepailsta ir rankos nepaskausta. Išmoko šio amato iš savo mamytės, o savarankiškai pradėjo austi gal nuo septyniolikos metų. Jauna būdama nenorėjo dirbti kolūkyje, tad audimas leido jai užsidirbti pragyvenimui. Dabar audžia savo malonumui, o audinius ir mezginius dovanoja dukterėčioms ir draugėms. Neįdomūs jie tik saviems vaikams – per gyvenimą tiek priaudė, kad ilgam juos viskuo aprūpino. O štai anūko šeima anądien, pasak Pranutės, visą glėbį gražiausių audimų išsivežė.
Mažai, kukliai dovanėlei labai tiktų ir muziejaus darbuotojos Jūratės Kvietkauskienės kūrinėliai – ažūrinės, lengvutės popierinės snaigės ir kitokie karpiniai, minkštutėliai mezginiai, ryškiomis spalvomis pražydusios šilkinės gėlės, spalvoto plastiko suvenyrai. Moteris tikina, kad pradėjus dirbti atsiranda daugybė idėjų, svarbu jų nepamiršti ir nenusiminti, jei kas nepavyksta – juk dar niekas negimė viską mokėdamas.
Gal kuris naujai pradedantis menininkas ir nedrąsiai jautėsi šalia tokių patyrusių tautodailininkų, kaip Rimantas Ordinas, atgabenęs seniūnijon kūrinių iš žalvario, bei I. Svetlauskienė, kurianti nuostabaus grožio papuošalus, tačiau kūryba vienodai pakylėja ir garsius meistrus, ir tobulumo dar tik siekiančius amatininkus. Juk nesvarbu, kiek kainuoja dovana, svarbiausia, kad ji būtų parinkta galvojant apie tą vienintelį žmogų ir įteikta jam iš visos širdies.
Iki pat vakaro veliuoniškiai seniūnijos salėje gėrė arbatą su namuose keptais pyragais, kalbėjosi apie artėjančias šventes, rinko artimiesiems dovanas ir tarėsi, kokiais papuošalais šiemet puoš miestelio kalėdinę eglę. Bendruomenė pakvietė visus kuriančius ir rankdarbius mėgstančius miestelėnus atnešti pačių padarytų puošmenų ir suteikti žaliajam švenčių simboliui dalelę savo namų šilumos. Taip siekiama paskatinti bendruomeniškumą, leisti pajusti kūrybos džiaugsmą net ir tiems, kurie niekada nieko nekūrė.
Kuo mažesnis miestelis, tuo lėtesnis jo gyvenimo tempas, o žmonės turi daugiau laiko mintims ir jausmams surikiuoti. Veliuoniškiai į savo namus parsinešė gražaus bendravimo nuskaidrintą nuotaiką, o jų širdyse kartu su advento ramybe apsistojo ir grįžtančios saulės ilgesys, ir kalėdinio stebuklo nuojauta.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook