Balsavimas

Ar tinkamai prižiūrimos gatvės Jurbarke?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Eržvilko bendruomenė pagerbė krašto spindulius

Eržvilko bendruomenė pagerbė krašto spindulius (0)

2019-03-04

Už permainas parapijoje eržvilkiškiai gerų žodžių negailėjo klebonui Sauliui Pavalkiui. J. Pileckienės nuotr.

Kai švysteli smagus saulės spindulys, sakome, kad graži diena. Kai žmogaus gyvenimą galime prilyginti spinduliui, žinome, kad tokių žmonių turintis kraštas yra tvirtas, nes yra kuo pasitikėti, į ką lygiuotis ir kam padėkoti už, atrodytų, paprastus, bet išties labai svarbius darbus. 

Savo žmones – spindulius vasario 16-ąją pagerbė Eržvilko krašto bendruomenė. Gausiai iš visų seniūnaitijų į kultūros centrą susirinkę pasveikino Eržvilko kraštui nusipelniusius žmones ir kartu su įteiktais „Eržvilko spindulio“ apdovanojimais kiekvieną jų scenoje sutiko gražiu žodžiu ir palydėjo nuoširdžiausiais linkėjimais.

Eržvilko gimnazijos direktorė Birutė Genienė į šį neeilinį renginį atlydėjo savo buvusią auklėtoją Eleną Striaukienę. „Eržvilko spinduliu“ mokytoja apdovanota už viso gyvenimo nuopelnus minint devyniasdešimtmetį, už jaunosios kartos ugdymą, kūrybinius darbus, nuoširdumą, toleranciją, dalyvavimą visuomeninėje veikloje. Kalbėdama apie savo lietuvių kalbos mokytoją B. Genienė tik priminė, ką žino eržvilkiškiai – tai labai kuklus žmogus, ir dabar sakantis, kad apdovanoti nėra už ką. „Seniai buvo verta. Dėstydama lietuvių kalbą skleidė lietuvybę ir tada, kai negalėjo skleisti“, – sakė B. Genienė.

Mokytoja į Eržvilką atvyko 1953 m., baigusi Vilniaus pedagoginį institutą. Nors kilimo iš Šilalės, per 66-erius metus – lyg medis šaknimis į žemę – prigijo ir suaugo su Eržvilko kraštu. Mokytoja sako, kad jai visi buvo labai geri, ir vaikai, kuriuos mokė lietuvių kalbos, ir tėvai, kurie leido mokyti savo vaikus. Laikas ir sąlygos buvo kitokie nei dabar – ir elektros neturėjo, ir iki mokyklos ne visiems atvykti buvo paprasta. Bet, pasak mokytojos, jei mokiniai ir dabar ją atsimena, ji mano, kad ir lietuvių kalbos, ir gyvenimo pamokos jiems buvo naudingos.

„Eržvilko spindulys“ įteiktas ir kitai šio krašto mokytojai Zosei Petrauskienei – už viso gyvenimo nuopelnus ugdant jaunąją kartą, už aktyvią kultūrinę ir visuomeninę veiklą, už meilę Varlaukiui. Mokytoja Varlaukio mokykloje pradėjo dirbti 1951 m., mokė lietuvių, anglų kalbos, istorijos.

Dabartinės mokytojos dienos bėga lėtesne, bet taip pat gražia tėkme. Jos užaugintos gėlės puošia bažnyčios aplinką ir pradžiugina kaimynes. Jos pilna visose Varlaukio šventėse, o per artėjančias Užgavėnes ji ir vėl vaišins gardžiais blynais...

Metų nutolintas laikas liko artimas jos mokinių atmintyje: ir mokytojos sumanytos šventės, ir pačių pasigaminta Mendelejevo lentelė, ir daržovės mokyklos daržo sklype, ir gėlės, kurias auginti mokė savo mokinius. Atsiimdama apdovanojimą, Z. Petrauskienė eilėraščiu priminė, koks svarbus yra bendravimas, gebėjimas matyti ne vien save, bet ir kitą, jį vertinti ir branginti.

Apie paramą ir pagalbą šalia esantiems, apie neatlygintiną socialinę veiklą ir nesavanaudišką visuomeninį darbą kalbėjo pašaltuoniškiai, dėkodami savo bendruomenės narei Elenai Bagdonienei. Pristatydami „Eržvilko spindulio“ nominantę, prisiminė jos darbą kuriant bendruomenės centrą ir tvarkant bendruomenės pastatą, organizuojant renginius ir šventes. Pašaltuoniškiai sako, kad Elenos ranka visur miestelyje pridėta – ir nelaimei ištikus, ir džiaugsmu dalijantis.

Dar vienas „Eržvilko spindulys“ su didžiule pagarba buvo įteiktas šios seniūnijos Paviščiovio kaime gyvenančiam Izidoriui Babiliui – už viso gyvenimo darbus, patriotinę veiklą, praeities istorijos išsaugojimą ir perdavimą jaunimui, už bendruomeniškumą.

Pristatydama šį garbų žmogų Rutkiškių kaimų bendruomenės pirmininkė Daiva Matusevičienė kalbėjo apie tvirtą Izidoriaus charakterį – sako, kol įlipsiu į traktorių, tol gyvensiu. Niekas kaime neabejoja, kad ir šį pavasarį traktorius bus užkurtas, nors I. Babiliui 91-eri. Šis žmogus tvirtas ir savo darbais, ir mintimis. Iš atminties neišdilo nei karo metai, nei trėmimai. Nors šeima išsislapstė, į tremtinių vagonus nepakliuvo, bet kalėjimą ir tardymus Izidoriui teko išgyventi – tardė Eržvilke, Raseiniuose, Ariogaloje. Visą gyvenimą širdyje jis nešiojasi skaudžią 1945 m. dingusio brolio istoriją, kurią liudija pastatytas koplytstulpis. Netoli nuo Izidoriaus namų, Paparčių kaime, pastatytas paminklas vienuolikai 1944 m. sušaudytų partizanų – taip pat I. Babiliaus rūpestis.

Su žmona išauginęs penkis vaikus, dabar dieduku šaukiamas atsiliepia vienuolikai anūkų ir dvylikai proanūkių. Bet į gražias Izidoriaus Babiliaus dienas įsiskverbia ir nerimo – senolis sako, kad sovietų saugumas į kalėjimus, į Sibirą tik dalį žmonių ištrėmė, o dabar Lietuvą palieka ir senas, ir jaunas. Todėl prasmingai nuskambėjo Izidoriaus žodžiai, kad prisimintume, jog lietuviais esame gimę.

Ne mažesnės pagarbos vertas ir Lybiškių senbuvis Jonas Kiaunė. „Eržvilko spindulys“ jam įteiktas už profesionalų, atsakingą ilgametį darbą, nesavanaudišką ir nuoširdžią pagalbą bendruomenei. J. Kiaunė į Lybiškius atvyko 1959-aisiais ir pradėjo dirbti tuometiniame susivienijime, 1993 m. reorganizuotame į uždarąją akcinę bendrovę. Kaip sako Lybiškių žmonės, mūsų fabrikėlis atlaikė visas krizes ir negandas, niekados nebuvo sustojęs, ir žmonės neprarado savo pragyvenimo šaltinio. Buvusį UAB „Lybiškiai“ direktorių J. Kiaunę lybiškiečiai vertina už strateginį mąstymą, kolektyvinio darbo organizavimą, pareigingumą ir savitvardą. Lybiškiuose visi žino, kad prireikus pagalbos J. Kiaunė visuomet padės ir nė iš vieno nepaprašys atlygio, o ką pažadės – ištesės.

„Eržvilko spindulio“ nominacijai pristatydamos Eržvilko Šv. Jurgio parapijos kleboną Saulių Pavalkį, senjorų klubo „Siūbuona“ moterys juokavo, kad kunigas uždraudė jį girti ir daug kalbėti, tik ar šįkart verta to draudimo klausyti? Kunigui S. Pavalkiui bendruomenė dėkojo už Eržvilko parapijos ir bendruomenės narių telkimą bendrai veiklai, bažnyčios tvarkymą ir paveikslo restauravimą, klebonijos pastato renovaciją, už sugebėjimą savo geru pavyzdžiu paskui save vesti žmones. Eržvilkiškiams svarbu, kad nuo 2014 m. paskirtas parapijos klebonu, jis iš snaudulio prikėlė bendruomenę, suaktyvino Carito veiklą. Ir klebonija, ir bažnyčia nežinia kada matė nors ir nedidelį remontą, todėl šeimininko rankos reikėjo klebonijos pastatams, bažnyčios stogui, durims ir langams. Klebonas sutinka, kad šie darbai reikalingi, tačiau tai turėtų būti ne kunigo rūpestis. „Ir vyskupui sakiau, kad ne remontas, o bendravimas su žmonėmis svarbiau“, – kalbėjo kun. S. Pavalkis. Pasak jo, parapiją gavo nugyventą, gal 30-40 metų niekas buvo nedaryta, tačiau darbus atliko žiūrėdami į ateitį.

„Turime žiūrėti į ateitį ir kiekvienas iš savęs pareikalauti truputėlį daugiau. Tėvynės labui“, – sakė kunigas, pridurdamas, kad gautą dovaną turėtų daug kam atiduoti, pasidalinti su supratingais ir nuoširdžiai padedančiais žmonėmis.

Eržvilko kraštui nusipelniusiems žmonėms bendruomenė padėkoja jau antrąkart ir šį renginį augina iki prasmingos tradicijos. Pradėdama renginį Eržvilko kultūros centro direktorė Ieva Šimkūnienė kalbėjo, kad šio krašto bendruomenė rajone atstovauja žemaitiškam regionui. Kaip ir kiti, ji pasvarstė, kad nemažai abejojančių žemaitiška Eržvilko esybe – neva kalba eržvilkiškiai ne žemaitiškai... Bet, pasak jos, vasario 16-ąją eržvilkiškiai parodė tikrą žemaitišką vienybę – maži kaimai, mažos bendruomenės, seniūnaitijos – visi vienoje vietoje susirinko, kad pagerbtų savo kraštui nusipelniusius žmones ir naujais sumanymais įprasmintų vertingą jų patirtį.

Jolita Pileckienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook