„Lauro vainikas“ – dovana aktoriams ir žiūrovams

„Lauro vainikas“ – dovana aktoriams ir žiūrovams (0)

2019-11-25

Lapkričio 16 d. respublikinė mėgėjų teatrų šventė „Lauro vainikas“ sujudino Skirsnemunę. Nors teatrinio vyksmo šiame panemunės miestelyje ir taip netrūksta dėka jau šešerius metus čia gyvuojančio mėgėjų teatro.

Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės mėgėjų teatras, suburtas ir vadovaujamas režisierės Birutės Šneiderienės, žiūrovams kasmet dovanoja po premjerą, kuri tradiciškai parodoma per didžiąją Baltramiejaus atlaidų šventę. O pernai minėdami savo veiklos 5-metį aktoriai entuziastai miesteliui padovanojo dar vieną šventę – surengė pirmąjį mėgėjų teatrų festivalį „Lauro vainikas“. Šiemet įvyko antrasis festivalis – tęsiamas gražus užmojis pamaloninti ir aktorius, ir žiūrovus itin teatrališka diena.

Komedija – rimtas žanras

Antrosios respublikinės teatrų šventės „Lauro vainikas“ scenoje pasirodė trys kviestiniai mėgėjų teatrai ir šventės šeimininkai skirsnemuniškiai.

Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“, vadovaujamas rež. Kęstučio Krasnicko, Skirsnemunėje parodė A. Činariovo komediją „Brangusai pabučiavimas“. Tai linksmas pasakojimas apie miesto poniutę, kuri, besirūpindama savo šeimos padėtimi visuomenėje, įsipainioja į kvailą istoriją.

Marijampolės kultūros centro Liudvinavo skyriaus mėgėjų teatras „Žalias sodas“ spektaklyje „Ech, tie vyrai, ech, tos moterys“ žaismingai narpliojo vyrų ir moterų santykius. Spektaklis pastatytas pagal Kazio Sajos pjesę, režisierė Vita Gvazdaitienė.

Kodėl komedijos? Ar dėl to, kad mėgėjų teatrai mėgsta vaidinti komedijas, ar todėl, kad žiūrovams jos patinka? To klausėme režisierės B. Šneiderienės, kurios vadovaujamas Skirsnemunės teatras irgi kasmet sukuria po komediją.

„Ir todėl, ir todėl, – atsakė režisierė. – Bet ir todėl, kad komedijoje slypi pati didžiausia išmintis. Komedijoje parodome ir pamatome patys save. Beje, komediją padaryti yra sunkiau, sudėtinga suvaidinti nelėkštą juokelį.“

Tačiau Skirsnemunės žiūrovai puikiai priėmė ir kitokį žanrą – publicistinį spektaklį „Tautos atsilukštinimas“, kurį į „Lauro vainiką“ atvežė Raseinių kultūros centro mėgėjų teatras „Braižas“, vadovaujamas režisierės Jolantos Šimaitienės. Spektaklyje panaudoti Marcelijaus Martinaičio, Maironio, Vydūno tekstai ir papasakota apie Betygaloje gyvenusį ir dirbusį šviesuolį mokytoją Antaną Jušką. Net ir nepažinojusieji mokytojo likome sužavėti jo asmenybe, taip pat puikiais teatro skaitovais ir dainininkais.

Žaisminga istorija

Paskutinis šventės spektaklis – Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės mėgėjų teatro ir moterų vokalinio ansamblio „Vikinda“ naujausias kūrinys – Liudvikos Didžiulienės-Žmonos komedija „Paskubėjo“ (režisierė B. Šneiderienė, dailininkas Zigmas Morlencas, ansamblio vadovė Olga Jurėnienė). Žaismingą istoriją apie meilės paieškas, piršlybas ir... kumelę vaidino gausus būrys aktorių: Edita Riaukienė, Sonata Paulienė, Rasa Dilienė, Albina Miliauskienė, Rūta Vasiliauskienė, Mindaugas Dilys, Edmundas Paulis, Alvydas Šimaitis, Jonas Tamošaitis, Linas Burnelaitis ir Vytautas Norkus.

Ir šis spektaklis skirsnemuniškių repertuare – ypatingas. Režisierė vaidinime dalyvauti pakvietė moterų vokalinį ansamblį „Vikinda“, ir spektaklyje skambėjo jų atliekamos smagios liaudiškos dainos, o dainininkės irgi neliko „už kadro“ – joms buvo skirti vaidmenys, kuriuos jos puikiai atliko.

„Stengiuosi įtraukti kuo daugiau žmonių – kad visi būtų laimingi! O spektaklis išėjo – muzikinis“, – sumanymą pakviesti vokalinį moterų ansamblį paaiškino režisierė B. Šneiderienė.

Komedijos „Paskubėjo“ premjera įvyko, kaip visada, per šv. Baltramiejų, o prieš premjerą Skirsnemunės teatro mėgėjai turėjo dar vieną smagų įvykį – fotografo Audriaus Sinkaus fotosesiją. Aktoriai pozavo ir senovinėje sodyboje, ir Nemuno lankose, kur ganėsi gražuolė kumelė – tokia svarbi L. Didžiulienės-Žmonos pjesėje, bet į sceną, deja, netilpusi.

Atrado svajonę

Pasidalyti aktorystės džiaugsmais paprašėme Editą Riaukienę, kuri spektaklyje atliko Juzės vaidmenį ir iš jo neišėjo visą šventės dieną. Pertraukėlėse tarp spektaklių, smagiai muzikuojant Valdo Žemaičio vadovaujamai Smalininkų kapelai „Smalinė“, Juzytė-smilgelė šokdino žiūrovus, kad šie iki galo pajustų teatro smagumą. Nes ir pačiai Editai teatras yra didžiulė šventė.

Skirsnemunės teatre moteris sako atradusi tai, apie ką svajojo nuo pat vaikystės. „Tai tiesa – vaidinti man labai patinka! Nuo pat vaikystės! Augau mokyklos bendrabutyje, ir mokytoja Česė Grabauskienė rengdavo vaidinimus – aš visada vaidindavau“, – tikino Edita.

Vėliau jos gyvenime buvo kitokių užsiėmimų: besimokydama Viešvilės profesinėje mokykloje šoko liaudies šokių būrelyje, dar vėliau – ėjo į chorą. „Bandžiau dainuoti, bet, pasirodo, neturiu balso. Nenorėjau choro sugadinti, bet siūliausi pabūti vairuotoja ar dar ką nors padėti – aš labai norėjau kur nors dalyvauti“, – pasakojo moteris.

Į Skirsnemunės teatrą E. Riaukienė atėjo ne iškart – nedrąsu buvę siūlytis, bet išgirdusi, kad „Dobilėliui penkialapiui“ trūksta artistų, pasisiūlė. „Bijojau, nes nepažinojau nei režisierės, nei teatro žmonių. Bet kuo toliau, tuo labiau man patinka“, – džiaugiasi skirsnemuniškė. Šiuo metu ji laikinai dirba ir Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės skyriaus renginių organizatore. Ir tas darbas jai patinka, nors pradžia buvusi sunki. Tačiau ir čia įsivažiuoti padėjo režisierė B. Šneiderienė.

Teatras reikalauja nemažai laiko. „Šiuo metu laiko kaip tik turiu: tėveliai dar pakruta, vaikai jau gyvena savarankiškai. O mudu su vyru teatre – ne, jis nevaidina, bet visur važiuoja kartu su mumis, dekoracijas padeda panešti“, – pasakoja Edita.

Panašu, kad savo svajonę – vaidinti – teatre surado visi gausaus ir gražaus Skirsnemunės mėgėjų teatro artistai.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook