Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Pašnekesiai su Samueliu Tacu

Pašnekesiai su Samueliu Tacu (0)

2019-06-22

Į Jurbarką atvykęs Samuelis Tacas ne kartą apžiūrėjo Kauno gatvėje statomą memorialą čia gyvenusiems žydams ir jų gelbėtojams atminti. Memoriale bus iškalti ir jo artimųjų vardai.

Prieš savaitę Jurbarke viešėjo iš Niujorko atvykęs žymus kineziterapeutas, meno kolekcionierius Samuelis Tacas (Schmuel Ischak Tatz). Kodėl Jurbarke? Kodėl dabar? Ko gero ne vienam kilo nemažai klausimų.

Apie Samuelį Lietuvoje informacijos netrūko. Jis ne kartą dalyvavo įvairiose televizijos laidose, renginiuose. Žmonės, kurie domisi sveika gyvensena, žinojo apie Samuelio Taco unikalią kūno derinimo programą, sukurtą derinant Vakarų medicinos patirtį su Rytų technikomis. Atvykęs į Lietuvą S. Tacas lankydavosi Alytuje, Kaune, tačiau Jurbarke nebuvo beveik 70 metų. Pakvietus į susitikimą mūsų miesto viešojoje bibliotekoje susirinko pilna salė jurbarkiečių ir net atvykusiųjų iš kitų miestų. Renginys vadinosi „Pašnekesiai su Schmuel Tatz“. Puikiai bendraujantis svečias pasakojo apie savo vaikystę Jurbarke, patirtį dirbant Izraelyje, Niujorke. Daugiausia klausimų sulaukė apie profesionalų sportą, judėjimo problemas.

Visiems skaudžiausia tema – holokaustas – šio susitikimo metu nebuvo paliesta. Bet beveik savaitę bendraujant su svečiu Jurbarke, nuolat pasigirsdavo: „Kaip buvo sunku mano mamai gyventi čia po karo, vaikščioti ištuštėjusiomis gatvėmis, prisiminti visus žmones, kurie anksčiau čia gyveno... Neliko artimiausių giminaičių, kaimynų, bendramokslių, draugų.“

Net pati renginio vieta priminė ankstesnį gyvenimą. Biblioteka stovi netoli buvusios žydų gimnazijos, o parką šalia jos vadino Tel Avivo sodu. Čia iki 1941 metų nuolat būdavo pilna jaunimo. Vasarą žaisdavo futbolą, važinėjo dviračiais, vykdavo sporto šventės, rodė kino filmus. O prie gimnazijos šalia gyvenanti moteris pardavinėjo bandeles mokiniams.

Kiekvieną dieną ir Samuelį vis sunkiau slėgė prisiminimai. Prisiminė pasakojimus, kad senelis Peisachsonas Icikas (Ischakas) apie 1910 metus į Jurbarką atsikėlė gyventi iš Šiaudinės kaimo, kuris yra prieš Jurbarką, kitoje Nemuno pusėje. Šiaudinėje buvo nemaža žydų bendruomenė. Ten stovėjo medinė sinagoga, žydai turėjo savo kapines. Likę daug namelių, kuriuose buvo mažos parduotuvėlės. Senelis Icikas buvo žemdirbys. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje būrys giminaičių stovi prie pušyno. Gali būti, kad Kaimelyje, nes ir ten gyveno Peisachsonai. Jurbarke šeima gyveno prie gaisrinės. Kilus gaisrui, greitai išstumdavo arklius į lauką. Seneliai Icikas Peisachsonas ir Liba Feldman-Peisachson turėjo tris vaikus: du sūnus ir dukrą. Sūnus Leizer (Eliezer) ir jaunesnysis Rachmiel gyveno kartu su tėvais, viename name. Nė vieno jų Samuelis, gimęs 1946 m., nematė, nes 1941 m. ir senelis, ir abu dėdės buvo sušaudyti Jurbarke. Mamos broliai draugavo su lietuviais, kartu žaisdavo futbolą. Prasidėjus karui, tie draugai užėjo pasakyti, kad reikia užsiregistruoti policijoje. Nuėjo. Šeima jų daugiau nematė.

Peisachsonų dukros Doros – Samuelio mamos – likimas irgi nepagailėjo. Iki karo ji gyveno nuostabų gyvenimą Jurbarke. Maudydavosi Nemune, Mituvoje, žaisdavo tenisą. Eidavo už miesto švęsti, kurdavo laužus. Jurbarke Dora lankė Žemės ūkio kursus ir galvojo, kad kada nors išvyks iš Lietuvos. Izraelyje kūrėsi kibucai, ten buvo sodinami sodai. Senelis sionistiškai nusiteikusiai dukrai pasakė: „Aš tau nupirksiu Lietuvoje žemės. Kam tau išvažiuoti į Izraelį.“ Seneliai niekada nenorėjo išvykti iš Lietuvos. Jie visi buvo Lietuvos piliečiai. Tik namie kalbėjo jidiš, savo gimtąja kalba. Nebuvo labai religingi. Dora ištekėjo 1938 m. Jurbarke. (Yra išlikęs jų vestuvių kvietimas.) Apsigyveno Klaipėdoje, turėjo delikatesų parduotuvę. Susilaukė dukters. 1939 metais, Hitleriui aneksavus Klaipėdos kraštą, grįžo gyventi į Jurbarką. Prasidėjus karui, vyras Leizeris žuvo. Dora laivu nuplaukė į Kauną ir su dukra nuėjo... į getą. Niekas negalvojo, kad bus nužudyti. Tikėjosi, kad po badavimo, patyčių, sunkių darbų, karui pasibaigus vėl galės kurti savo gyvenimus. Mergaitę prižiūrėjo „uošvytė“, ji nesutiko anūkės atiduoti lietuvei moteriai: „Nenoriu, kad valgytų kiaulieną ir rėktų „žydai, žydai.“ Dora išeidavo į darbą Aleksoto oro uoste. 1944 m. gegužės 27d. Kauno gete buvo įvykdyta Vaikų akcija. Visi vaikai, kurie nespėjo klykdami išsislapstyti, buvo nužudyti. Mama, grįžusi iš darbo, rado tik vieną savo mergaitės batuką. Tada pasileido savo auksinius plaukus (buvo šviesiaplaukė, nepanaši į žydę), ir pro geto apsaugą išėjo į miestą. Priėjo kažkokį kaimą netoli Jurbarko, kur vieni valstiečiai ją priėmė ir slėpė.

Samuelio tėvas Chaimas Leiba Tacas gimė Girkalnyje, Raseinių rajone. Jo seneliai ir tėvai buvo turtingi. Carinės Rusijos laikais nuomavosi dvarą. 23 metų būdamas Chaimas vedė, susilaukė berniuko ir mergaitės. Turėjo parduotuvę Raseiniuose. Prasidėjus ekonominiam sunkmečiui, daugelis nenorėjo gražinti skolų, Chaimas bankrutavo. Tai išgelbėjo nuo tremties į Sibirą. Holokaustas atėmė iš jo ne tik namus, bet ir pačius artimiausius. Jo žmoną ir abu vaikus nušovė Girkalnyje. Chaimas, karui prasidėjus, slapstėsi pas pažįstamus kaimo gyventojus. Pakeitė net 24 vietas. Ilgiausiai gyveno Skirsnemunėje Laurinavičių šeimoje. 2 metus po grindimis miegojo. Vaikščiojo tik naktį. Lietuviai kaimynai užeidavo, jis girdėdavo jų kalbas: „Kavojasi Tacai kažkur“.

Pasibaigus karui susitiko būsimi Samuelio tėvai, sukūrė šeimą. Gimė du berniukai – Samuelis ir Josifas, kuris visą gyvenimą pragyveno Kaune. Jurbarke šeima gyveno apie 3 metus, iki 1953 m., kai tėvas buvo atleistas iš darbo kooperatinėje prekyboje. Samuelis lankė darželį. Atsimena, kad tada labai verkė.

Atvykęs dabar į Jurbarką ir vaikščiodamas Nemuno pakrantėmis prisiminė, kaip eidavo su mama maudytis. Prisiminė, kad tėtė visada juokaudavo, bet savo mamos kvatojantis niekada negirdėjo. Šeimoje buvo kalbama jidiš, nors mama gerai mokėjo hebrajų, vokiečių kalbas, o tėtė – rusų. Mama nedirbo, nes aukštos tėvo pareigos leido gerai gyventi. Šeima gaudavo laiškų, siuntinių iš Amerikos, Izraelio. Bet mama nuolat kartojo: „Ką tas Hitleris padarė?“

Samuelis mokyklą baigė Alytuje, ten turi draugų. 2017 metais buvo išrinktas Alytaus miesto ambasadoriumi. Yra nuolat kviečiamas į miesto šventę. Kaune baigė Kūno kultūros institutą. 27 metų būdamas išvyko gyventi į Izraelį. Jau apie 30 metų gyvena ir dirba Niujorke. Savo klientais labai nesigiria, bet knygoje „Trigubas gyvenimas“ radau, kad jo nuostabių rankų galia naudojosi garsiausi pasaulio muzikai, Holivudo žvaigždės, rabinai, sportininkai, balerinos, rašytojai. Kai kurie iš jų tapo draugais ir lankosi privačioje S. Taco meno galerijoje, klausosi paskaitų, geros muzikos. Retas lietuvis gali pasigirti, kad turi savo kolekcijoje dailininko Chaimo Sutino, kilusio iš Lietuvos, kūrinį. Samuelis turi ne tik Sutino darbų, bet ir jo draugų – dailininkų, skulptorių darbų. Tų, kurie padėjo Sutinui išgyventi, kai jis mokėsi ir badaudamas gyveno Paryžiuje. Mūsų miesto bibliotekoje S. Tacas paliko savo kolekcijos katalogą, kur galima pamatyti, kokio lygio menininkų darbai sudaro jo kolekciją.

Yra išleistos trys knygos apie Samuelio Taco gyvenimą. Knygoje „Trigubas gyvenimas“ radau, kad jis jurbarkietis ir panorau sužinoti daugiau. Gavusi elektroninį adresą, parašiau laišką ir už kelių minučių gavau atsakymą: „Atvažiuosiu birželio mėnesį, atsivešiu nuotraukų, papasakosiu.“ Bendravome beveik savaitę. Buvo ir linksmų atsiminimų, ir labai sunkių, kurie kaip kapų akmenėliai vis labiau slėgė.

Liepos 19 d., kai vyks monumento čia gyvenusiems žydams ir jų gelbėtojams atminti atidengimas, Samuelis atvykti negalės. Tačiau jo artimųjų vardai bus Sinagogų aikštėje. Monumento statybai S.Tacas paaukojo tikrai nemažą sumą. Jis ne kartą apžiūrėjo statomą darbą. Tikėkimės, kad vėliau pamatys ir pastatytą.

Sužinojęs, kad Jurbarko r. savivaldybės viešojoje bibliotekoje kuriama Tolerancijos erdvė, vieta, kurioje bus galima rasti informacijos apie prieškarinį Jurbarko gyvenimą, Samuelis sutiko padovanoti savo šeimos nuotraukas. Tikime, kad eksponatų vis daugės, vyks edukaciniai užsiėmimai mokiniams, bus ne tik įdomu sužinoti, kuo ir kaip gyveno žmonės. Gal bendraujant greičiau užgis žaizdos, atsivėrusios grioviuose aplink miestelius. Gal tas atviras bendravimas daugiau niekada neleis pasikartoti tokioms baisioms žmonių tragedijoms.

Nijolė Paulikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook