Sėkmė priviliojama savęs pažinimu ir darbu

Sėkmė priviliojama savęs pažinimu ir darbu (0)

2020-01-22

Metų pabaigoje noriau kalbame apie gerus ir gražius dalykus, tikimės vertingų patarimų ir pamokų. Kaip tik toks buvo visuomenininkės, savivaldybės tarybos narės Ingos Molevaitės Jurbarko viešojoje bibliotekoje surengtas pokalbis su sėkmingą ir širdžiai mielą darbą dirbančiais jurbarkiečiais.

Nori padėti

„Man iš tiesų rūpi mūsų jaunimas, jo pasirinkimai ir galimybės likti gyventi Jurbarke“, – sako I. Molevaitė. Tokio renginio viziją ji nešiojosi jau senokai ir yra įsitikinusi, kad su jaunimu reikia kalbėti įdomiai, pateikti pavyzdžių, suteikti motyvacijos. Ne paskutinėje vietoje jaunų žmonių apsisprendimui yra tėvų, draugų, pedagogų nuomonė ir palaikymas, arba, atvirkščiai, spaudimas ir nepritarimas. „Kviečiau į renginį gimnazistus. Jiems galbūt čia būtų naudingiausia pabūti. Tačiau ir visiems kitiems verta paklausyti – tėvams bus paprasčiau suprasti vaikus, seneliams – palaikyti anūkus. Todėl į susitikimą kviečiau visus gyventojus“, – kam skirtas renginys pasakojo Inga.

Jurbarkietė įsitikinusi, kad tam, jog jaunuoliai rinktųsi, kas jiems patinka, perspektyvias profesijas ir liktų gyventi Jurbarke, turi dirbti daug žmonių. Tėvai turėtų padėti vaikams išsiaiškinti jų galimybes ir norus, bet jokiu būdu neversti rinktis vienos ar kitos profesijos, pedagogai – ugdyti ryškiausius gabumus, savivaldybės specialistai – išsiaiškinti, kokių profesijų specialistų trūksta ir kviesti juos į rajoną, tam turėtų dirbti ir užimtumo tarnyba.

Nelengva ir nusprendusiesiems Jurbarke pradėti savo verslą. „Galvojame, kad dabar visi gudrūs, visą informaciją gali rasti internete. Iš tiesų norintieji pradėti verslą susiduria su daugybe problemų ir klausimų, jiems reikia kokybiškų konsultacijų ir pagalbos. Tai turėtume ir pasiūlyti“, – daug neišnaudotų pagalbos priemonių mato I. Molevaitė.

Apie norus, darbą, sėkmę ir galimybes ir buvo kalbama bibliotekoje, o tarp įdomių istorijų ir pokalbių jaukiai skambėjo vakaro svečio – jurbarkiečio atlikėjo Andriaus Pojavio dainos.

„Visus pašnekovus atradau atsitiktinai, tiesiog su jais susidūriau kasdieniame gyvenime arba socialiniuose tinkluose“, – sako renginio sumanytoja. Visi jie dėmesį patraukia savo darbais ir drąsa keisti gyvenimą.

Psichologės įžvalgos

Renginyje dalyvavusi psichologė Audronė Kriščiukaitienė kalbėjo apie tėvų įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Nemažai tėvų vis dar nori, kad vaikai išpildytų jų lūkesčius, eitų keliu, kuriuo jiems patiems nepavyko keliauti. „Tėvai ir vaikai sprendimą dėl profesijos turėtų priimti drauge, tačiau jokiu būdu neturėtų kelti ultimatumo, kad vaikai gali stoti tik ten, kur jie pasakys. Vaikai ima bijoti pasakyti savo nuomonę, norus, užsidaro. Tai – tiesus kelias į depresiją, o blogiausia baigtis, kai vaikas lieka nesuprastas – savižudybė“, – sakė A. Kriščiukaitienė.

Pasak psichologės, pedagogai neturėtų reikalauti iš mokinio gerų pažymių, o privalėtų išmokyti mokytis, pamėgti mokomą dalyką. „Tėvai ir mokytojai turi stengtis atrasti vaiko stipriausias vietas. Svarbiausia – suprasti ir mylėti vaiką, leisti išbandyti būrelius, keliauti, kalbėti su profesinio orientavimo specialistais, lankytis atvirose ugdymo įstaigų dienose, savanoriauti. Visa tai padeda greičiau suprasti, ko nori“, – patarė A. Kriščiukaitienė.

Keliauti, bet grįžti

Supratimas, ką tikrai nori veikti, drąsa keistis ir rinktis vienijo visus to vakaro pašnekovus. Save ne emigrantu, o laikinai išvykusiu vadinantis A. Pojavis be muzikos savo gyvenimo neįsivaizduoja. „Mano kelias vedė į užsienį. Kūrėjui reikia patyrimų, informacijos, ieškojimo. Gyvenimas kitose šalyse plečia akiratį, mąstymą, tampi viskam pakantesnis, turi galimybių mokytis kalbų, pažinti kitas kultūras, tačiau kitur visada liksi svetimas“, – sako muzikantas, gyvenęs ne vienoje šalyje, o prieš pat Kalėdas grįžęs namo, į Jurbarką, įveikdamas 3,5 tūkst. km iš Ispanijos automobiliu.

Andrius tikina, kad Lietuvą visada mylėjo ir myli. „Tu ją arba myli, arba ne. Tėvynės ilgesys visada buvo. Mano kelias buvo toks, bet dabar, po 12 metų, grįžau“, – džiaugiasi dainininkas.

Jau prieš keletą metų, kai A. Pojavis laimėjo nacionalinę Eurovizijos atranką ir važiavo atstovauti Lietuvai į tarptautinį konkursą, rodės, belieka tik griebti sėkmę už rankos ir daryti karjerą, tačiau Andriaus suvokimas apie muziką kiek kitoks. „Aš groju kasdien. Tas kūrybinis procesas – veža, rezultatas kelia euforiją. Tačiau TV ir šou verslas – pervertinami, iškreipia kūrybą. Muziką reikia groti iš širdies, o ne dėl to, kad išgarsėtum. Muzikos gali mokytis visą gyvenimą. Ji kažkur pas mane ateina ir aš laimingas galėdamas ja dalytis“, – atvirauja Andrius.

Įdomūs ir sėkmingi

28-erių Algidija Žičkaitė baigė interjero ir baldų dizaino studijas, tačiau darbas biure jai nepasirodė toks įdomus, kaip kepti saldumynus. Šis pomėgis ją lydi nuo mažens. Iš mamos perėmusi kepimo paslaptis, jautė, kad kepti tortus jai smagiau, nei kurti interjerus. Padrąsinta tėvų ir draugų Algidija iš esmės pakeitė gyvenimą ir dabar savo kepinių skoniu ir grožiu žavi klientus. „Ryžkitės, išeikite iš komforto zonos. Kitaip nesužinosi, ar patiks nauja veikla, ar ne, o nepabandęs – gailėsies visą gyvenimą. Ir nebijokit kritikos – ji tik padeda tobulėti“, – pataria A. Žičkaitė.

Jurbarkietei Jovita Sutkuvienei taip pat reikėjo daug drąsos socialinių mokslų diplomą ir dirbą seniūnijoje iškeisti į drabužių siuvimą. Dėmesį į save kūrėja atkreipė vaikiškais rūbeliais, o dabar verslas plečiasi – su ženklu „JS apranga“ siuvami moteriški drabužiai, priimami individualūs užsakymai.

Silvija Gubliauskaitė Jurbarke masažo saloną atsidarė prieš 4 metus. Dabar darbo knygelėje vietų nėra pora mėnesių į priekį. „Paskutinėse klasėse nežinojau, kuo norėčiau būti. Esu silpnaregė, ir tai ribojo pasirinkimą. Sužinojau apie masažuotojo profesiją, mokiausi, kelerius metus dirbau Vilniuje, atsirado galimybė pasinaudoti darbo biržos parama ir įsirengti darbo vietą. Taip ir pradėjau“, – prisimena Silvija. Merginą visada labai palaikė šeima ir draugai. „Net, jei nepalaikytų, darykite, ko tikrai norite. Mano specialybė leidžia padėti žmonėms. Man tai labai patinka. Super patinka!“ – šypsosi masažuotoja.

Daiva Bielskienė į Jurbarko r. Papiškių kaimą atsikėlė iš Kauno. „Prieš 18 metų išvažiavau pas draugus į Švediją padėti prižiūrėti alpakų, prieš 10 metų supratau, kad be šių gyvūnų nebegaliu gyventi, todėl nusipirkome apleistą seną sodybą, prie kurios net kelias neveda, ir įkūrėme ūkį „Alpakos rūke“. Panemunių keliu dažnai vykdavau į Rusnę, tos vietos labai patiko, dabar čia gyvename, nors pradžioje entografinėje sodyboje nebuvo jokių patogumų“, – prisimena verslininkė.

Daiva tikina, kad alpakos – išmintingi ir vieni iš nedaugelio gydančių gyvūnų. „Jos prisileidžia tik savus, su alpakomis reikia bendrauti lėtai. Iš alpakų vilnos gaminame siūlus, antklodes“, – pasakoja verslininkė. D. Bielskienė nė kiek nesigaili didmiestį iškeitusi į kaimą. „Nepaprastai gražus kraštas. Jau turime ir kaimynų, taip pat pabėgusių iš Kauno“, – juokiasi alpakų augintoja.

Visi pašnekovai tikino, kad užsiimant mėgiama veikla, dirbant mylimą darbą galima puikiai gyventi Jurbarke. Reikia nebijoti permainų, ieškoti galimybių ir, žinoma, daug dirbti. „Tokios istorijos ir patirtys labai įkvepia. Jaunimas turėtų jas išgirsti, pabendrauti su sėkmingais žmonėmis ir suprasti, kad patys kuriame aplinką, kurioje gyvename, ir savo ateitį“, – įsitikinusi I. Molevaitė.

Šis renginys buvo tik pirmas bandymas padedant jauniems žmonėms pasirinkimo kelyje.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook