Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Susipažinti su Eržvilko kraštu – į muziejų

Susipažinti su Eržvilko kraštu – į muziejų (0)

2019-04-30

Balandžio 18 d. Jurbarko krašto muziejuje skambėjo eržvilkietiška kalba ir muzika – čia surengta Eržvilko diena. Seniūnijų dienos muziejuje rengiamos jau trečius metus, o šiemet, LR Seimui metus paskelbus Žemaitijos metais, prisistatyti jurbarkiečiams pakviesti rajono žemaičiai – eržvilkiškiai. 

Turi ką parodyti

Pasak Jurbarko krašto muziejaus direktorės Lilijos Jakelaitienės, seniūnijų dienos buvo sumanytos tam, kad miesto gyventojai galėtų susipažinti su rajone vykstančiu kultūriniu gyvenimu, įdomiais žmonėmis. „Gaila, kad į renginį atėjo mažai žmonių. Rajono pakraštyje esanti seniūnija, kaip ir visos kitos, yra turtinga kultūra, puikiais žmonėmis, norinčiais tą kraštą parodyti, pasididžiuoti“, – už įdomų prisistatymą eržvilkiškiams dėkojo L. Jakelaitienė.

Į Jurbarką eržvilkiškiai atvežė puokštę dainų, muzikos, rankdarbių, kraštotyros pasakojimų. Eržvilko seniūnijos seniūnas Gintaras Kasputis apžvelgė krašto kasdienį gyvenimą. „Savo svečius vedžioju po Eržvilko istoriją: 13 amžių menantį piliakalnį, rodau prieš porą metų pastatytą skulptūrą legendai apie kunigaikščio Vytauto Didžiojo, kuris prie Eržvilko buvo stabtelėjęs 14 amžiuje, ąžuolą, pasakoju apie čia pastatytas tris bažnyčias, gimnaziją, drąsius šio krašto žmones, tapusius partizanais“, – krašto senąją istoriją priminė seniūnas.

Pasak G. Kaspučio, Eržvilko seniūnija turi beveik viską – užsispyrusius, darbus iki galo padarančius žmones, gimnaziją, kultūros centrą, biblioteką, verslo įmonių, kelias bendruomenes ir sporto klubus. „Mes – žemdirbių kraštas. Seniūnijoje yra apie 500 ūkininkų. Neturime gal tik centrinio šildymo ir kurpaliaus“, – juokavo seniūnas.

Eržvilkas gali didžiuotis ir tuo, kad šioje seniūnijoje mažiausias nedarbo lygis rajone, kuris siekia vos 8,6 proc. „Mūsų žmonės važiuoja dirbti visur: Jurbarką, Raseinius, Tauragę, Kelmę, net Kėdainius. Darbo vietų yra ir miestelyje. Darbo neturi tik ilgamečiai bedarbiai, nesugebantys prisitaikyti prie gyvenimo tempo, realizuoti savęs“, – sako seniūnas. Seniūnijoje šiuo metu yra 2261 gyventojas.

Darbai nudirbami

Pasak G. Kaspučio, žmonių gyvenimo kokybei, galimybėms labai daug įtakos turi seniūnijos kelių būklė. „Pastebėjome, kad vos atsiradus asfaltuotiems keliams, sumažėja nedarbo lygis, žmonės pradeda važinėti į darbus. Dabar vyksta asfaltavimo darbai Lybiškiuose, Alytaus gatvėje. Šiemet žadame išasfaltuoti ir dar porą atkarpų – apie 10 km. Tai – vieni svarbiausių darbų“, – sako seniūnas. Seniūnija prižiūri ir 145 km žvyrkelių.

Seniūnijoje kasdienius ūkio darbus padeda nudirbti atliekantys visuomenei naudingą veiklą asmenys. „Tokių visada stengiamės turėti apie 10. Jie padaro daug naudingų darbų“, – tikina G. Kasputis. Nuolat valomi pakelės krūmynai, neseniai buvo šalinami avariniai medžiai. Seniūnas pasidžiaugė įvestu vandentiekiu Varlaukio kapinėse, sukurta miestelio heraldika.

Seniūnijoje darbai nesibaigia. Vienu svarbiausiu darbu, kurį reikia padaryti, G. Kasputis įvardija tremties muziejų Lybiškiuose, Varlaukio geležinkelio stotyje. „Šiuo metu rūpinamės, kad stotyje būtų elektros įvadas. Vėliau teks sėsti prie stalo su savivaldybės, seniūnijos atstovais, muziejininkais, tremtiniais ir parengti muziejaus strategiją, o vėliau ieškoti pinigų jai įgyvendinti“, – planais dalijasi seniūnas.

Planuose ir Lybiškių bei Pašaltuonio pastatų, kuriuose įsikūrusios bibliotekos ir bendruomenės, tvarkymas. „Yra tokių darbų, kurių seniūnija savo jėgomis neatliks – reikia vandens valymo įrenginių, trūksta nuotekų, vandentiekio tinklų. Tačiau viskas pamažu juda į priekį. Visi darbai yra nudirbami“, – sako G. Kasputis. Jis patikina, kad su seniūnijos bendruomene derinami daugelis darbų, kol kas susitarti pavyksta, o daugiausia skirtingų nuomonių sulaukia ne ūkiniai darbai, o pramogos.

Vykdo misiją

Pramogomis ir kultūriniu gyvenimu Eržvilke rūpinasi Kultūros centras. „Labai stengiamės su gyventojais tartis dėl švenčių programų, tačiau negalime orientuotis tik į linksmybes. Organizuojame įvairaus pobūdžio renginius – liaudiškus, klasikinius, profesionalaus meno. Liaudies dainos, šokiai nėra labai populiarūs, tačiau mes turime savo misiją – skleisti kultūrą, tapti jos židiniu, šviesti. Liaudies kultūra – mūsų vertybės, pagrindas“, – įsitikinusi Eržvilko kultūros centro direktorė Ieva Šimkūnienė.

Eržvilko KC kolektyvai – „Eržvilko bandonija“, vaikų folkloro ansamblis „Šaltuonėlė“, grupė „Gintarinis medis“ puošia ne tik vietinius renginius, bet koncertuoja ir kitur. Centre veikia būrelis norintiesiems išmokti groti gitara. „Turėjome ir choreografę, tačiau labai sudėtinga surinkti į užsiėmimus vaikus. Mūsų problema ta, kad po pamokų gimnazistai išvažinėja į namus, o į būrelius, užsiėmimus tėvai jų nebeatveža“, – sako I. Šimkūnienė.

Dar viena problema – renginių lankomumas. „Kartais būna labai nesmagu, kai į nuoširdžiai paruoštą renginį ateina vos keletas žmonių. Tačiau panaši situacija yra visur. Rankų nenuleidžiame. Birželio 16 d. vėl pakviesime į respublikinį bandonininkų festivalį „Antanų polka“, kuris jau žinomas visoje Lietuvoje. Šiemet tikimės sulaukti apie 70 muzikantų. Taip pat žmonės mėgsta Škaplierinės atlaidų šventę, o per Atvelykį švęsime Jurgines“, – vardija I. Šimkūnienė.

Bandonijos pavilioti

Eržvilkiškiai į Jurbarką atvežė tai, kuo labiausiai didžiuojasi. „Unikalus mūsų bandonininkų ansamblis šiemet minės jau 43 metus. Turime bene vyriausią Lietuvoje – Antaną Janušą, kuris gegužę švęs 94 metų gimtadienį. Vienu metu „Eržvilko bandonijoje“ grojo penki Antanai. Šiandien į renginį atvažiavo taip pat Antanas – Vedeckis“, – Eržvilko pasididžiavimą pristatė renginį vedusi Eržvilko KC meno vadovė Gintarė Stirbienė.

A. Vedeckis „Eržvilko bandonijoje“ groja dar tik 10 metų, ilgiau armonika groja kapeloje „Santaka“. „Sūnus anksčiau bandonija grojo. Jis išvažiavo į Vilnių, tai vietą man perleido“, – juokiasi Antanas. Muzikantas dar groja ir akordeonu, o jo muzikavimo dažnai prireikia Eržvilko senjorų klubo „Siūbuona“ suėjimuose.

A. Vedeckis patikina, kad veikti Eržvilke tikrai turi ką. „Nespėju suktis, visur dalyvauti, o dar šalia – gamta, miškas, grybai, uogos, upės pakrantė. Gražu. Niekur iš to krašto neisiu“, – patikina vieninteliu Jarubiškių II kaimo, kurį dalijasi Jurbarkų ir Girdžių seniūnijos, gyventoju prisistatantis muzikantas.

Šešiolikmetė eržvilkiškė Emilija Barčauskaitė, renginyje bandonija sugrojusi „Sabonaičio polkutę“ ir valsiuką, pagal kurį šoko ne viena karta, norėtų išvažiuoti į didesnį miestą. „Man patinka miestai. Dar dvejus metus mokysiuos gimnazijoje, o po to važiuosiu studijuoti“, – sako mergina.

Emilija – labai mėgsta dainuoti, jai patina visokia muzika, o bandonija groti pradėjo, kai studijuoti išvažiavo šiuo instrumentu ansamblyje grojęs jos dėdė, kurį vadina pusbroliu, Leonas Greičius. „Niekas manęs neklausė, noriu ar ne groti. Sakė, reikia. Aš muzikos mokykloje baigiau akordeono klasę, tad sunku nebuvo. Bandonija groju, nes noriu prisidėti prie kultūros sklaidos, pagyvinti krašto renginius“, – sako gimnazistė. Emilija pasiguodžia, kad Eržvilke yra labai mažai jaunimo. „Visi išvažiuoja po pamokų į savo kaimus. Vasarą vieni pas kitų dviračiais važiuojame. Linksmiausia Eržvilke būna, kai vyksta renginiai ar diskotekos gimnazijoje“, – tikina E. Barčauskaitė.

Daug talentų

„Kai pradėjome galvoti, ką parodyti Jurbarke, patys atradome daug gražių žmonių“, – tikina I. Šimkūnienė. Muziejuje buvo eksponuojamos darbščių seniūnijos gyventojų kurtos riešinės, siuvinėti paveikslai. Dailės mokytoja Regina Balčaitienė atvežė savo tapybos darbus ir perskaitė eiles. Savo kurtas lėles, juostas, skrybėles pristatė technologijų mokytoja Laisvūnė Mockuvienė. Muziejaus židinio salėje savo darbo ypatumus demonstravo pynėjas iš vytelių Algis Bartkus.

Kad Eržvilkas – žemaitiškas kraštas priminė Audronė Bakšienė, skaičiusi savo kūrybos eiles – vienas eilėraštis buvo pilnas daug kam negirdėtų žemaitiškų žodžių. „Nesu poetė ar rašytoja, kol iš to duonos nevalgau. Bet, kad ir karvutę melžiant, kilusias mintis užrašau eilėmis“, – sakė Audronė.

Išnykusiame Balnių kaime gyvenusi moteris dabar įsikūrusi visai šalia Eržvilko, sako, kad jei seniūnijos žmonės keliasi iš kaimų kitur, tai dažniausiai į patį Eržvilką, toli nebėga. „Taip jau visada buvo – iš kaimų žmonės ir pas daktarą, ir į mokyklą, parduotuvę ar bažnyčią, net į kapines – vis į Eržvilką. Ir joks jis ne pakraštys. Greičiau centras: 20 km – iki Jurbarko, 20 km – iki Tauragės, 20 km – iki Raseinių“, – svarsto A. Bakšienė.

Kiekvienam – savas kraštas mielas ir gražus, ypač, kai pasidomi jo istorija. Daug įdomių faktų apie savo miestelius papasakojo Lybiškių bibliotekininkė Laimutė Keterienė ir Pašaltuonio bibliotekininkė Liuda Neverdauskė.

„Esu tikra Lybiškių gyventoja. Tėtis buvo pirmasis kaimo muzikantas. Dabar senųjų gyventojų nebeliko. Kažkada Lybiškiuose gyveno 500 žmonių, dabar ir dviejų šimtų neliko. Bet karšto istorija – labai įdomi“, – sakė L. Keterienė. Ji pasakojo, kad bėgius pro Lybiškius nutiesė dar kaizerinė Vokietija, o 1933 m. čia pastačius geležinkelio stotį, ėmė kurtis gyventojai, plėstis kaimas. Ta pati stotis 1941-53 m. matė daug ašarų ir skausmo, kai iš jos sovietų į Sibirą buvo vežami rajono gyventojai, apie 700 žmonių. „Mes turime šiame unikaliame pastate įrengti muziejų“, – įsitikinusi bibliotekininkė.

L.Neverdauskė pristatė Pašaltuonio pasididžiavimą – 19 amžiaus pabaigoje sukurtas 14 kryžiaus kelio koplytėlių – stacijų, kurių originalai restauruoti ir eksponuojami Lietuvos dailės muziejuje, o Pašaltuonyje yra jų kopijos. „Pašaltuonys anksčiau vadintas Labaukšta. Čia kunigavęs Kazimieras Šleipys įkūrė mokyklą, vykdė kultūrinę veiklą. Mūsų krašte veikė žymūs knygnešiai. Dabar nebeturime mokyklos, kultūros namų. Dar veikia kelios įmonės, susikūrė bendruomenė. Kaimai išnyksta, o istorija lieka“, – sakė Pašaltuonio bibliotekos darbuotoja.

Eržvilkiškiai nuoširdžiai dalijosi savo krašto lobiais – istorija, kultūra, žmonių pasiekimais. „Turim džiaugtis žmonėmis, kurie jau yra istorija, ir tais, kurie yra šalia mūsų. Žmonės – didžiausias mūsų turtas“, – sakė G. Stirbienė. Nespėję susipažinti su Eržvilko krašto lobiais muziejuje, visada laukiami svetingame žemaitiškame Jurbarko r. krašte.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook