Balsavimas

Ar Jurbarko ligoninė turėtų likti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Apdovanojimai – kraštotyros senbuviams ir jaunimui

Apdovanojimai – kraštotyros senbuviams ir jaunimui (0)

2018-06-09

Į respublikinę kraštotyros draugijos konferenciją, kuri gegužės 23 d. vyko Lietuvos nacionaliniame muziejuje, buvo pakviesti ir Jurbarko kraštotyrininkai. Iš Vilniaus jie parsivežė ne tik įspūdžių, naujų idėjų ir įkvėpimo, bet ir apdovanojimų už prasmingus darbus, kurių didžią vertę supras ir ateities kartos. 

Sūrininkų istorijai – aukštas įvertinimas

Pirmojoje konferencijos dalyje įvertinti Nacionalinės mokinių ir jaunimo kraštotyros ekspedicijos rezultatai. Šią ekspediciją rengia Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras. Baigiamajam etapui 74 kraštotyros darbus, atliktus 2016–2018 m., pateikė mokiniai ir mokytojai iš 42 šalies bendrojo lavinimo mokyklų.

Išrinkti geriausi jaunųjų kraštotyrininkų darbai, ir garbinga antroji vieta atiteko Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklai-daugiafunkciam centrui už kraštotyros darbą apie Belvederio sūrinę – „Seredžiaus krašto pienininkai (100 metų istorija)“.

Serediškių darbas kartu su kitais eksponuotas Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengtoje jaunųjų kraštotyrininkų darbų parodoje, o autorės – devintokės Viktorija Petrauskaitė, Deimantė Malašauskaitė ir mokytoja Margarita Baršauskienė apdovanotos diplomu.

Lituanistės M. Baršauskienės vadovaujami kraštotyrininkai jau yra aprašę daug vietų, žmonių, papročių ir pelnę kuo geriausių įvertinimų Jurbarko rajone ir šalies mastu rengiamuose konkursuose.

„Atėjo eilė Belvederio sūrinei – ji vieninelė tokia. O pradėję domėtis pamatėme, kad pradžia visai ne sūrinė, bet 1921-1926 m. Belvederio dvare veikusi žemesnioji žemės ūkio mokykla. Šalia mokyklos įkurta ir pieninė – kaip mokomoji bazė. Joje dirbo veliuoniškis Jonas Jarušaitis ir buvo atsidavęs darbuotojas – domėjosi olandų sūriais ir sukūrė garsųjį „Liliputą“, – pasakojo mokytoja.

Medžiagą kraštotyros darbui rinko įvairiai: naudojosi Belvederio sūrinės archyvine medžiaga, studijavo knygą „Seredžius“, bendravo su sūrinės žmonėmis – dabar dirbančiais ir tais, kurie prisimena senus laikus. Dar gyva Bronė Sasnauskienė, o Vidos Žilevičienės, dirbusios laborante, prisiminimus papasakojo jos sūnus Liutauras.

M. Baršauskienė į kraštotyrinį darbą apie Seredžiaus sūrininkus įdėjo ir tai, ką buvo girdėjusi iš šviesaus atminimo savo tėvelio ūkininko Prano Bartušo, ir mamos – Teklės Bartušienės išsaugotą prieškarinę Belvederio sūrinės nuotrauką.

Savo krašto kultūros paveldą kartu su mokiniais tyrinėjantys mokytoja Margarita ir jos sutuoktinis Petras Baršauskas, Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklos-daugiafunkcio centro direktorius, respublikinėje kraštotyros konferencijoje apdovanoti padėkomis.

Šiems pedagogams ypač tinka priesakas, įrašytas 1773 m. įkurtos LDK Edukacinės komisijos nuostatuose: „Tegu vaikai pažįsta žemę, kuri juos peni ir nešioja, namus, kuriuose gyvena, duoną, kurią valgo.“

Tyrinėja entuziastai

Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkas prof. Libertas Klimka padėkas už darbą tyrinėjant šalies kultūros paveldą įteikė ir Margaritai Karūnienei, Vytautui Lekučiui ir Reginai Kliukienei.

„Jurbarko delegacija konferencijoje buvo didelė – net 7 žmonės, nes mūsų kraštotyrinikai aukštai vertinami“, – sako R. Kliukienė, buvusi mūsų rajono kraštotyros organizatorė ir tebesanti Lietuvos kraštotyros draugijos valdybos narė.

Draugija įsteigta 1961 m., bet kraštotyros pradžią žymi jau minėta Edukacinė komisija, įkurta XVIII a. – taip konferencijos pranešime teigė buvusi ilgametė draugijos pirmininkė Irena Seliukaitė. 7-ojo deš. pradžioje draugijos skyrius atsirado ir Jurbarke.

R. Kliukienė visa galva į šią veiklą pasinėrė 1978 m. pradėjusi dirbti Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Jurbarko skyriaus atsakingąja sekretore. Nuo 1990-ųjų kraštotyros specialisto etatas atsirado savivaldybės Kultūros skyriuje, o į šį darbą, R. Kliukienės paraginti, įsijungė būrys entuziastų.

Nors sovietmečiu kraštotyra neišvengė ideologizavimo, parašytuose kolūkių metraščiuose atsispindi ir kaimų istorijos. Kraštotyros darbų pagrindu kūrėsi krašto muziejai. Pirmasis toks atsirado Veliuonoje, įsteigtas mokytojo Stasio Liutvinavičiaus iniciatyva. Paskui muziejai su krašto istorija atsirado ir kone visose rajono mokyklose.

 „Nors Jurbarke mes nebuvome tokie politizuoti – rinkome daug ką, tik ne viską skelbėme. Bet medžiagos apie savanorius ir partizanus buvo sunku gauti: žmonės vengė kalbėti apie pokarį. Bijojo“, – sako Regina, ne kartą dalyvavusi ir respublikinėse ekspedicijose.

Užtat išaušus nepriklausomybei viskas pasikeitė – kraštotyrininkai galėjo tyrinėti tai, kas jiems įdomu ir svarbu. „Nuo 1990-ųjų buvo intensyviai renkama medžiaga apie tremtį ir politinius kalinius. Dar buvo daug gyvų liudininkų – ilgai tylėję ir slėpę jie norėjo išsikalbėti. Daug medžiagos atiduota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui“, – sako R. Kliukienė.

Jurbarko r. buvo surengtos net dvi respublikinės, mokslininkų vadovaujamos, kraštotyros ekspedicijos – 1989 ir 1992 m., o jų pagrindu išleistos monografijos „Skirsnemunė“ ir „Veliuona“. R. Kliukienė irgi rengė ekspedicijas Skirsnemunėje, Girdžiuose, Smalininkuose ir Viešvilėje. Dabartį fiksavo mokyklų, kultūros įstaigų metraščiai, kaimų gyvenimo kronikos. Buvo sukurta filmų, išleista knygų.

Į kraštotyros darbą, R. Kliukienė neslepia, žmones neretai reikėdavo priprašyti, prikalbinti, tačiau įsitraukę šio darbo jie nebegalėjo pamesti. Buvusi savivaldybės kraštotyros specialistė vardija šviesaus atminimo girdžiškius Danutę ir Vincą Norkaičius, Reginą ir Napoleoną Lukošius iš Vadžgirio, šimkaitiškę Eugeniją Klimaitienę, viešvilietę Danutę Daugirtienę, juodaitiškį Albiną Skridlą... Ir tebedirbančius šį prasmingą darbą – be jau paminėtų apdovanotųjų, tai ir pedagogai Danguolė Juščienė, Gediminas Klangauskas, Liucija Pranaitienė, Danutė Kazlauskaitė, Stasė Baužienė, Irina Pukėnienė. Tai bibliotekininkėsVirginija Užkuraitienė, Vilija Stoškienė. Ir buvusi – Izabelė Lukošienė, kuri krašto pažinimą sudėjo į autobiografines knygas, ir jos marti Lina Lukošienė. Tai skirsnemuniškis šviesuolis Vytautas Naujokaitis. Visi jie, pasak R. Kliukienės, verti pagarbos ir apdovanojimų.

Fiksuoti atsakingai

Kraštotyrininkų darbai kasmet būdavo pristatomi rajoninėje konferencijoje. 2016 m. 500 darbų perduota Jurbarko viešosios bibliotekos kraštotyros fondui.

Jau dvejus metus kraštotyros specialisto etato savivaldybėje nebėra. „Niekam nebereikia“, – sako R. Kliukienė. Bet ji pati nuo kraštotyros nėra nutolusi, kaip ir būrelis jos bendraminčių – jie turi planų ir viziją, kaip apsijungti ir ką dirbti.

„Išsaugoti praeitį – labai svarbu. Dažnas dabar daugiau dėmesio kreipia nebrandiems reiškiniams – gal ir dėl savo krašto menkesnio pažinimo, taip pakenkdami ir savo tapatumui“, – sako kraštotyrininkė.

R. Kliukienė pabrėžė, kad labai svarbu fiksuoti ir dabartį, kol ji dar netapo praeitimi. Ir fiksuoti atsakingai. Mūsų laikui būdinga fotografijų gausa, tačiau kad jos kalbėtų ateinančioms kartoms, būtina surašyti datas, vardus ir pavardes. Vertingiausia informacija – gauta iš žmogaus ir dar patikslinta dokumentuose, jei tai įmanoma. O internetas gali padaryti net žalos, kai kopijuojamos ir tiražuojamos kartais net klaidinančios istorijos.

„Sėdėti internete – tai ne kraštotyra. Tikras kraštotyrininkas faktus renka ir tikrina preciziškai, kaip tą darydavo šviesaus atminimo Vladas Meškauskas“, – pokalbio pabaigoje dar vieną mūsų kraštotyros asmenybę, padėjusią pažinti pokario laiką, pamini R. Kliukienė.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook