Balsavimas

Ar Jurbarko ligoninė turėtų likti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ talkininkai ir darbininkai

Didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ talkininkai ir darbininkai (0)

2018-05-12

20-ties tomų „Lietuvių kalbos žodynas“ buvo baigtas 2002 metais. Šimtametė jo istorija siekia 1902 metus, kai kalbininko K. Jauniaus sekretorius dusetiškis Kazimieras Būga (1879–1924) pradėjo užrašinėti žodžius ir pasakymus ne į sąsiuvinį, o į nedidelius lapelius. Tie Būgos lapeliai ir buvo didžiojo žodyno kartotekos pradžia.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1920 m. iš Rusijos grįžo K. Būga. Baigęs Peterburgo universitetą kvalifikuotas kalbininkas Švietimo ministerijos buvo numatytas didelio lietuvių kalbos žodyno rengėju. Ir uoliai ėmėsi šio uždavinio. Deja, parašęs vos du sąsiuvinius visuotinio žodyno, Būga mirė. Jo pradėtą darbą nuo 1930 m. tęsė Juozas Balčikonis (1919–1969). Gerokai papildęs kartoteką, spaudoje vis skelbė, kad žodynas yra talkos darbas, ir kvietė padėti. Talkininkų atsirado ir Jurbarko krašte. Šiame rašinyje ir norima juos priminti.

Kaune įsikūrusioje Žodyno redakcijoje Balčikonis kviesdavosi į talką įvairių tarmių studentų. Vienas pirmųjų talkininkų buvo iš Paantvardžio kaimo kilęs būsimasis literatūros mokslininkas Petras Mikutaitis (1906–1963). Baigęs Jurbarko „Saulės“ gimnaziją studijavo lituanistiką Vytauto Didžiojo universitete. Studijas baigė 1936 m. Studijuodamas 20 mėnesių, dažniausiai atostogų metu, dirbo Žodyno redakcijoje. Iki 1943 m. iš Skirsnemunės apylinkių užrašė keletą šimtų žodžių. Išrašinėjo žodžių ir iš tautosakos rinkinių. Skaitė spausdinamo žodyno korektūras. Kaip gerą žodžių rinkėją ir korektūrų skaitytoją redaktorius Balčikonis su padėka paminėjo Mikutaitį žodyno I tomo pratarmėje.

Minėtinas ir kitas talkininkas skirsnemuniškis studentas Pranas Dobilas (g. 1907). Mokėsi Jurbarko gimnazijoje, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Iš raštų ir savo parapijos Žodynui yra užrašęs per 4 tūkstančius žodžių. Atsakinėjo į redakcijos paklausimus dėl žodžių patikimumo. Užrašinėjo žodžius ir bendrapavardis iš Pavidaujėlio kaimo Antanas Dobilas (g. 1893). Užrašęs iš savo apylinkių per 600 žodžių. Aldonas Pupkis monografijoje „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ (2013) iš archyvų duomenų spėja jį buvus kūrėją savanorį.

Didžiojo Žodyno talkininkai buvo trys broliai Giedraičiai iš Lukšių kaimo. Sutrumpinta pavarde garsėjo Antanas Giedrius (1897–1977). Išlaikęs mokytojo cenzo egzaminus 1916 m., dirbo lietuvių mokykloje Maskvoje. Studijavo lietuvių mokytojų institute Voroneže, ten dėstė lietuvių kalbą mergaičių gimnazijoje. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, Jurbarke įsteigė „Saulės“ progimnaziją, 1920–1924 m. buvo direktorius. Antanas Giedrius – pirmasis vaikų laikraščių „Žiburėlis“ ir „Saulutė“ leidėjas. Užrašinėjo žodžius iš savo apylinkių (minima pateikus arti šimto) 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Mokytojavo Augustdorfo ir Oldenburgo gimnazijose. Leido vaikų laikraštėlį „Saulutė“, buvo Vasario 16-tosios gimnazijos direktorius. 1956 m. persikėlė į JAV. Dirbo lietuvių mokyklose. Įvairiais slapyvardžiais yra parašęs per 30 knygų. Minėtinos „Lukšiujai: vieno kaimo praeities atgarsiai“ (1959). Parengė Jurbarko miesto istoriją „Mūsų Jurbarkas“ (1979). Vilniuje išleista pasakų rinktinė „Sutemų šnekos“ (1985). Palaidotas Vorčesteryje.

Talkino ir jaunesnis brolis Juozas Giedraitis (g. 1899 m.). 1923 m. baigęs Marijampolės gimnaziją studijavo Lietuvos universitete Kaune. Dirbo Jurbarko gimnazijos mokytoju, vicedirektoriumi. Yra užrašęs per 800 žodžių.

Jauniausias brolis Izidorius Giedraitis (1902–1984) baigęs Raseinių gimnaziją nuo 1925 m. studijavo Lietuvos universitete. Studijas baigė Vilniaus universitete. 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos mokytojavo Vokietijos lietuvių gimnazijoje. 1949 m. persikėlė į JAV. Bendradarbiavo spaudoje, mokytojavo Bostone. Ten ir palaidotas.

Per 500 žodžių yra užrašiusi iš Kavolių kaimo (Eržvilko valsčiaus) kilusi pedagogė Ona Matusevičiūtė (1908–2002). Baigusi Panevėžio gimnaziją nuo 1928 m. studijavo Lietuvos universitete. 1941–1946 m. dėstė lietuvių kalbą gimnazijose, Vilniaus pedagoginiame institute. 1946–1954 m. kalinta sovietiniuose lageriuose. Grįžusi iki 1990 m. dirbo Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekose. Parašė grožinių kūrinių istorine tematika: „Amžinasis Lietuvos vainikas“ (1994), „Mindaugo kapas“ (1999), „Kunigaikštytės Barboros auka: istorinė apysaka iš XVI a. LDK istorijos“ (2000).

Apie 35 tūkstančius žodžių yra užrašiusi jurbarkiškė Elena Šopaitytė-Grinaveckienė (1928–1999). 1952 m. baigusi studijas Vilniaus universitete ir Lietuvių kalbos instituto aspirantūroje, jame dirbo. Disertacijoje aprašė Mituvos upyno tarmę, vadovavo Instituto dialektologų skyriui. Ekspedicijose, ypač lietuvių salose Baltarusijoje, jos užrašyta daug vertingų sakinių.

Žodyno talkininkas buvo iš Pavidaujo kaimo kilęs lituanistas mokytojas Stasys Palubeckas (1916–2004). Užrašinėti žodžius pradėjo 1936 m. studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete. 1939 m. dalyvavo žodžių rinkėjams surengtuose kursuose. Mokytojaudamas Raseinių apskrities mokyklose užrašinėjo žodžius ne vien iš gimtojo Vadžgirio apylinkių. Kartotekoje yra per 700 jo pateiktų lapelių. Mirė Kelmėje, palaidotas Kaune.

Žodyno rengėjams talkino iš Jokūbaičių kaimo kilusi lituanistė mokytoja Eleonora Petraitytė-Kuokštienė (1926–2017). Studijuodama Vilniaus universitete ji yra pateikusi per 300 žodžių iš gimtųjų apylinkių. Jos diplominio darbo „Girdžių tarmė“ (1950) duomenimis naudojosi prof. Zigmas Zinkevičius veikale „Lietuvių dialektologija“ (1966). Mokytojavo Vilniaus vidurinėse mokyklose (daugiausia 21-ojoje).

Iš Eržvilko valsčiaus Rutkiškių kaimo kilęs Bronius Straukas (g. 1909) studijuodamas Kaune ir tarnaudamas policijoje taip pat yra užrašęs per tris šimtus žodžių iš savo gimtųjų apylinkių. Didžiojo Žodyno kartotekoje yra lapelių ir buvusio Jurbarko gimnazijos mokytojo ir direktoriaus Jono Greičiaus (g. 1903, Slavikų valsčiuje). 1925 baigęs Šakių „Žiburio“ gimnaziją studijavo Lietuvos universitete. Tuo metu užrašė apie šimtą tarmiškų žodžių. Užrašinėjo žodžius ir išėjęs į pensiją.

 Tarp tuzino didžiojo Žodyno talkininkų minėtinas vyriausias iš jų Juozas Šveistys (1887–1959), studijuodamas Peterburge susipažinęs su Kazimieru Būga. Eržvilkiškis jaunuolis 1903 m. baigė dviklasę mokyklą ir keletą metų dirbo Eržvilko valsčiaus raštininko padėjėju. Eksternu išlaikęs brandos egzaminus 1913 m. pradėjo studijuoti teisę Peterburgo universitete, tarnavo kariuomenėje. Diplominius egzaminus išlaikė 1921 m. Grįžęs į Lietuvą dirbo teisėju Rietave, Šiauliuose, Kelmėje. 1927 m. atleistas dirbo privačiu teisininku Kelmės kooperatyve. 1931 m. Vytauto Didžiojo universitete išlaikęs egzaminus gavo lietuvišką teisininko diplomą. 1944 m. traukėsi į Vokietiją. Baigiantis karui Pameranijoje sovietinių enkavedistų suimtas ir išsiųstas į Komiją. Nesudarius bylos, 1946 m. buvo paleistas. Po metų grįžo į tėviškę ir mokytojavo Eržvilko gimnazijoje. Prisimenu paskutinėse klasėse nuotaikingą rusų ir vokiečių kalbos mokytoją.

Rašydamas didįjį Žodyną, esu radęs Šveisčio užrašytų sakinių iš Eržvilko. Užrašinėti kalbos faktus jį paskatino K. Būga. Ir vėliau didysis kalbininkas jo teiraudavosi apie abejotinų žodžių reikšmę ar kirčiavimą. Todėl Šveistys paminėtas ir K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ pratarmėje. Mano mokytojas amžių baigė Kaune, mirė stotyje, laukdamas autobuso į Kelmę. Palaidotas Panemunės kapinėse. Biografinius duomenis patikslino duktė biologė daktarė Alina Šveistytė.

Po keliolikos talkininkų iš Jurbarko krašto primintini ir didžiojo Žodyno darbininkai – rašytojai ir redaktoriai. Per 50 metų dirbo jurbarkiškis kalbininkas Jonas Paulauskas (1923–2003), sulaukęs paskutinio – dvidešimtojo tomo pabaigtuvių. 1950 m. baigęs Vilniaus universitetą dirbo Lietuvių kalbos institute. Parašė disertaciją apie veiksmažodžių priešdėlių funkcijas. Rašė III, VII ir VIII tomų tekstą, kitus redagavo iki paskutinio tomo. Parašė straipsnių Žodyno redagavimo, kalbos kultūros klausimais. Prisidėjo prie „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ antrojo ir trečiojo leidimų. Ilgamečio žodynininko darbas įvertintas 1963 ir 1996 m. valstybinėmis mokslo premijomis.

Kitas didžiojo Žodyno darbininkas – šio rašinio autorius Antanas Balašaitis, gimęs 1931 m. Balnių kaime. Penkis kilometrus per Balandinės girią ėjo į Eržvilko gimnaziją. Po lituanistikos studijų Vilniaus pedagoginiame institute 1956 m. buvo paskirtas į Lietuvių kalbos instituto aspirantūrą. Ją baigęs ir apgynęs disertaciją „Lietuvių kalbotyros terminų istorija“, nuo 1960 iki 1985 metų darbavosi prie didžiojo Žodyno. 8–12 tomuose parašyta 805 puslapiai žodyno teksto – beveik vienas tomas. Redaguoti 11–14-tas tomai. Keliolika vasarų vadovauta žodžių rinkimo ekspedicijoms. Jose ir iš gimtųjų apylinkių užrašyta per 20 tūkstančių žodžių. Parašyta per 300 straipsnių ir straipsnelių terminų ir kalbos kultūros klausimais.

Nuo 1985-jų dar 15 metų darbuotasi Mokslo ir enciklopedijų leidykloje. Čia sulaukta Nepriklausomybės. Nuo Žodyno perėjau prie enciklopedijų. Su kitais rašiau 2 tomų biografijų žinyną „JAV lietuviai“ (1998–2002). Paskutinis darbas „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ trečiojo leidimo (1993) redagavimas ir be cenzūros Lietuvių kalbos institute šiemet išleista knyga „Žodžiai ir žodynai“. Žvelgdamas atgalios galiu džiaugtis, kad brandžiausi darbo metai atiteko didžiajam Žodynui.

Antanas Balašaitis



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook