Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Dovana miestui – lauko paveikslai

Dovana miestui – lauko paveikslai (0)

2011-07-13

Lauko paveikslus kūrusios muziejaus Suaugusiųjų dailės studijos ir dailės studijos „Formos kalba” narės kruopščiam darbui negailėjo nei laiko, nei jėgų.

Trečiadienį ryškiausiomis spalvomis pražydo senojo dvaro parko medžių apsuptas skulptoriaus Vinco Grybo memorialinio muziejaus kiemas – dailininkės Rasa Grybaitė, Gabija Viduolytė, Suaugusiųjų dailės studijos ir dailės studijos „Formos kalba” nariai Magdeburgo teisių suteikimo 400 metinių proga Jurbarkui padovavojo 20 unikalių lauko paveikslų.

Paveikslai, vaizduojantys puošniomis suknelėmis vilkinčias princeses, karalienes, rūmų damas, kurtizanes, aktores, riterius, muškietininkus, vynininkus ir kitus 15–18 a. herojus, mintimis lengvai nukelia į tuos laikus, kai Jurbarko dvaro parke vaikščiojo išdidūs ponai ir ponios, šnarėjo šilkai, o vaizdingose Mituvos pakrantėse mezgėsi romantiškos meilės istorijos. Gal kaip tik tai turėdama mintyse, dailės studijos „Formos kalba” vadovė R. Grybaitė, pristatydama lauko paveikslų parodą pripažino, kad didžiausią dėmesį juos kūrusios moterys skyrė 16 amžiui – laikotarpiui, kai klestėjo Jurbarko dvaras, miestas gavo savivaldos teises, o vyrų ir moterų aprangai buvo skiriamas didžiausias dėmesys.
Pirmoji lauko paveikslų paroda V. Grybo memorialinio muziejaus kieme surengta Jurbarko 750 metų jubiliejaus proga. Spalvomis ir raštais akį traukiančios plokštės iki pat šio pavasario džiugino jurbarkiečius ir miesto svečius, o muziejaus darbuotojoms ne kartą teko stebėti, kaip žmonės prie jų fotografuodavosi. Muziejaus lankytojų noras įsiamžinti prie to, kas gražu, dailininkei pasufleravo mintį, kad reikėtų dar vieno panašaus projekto, suteikiančio galimybę nusifotografuoti ne prie kūrinių, o specialiai tam paliktose nišose.
„Tokie paveikslai tikrai nėra unikalus atradimas – jie mėgstami visame pasaulyje, tačiau abejoju, ar kada nors kur nors buvo sukurta 20 lauko paveikslų, vaizduojančių istorinius rūbus”, – sakė R. Grybaitė.
Dailės studijos „Formos kalba” nariai paveikslus kūrė 50 dienų – pasak R. Grybaitės, tai ilgiausiai užtrukusi dailės stovykla, nes dažniausiai neprofesionaliai kūrybai nepavyksta skirti ilgiau kaip dviejų savaičių. Dailės studijos nariai daug laiko pasiruošti – išstudijuoti įvairių laikotarpių būdingus kostiumų bruožus – neturėjo, tačiau kiek įmanoma rėmėsi istorine medžiaga, kopijavo renesanso dailininkų paveiksluose smulkmeniškai pavaizduotus rūbus, domėjosi muziejuose saugoma dokumentine medžiaga.
„Garantuoju, kad nė viena nupiešta suknelė ar kostiumas nėra išgalvotas – viskas autentiška, tikra ir nė kiek ne blogiau pavaizduota nei garsių dailininkų paveiksluose”, – aiškino dailės studijos „Formos kalba” vadovė.
Pristatydama lauko paveikslų autores R. Grybaitė džiaugėsi, kad tapybą kaip saviraišką pasirinkusios jurbarkietės dėl šio projekto atidėjo į šalį savo darbus, pakeitė atostogų planus ir negailėjo laiko, norėdamos įteikti dovaną Jurbarko jubiliejui. Įgyvendinti šį projetą V. Grybo muziejaus darbuotojoms padėjo TŪB „Virmalda” direktorius Virginijus Rabačius, nupirkęs dailininkėms 20 lauko apdailos plokščių, G. Plečkaičio individuali įmonė „Elektra” iš Vilkaviškio, specialiai pagaminusi ryškiaspalvius dažus, ir UAB „Gelgaudiškio gelžbetonis”, nemokamai suteikusi transporto paslaugas.
„Labai tikiuosi, kad rėmėjai mūsų kūriniais nenusivylė”, – sakė dailininkė R. Grybaitė.
Ryškiaspalviai lauko paveikslai neįtikėtinai pagyvino žaliu parko rūbu apsuptą muziejaus kiemelį.  Marytės Ševelytės-Strončikienės nutapytas Barboros Radvilaitės apdaras, Eglės Untulytės nupiešta Prūsijos karalienės Luizos suknia ir jos vaikų kostiumai, Onutės Siaurusaitienės nutapytas Anglijos karalienės Viktorijos vestuvinis rūbas, Daivos Mockienės nupieštas 17 a. dvaro rūmų puošeivos kostiumas, Vilmos Šulskienės vykusiai pavaizduota ispanų hercogo apranga žavi įmantrumu, puošnumu, spinduliuoja prabanga ir didybe.
Daug pastangų piešdama labai puošnią madam de Pompadur suknelę įdėjo Ramutė Bakanienė ir Audronė Martinaitienė, nutapiusi Škotijos karalienės Marijos Stiuart rūbą. Alma Bush vienintelė ryžosi atsigręžti į 15 amžių ir nutapyti gotikinį Burgundijos karalienės kostiumą bei riterio šarvuotę. Romutė Gervylienė lauko apdailos plokštėje atgaivino Venecijos kurtizanės aprėdus, o Vilija Dovidaitienė – šv. Romos imperatoriaus Inocento Ferdinando II žmonos Eleonoros Gonzales vestuvinį rūbą.
Įdomiai senovinius kostiumus įamžino Romarika Pikelienė, piešusi jaunojo prancūzų karaliaus Liudviko XV ir Ispanijos princesės Izabelės kostiumus. Laima Mickūnienė  pagal Luką Kramiką nutapė renesanso epochos šiaurės Vokietijos damos kostiumą, o Daina Tolpežnikienė įamžino 19 a. antrosios pusės prancūzų aktorės aprėdus.  
Visi 20 lauko paveikslų yra ne tik muziejaus kiemelį puošiantys meno kūriniai – visiems besidomintiems kostiumo istorija jie suteiks daugybę įdomios informacijos apie įvairiose epochose klestėjusias rūbų bei aksesuarų madas.

Jonė JANKAUSKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook