Etnologai sveikina veliuoniečių sumanymą

Etnologai sveikina veliuoniečių sumanymą (0)

2010-03-10

Pasirodo, kad daug diskusijų sukėlusi ir veliuoniečius supriešinusi tautodailininko Rimanto Ordino idėja Veliuonoje pastatyti paminklą deivei Velionei ne tokia ir bloga. Idėjai pritarė ne tik Etninės kultūros globos taryba, bet ir garsiausi Lietuvos etnologai.

Tikėdamiesi, kad autoritetingų institucijų ir žinomų specialistų nuomonė padės išspręsti konfliktą, pareiškti savo nuomonę Etninės kultūros globos tarybą paprašė Veliuonos seniūnas Mindaugas Šlepševičius, asociacijos „Veliuonos šeimų laisvalaikio klubas" pirmininkė Irma Svetlauskienė bei Veliuonos krašto bendruomenės pirmininkė Rūta Misevičienė. Bemaž tuo pat metu atėjo atsakymas ir iš vienos garsiausių Lietuvos etnologių - profesorės Irenos Reginos Merkienės, kuriai prieš keletą metų buvo suteiktas Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikės vardas.
Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkės Dalios Urbanavičienės rašte sumanymas statyti skulptūrą vertinamas vienareikšmiai. „Sveikiname ir visapusiškai palaikome bendruomenės iniciatyvą priminti Veliuonos legendinę ir istorinę praeitį. Esame įsitikinę, kad pati miestelio bendruomenė turi teisę nuspręsti, koks turėtų būti skulptūros pavadinimas ir pavidalas. Moksliniai ginčai dėl deivės Veliuonos vardo autentiškumo negali būti kliūtis šį sumanymą įgyvendinti", - mano Etninės globos tarybos pirmininkė D. Urbanavičienė.
Veliuoniečius D. Urbanavičienė užtikrino, kad miestelio vardas Veliuona, upelis Veliuonėlė ir romantinės legendos, pasakojančios apie senovėje Veliuonoje buvusią šventyklą deivei Veliuonai yra tas kultūrinis kontekstas, kuris leidžia planuojamą statyti skulptūrą sieti tiek su miestelio vardu, tiek su legendine deive. Vis dėlto Etninės kultūros tarybos pirmininkė patarė veliuoniečiams renkant pavadinimą skulptūrai laikytis formos Veliuona, atsisakant kitų fonetinių atmainų.
Labai geranoriškai ir nuoširdžiai į veliuoniečių paklausimą atsiliepė profesorė I. R. Merkienė. Mokslininkė net pasiryžo ieškoti išeities, kaip sutaikyti sukiršintą bendruomenę, nes mano, kad ši negraži istorija visiems seniai apkarto. Profesorė pasiūlė skulptūrai suteikti platesnę simbolinę prasmę - paskirti ją Junigedos žemės ir Veliuonos miesto atminimui įamžinti.
„Žinau, kad pirminis sumanymas buvo kitoks, bet meno kūrinį kiekvienas suvokia savaip. Mintį gali tinkama linkme nukreipti užrašai. Ant vienos kolonos būtų galima užrašyti „Junigedos žemė 1245 metai", ant antros - „Veliuona 1315 - 2010 metai". (...) Suprantama, yra dailininko Eriko Daugulio kūrinys ir jam spręsti, kur, kas ir kaip turėtų būti pažymėta", - rašo laiške Veliuonos seniūnui profesorė I. R. Merkienė.
Klangiuose pas mamos seserį Liudoviką Jokubauskienę praleidusi daugybę vaikystės vasarų, turėjusių didelę reikšmę formuojantis asmenybei, profesorė I. R. Merkienė sako negalinti likti abejinga tam, kas vyksta Veliuonoje. Ji mano, kad jei skulptūra pabrėžtų veliuoniečių siekį perduoti iš kartos į kartą savo žemę ir valstybę, religiniais nesutarimais pagrįstas ginčas būtų baigtas. Tuomet skulptūra būtų susieta su Lietuvos tūkstantmečiu, istorijos vyksmu, visų Junigedos ir Veliuonos gyventojų per amžius nusidriekusiais ryšiais, patvirtinančiais, kad čia yra mūsų tėvų ir protėvių apginta žemė, čia yra mūsų visų namai ir būsimų kartų šaknys.
Išgirdęs, kokias diskusijas Veliuonoje sukėlė tautodailininko R. Ordino idėja, savo nuomonę dėl skulptūros viešojoje erdvėje neseniai pareiškė ir Etninės kultūros globos tarybos ekspertas Jonas Vaškūnas. Ekspertą labai nustebino Veliuonos inteligentų kova su stabais ir diskusija apie deivės Veliuonos mokslinį autentiškumą.
„Galima pagalvoti, kad jei autentiškumas būtų įrodytas, tai jie su džiaugsmu pritartų „stabo" statybai. Tad kam laužyti ietis dėl istorinio autentiškumo? Juk veliuoniškiai ketina statyti meninę skulptūrą, o ne ginti mokslinę disertaciją", - stebėjosi etnologas.
Pernai paskelbtam skulptūros konkursui E. Daugulis pasiūlė įspūdingiausią skulptūrinę kompoziciją - ant dviejų kolonų iškelta žemės horizonto juosta, primenanti valtį, virš kurios iškyla didingas moters siluetas. Abipus moters figūros vaizduojami šakomis į dangų besistiebiantys ir šaknimis į žemę kimbantys keturi medžiai. Po Veliuonos kojomis - laiptai į požemį.
Skulptūra numatyta gaminti iš trijų medžiagų: medžio, vario ir geležies. Tartum valtimi plaukianti Veliuona turėtų būti skaptuojama iš ąžuolo, jos galva - nulieta iš bronzos, o iš abiejų pusių augančius medžius, simbolizuojančius Žemės bei Dangaus jungtį, numatyta nukaldinti iš geležies. Skulptūros aukštis sieks 4 m, plotis - 6 m, o kaina gali siekti net apie 20 tūkst. litų. Pinigus skulptūrai statyti numatoma rinkti iš rėmėjų.
Atrodo, kad Lietuvoje tai pirmas atvejis, kai meninis darbas verčiamas aršaus ideologizavimo objektu. Savo kūryboje sėkmingai derindamas tiek krikščionišką, tiek ikikrikščionišką baltišką tematiką skulptorius E. Daugulis tikina nejaučiąs jokių prieštaravimų. Jo nuomone, šios abi kultūrinio ir dvasinio gyvenimo sritys viena kitą papildo. Kaip medis, savo šaknimis kylantis iš Žemės Motinos įsčių, savo šakomis driekiasi į Dievišką šviesą, taip ir siekiantis dvasiškai augti žmogus turi remtis į savo šaknis - savo protėvius.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook