Balsavimas

Ar pritariate valdininkų išvykai į mokymus Ispanijoje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Gimusieji per Lietuvos gimtadienį

Gimusieji per Lietuvos gimtadienį (0)

2018-06-09

Visus metus švenčiamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis birželio 2 d. primintas dar vienu renginiu – Jurbarko krašto muziejuje atidaryta kraštietės, dabar Vilniuje gyvenančios Birutės Janušauskaitės-Simanavičienės fotografijų paroda „Gimę Vasario 16-ąją“. Parodos atidaryme dalyvavo autorė ir nuotraukų herojai.

Prasminga idėja

Paroda „Gimę Vasario 16-ąją“ pirmą kartą eksponuota vasario 12 d. Vyriausybės rūmuose Vilniuje. Vėliau buvo parodyta Trakuose ir Seinuose. Vyriausybės kanceliarijoje dirba nuotraukų autorė B. Simanavičienė. Lituanistė užima Politikos įgyvendinimo grupės patarėjos pareigas. „Tai tik skambus pavadinimas. Iš tikro aš esu kalbos redaktorė ir rūpinuosi kad kalba būtų tvarkinga, suprantama, nebūtų klaidų“, – sako po studijų Vilniuje likusi jurbarkietė.

Jurbarkiete B. Simanavičienė prisistato pati, nors jos pase gimimo vieta yra Raseiniai. „Širdyje aš – tikras Jurbarko krašto žmogus“, – šypsosi parodos autorė. Čia pusantrų metų Birutę atsivežė tėvai. Tėtis – karys savanoris buvo kilęs iš Antkalniškių kaimo, o dėl jo statuso šeimai teko ne kartą kraustytis iš vienos vietos į kitą.

Birutė baigė Veliuonos mokyklą ir išvyko į sostinę, tačiau Jurbarke liko tėvelių kapai, čia gyvena giminės, bičiuliai, artimiausia vaikystės draugė. Todėl fotomėgėjų asociacijos „Fotoexpress“, kuriai priklauso B. Simanavičienė, prezidentei Alinai Akcijonaitienei kilusią idėją pirmiausia ėmė įgyvendinti Jurbarke – čia ieškojo žmonių, gimusių Vasario 16-ąją, ir beldėsi į jų duris tiesiogine to žodžio prasme.

„Paprastai projektus įgyvendiname keliese, tačiau šįkart likau viena. Kalbindama ir fotografuodama jurbarkiečius dar nebuvau tikra, kad tai virs paroda, bet nusprendžiau, kad turiu darbą užbaigti“, – sakė B. Simanavičienė.

Lietuva portretuose

Praėjusią vasarą B. Simanavičienė per atostogas parvažiavo į Jurbarką ieškoti herojų nuotraukoms. Ieškojo per draugus, pažįstamus, ir tik, kai išseko šis šaltinis, dairėsi socialiniuose tinkluose. „Atsiliepė per 4 tūkstančius. Taip atsirado vienuolės iš Panėvežio, 103 metų kaunietės portretai. Stengiausi aprėpti visą Lietuvą. Žinoma, daugiausia dėmesio teko Jurbarkui. Čia yra šešių jurbarkiečių portretai“, – sako parodos autorė.

Fotografei įdomiausia paveiksluoti žmones, nes jų akys pasako viską. Tačiau parodoje šalia nuotraukų kabo ir herojų mintys apie Lietuvą. Parodos idėja – per žmones, gimusius tą pačią dieną, kaip ir Lietuva, parodyti ją, sulaukusią šimtmečio ir išlikusią istorijos negandose. „Mano herojai – labai įvairūs. Įvairaus amžiaus, tautybės. Čia yra karaimas, korėjietis, lenkas, armėnė. Žmonės, gyvenantys Lietuvoje karta iš kartos, arba dar tik dabar pasirinkę ją kaip Tėvynę“, – sako fotografijų autorė.

Pasak jos, visi herojai drąsūs, išmintingi, veiklūs, bet ir kuklūs. Jiems rūpi ekologija, jie padeda silpnesniesiems, puoselėja lietuvybę užsienyje. „Mažieji dar daug nuveiks vardan Lietuvos, o vyresnieji jau prisidėjo prie mūsų gerovės ir yra verti pagarbos“, – įsitikinusi B. Simanavičienė.

Fotografė savo mintis perteikia darbuose. Nors fotografuoti B. Simanavičienė pradėjo tik 2009 metais, kai jos gyvenime įvyko daug esminių lūžių, tačiau pamokos pas žymiausius fotografus ją pakylėjo į profesionalias aukštumas. Parodos atidaryme autorę palaikė ir būrys kolegų iš asociacijos „Fotoexpress“, atvykusių iš Vilniaus, Kauno, Mažeikių.

Herojai

Į parodos atidarymą atskubėjo beveik visi nufotografuoti jurbarkiškiai. Jiems parodos autorė negailėjo gerų žodžių ir įteikė Trispalves bei Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio sveikinimus.

Pirmąją tapti nuotraukos heroje fotografė pakalbino veliuoniškę Birutę Žičkienę. „Jos buvau nemačiusi 40 metų, tačiau ji mane prisiminė“, – šypsosi B. Simanavičienė. B. Žičkienė saugo savo tėvelio – kario savanorio Broniaus Sinkevičiaus atminimą ir linki Lietuvai darnos, bendrų gerų darbų.

„Irena Štarienė turi tiek energijos, kad man ją sugauti norint atiduoti nuotraukas buvo labai sunku, tai ji Tauragėje, tai Birštone. Užaugusi našlaite visada mylėjo Lietuvą – stovėjo Baltijos kelyje, budėjo Sitkūnuose“, – savo herojais žavisi fotografė.

Jai įstrigo ir medicinos seselės, dirbusios Viešvilės vaikų globos namuose, Valerijos Magdelenos Martinaitienės švelnumas, pardavėjos Onos Dėdinskienės šypsena, smalininkiečio mechanizatoriaus, už Lietuvą jaunesnio vos 20-mečiu Algimanto Bindoko panašumas į amžiną atilsį Birutės tėvelį. Į renginį neatvyko, tačiau išsirinkti gerą valdžią, kuri padėtų sugrįžti į užsienį išvažiavusiems tautiečiams, savo mintimis ragino tolimųjų reisų vairuotojas Petras Baltrušaitis.

V. M. Martinaitienė džiaugiasi Lietuvos nepriklausomybe ir ragina stengtis, kad ji tokia ir liktų, o A. Bindokas pirmiausia visiems linki sveikatos, būti stipriems ir laimingiems.

Dar vieną heroję – Vilniuje gyvenančią, o Stakiuose ir Veliuonoje besimokiusią projektų vadovę Editą Kazlauskaitę-Šalkauskienę autorė rado per socialinius tinklus. „Edita man padėjo parengti informacines lenteles parodai“, – sako B. Simanavičienė. Ji tikina, kad su visais nuotraukų herojais tapo labai artima: „Esame kaip šeima. Nuolat bendraujame, susiskambiname“.

Patiko idėja ir fotografė

„Birutė buvo labai maloni, todėl patikėjau ja ir jos idėja“, – prisimena O. Dėdinskienė, kaip prieš nepilnus metus į savo namus įsileido tada dar nepažįstamą B. Simanavičienę. Onutė tikina, kad fotografės vizitas ją nustebino, tačiau sutiko būti fotografuojama. „Nelabai kuo pasitikiu, tačiau labai gerai jaučiu žmones, o Birutė mokėjo įtikinti“, – juokiasi ilgametė prekybininkė O. Dėdinskienė.

Kad jos gimtadienis ypatingas, Onutė sužinojo dar vaikystėje iš tėvų. 1943 m. gimusi moteris savo gimtadienio sovietmečiu labai švęsti negalėjo, kad nebūtų nemalonumų. „Ir dabar nelabai mėgstu švęsti. Ateina vaikai, anūkai, suvalgom tortą. Mieliau minim Lietuvos gimtadienį“, – tikina O. Dėdinskienė.

Jurbarkietei valstybinės šventės – svarbios, jas visada mini ir švenčia. Ir dukras mokė patriotizmo, tautiškumo. Deja, viena dukra pakėlė sparnus į Ameriką. „Ten buvau jau šešis kartus. Daugiau keliavau ten nei Lietuvoje“, – sako parodos herojė ir pasidžiaugia, kad nepriklausomoje Lietuvoje žmonės gali keliauti, kur nori. „Kai buvau jauna, taip norėjau viską pamatyti, tačiau sienos buvo uždarytos“, – gailisi Onutė.

Šalia O. Dėdinskienės portreto užrašyta mintis apie norą, kad į Lietuvą grįžtų jaunimas ir kurtų klestinčią šalį. „Tikiu, kad Lietuva eis pirmyn“, – sako ji.

Savo gimtadienį atsargiai švęsdavo ir I. Štarienė. Iš Girdžių kilusi moteris iki pensijos dirbo Žemdirbystės institute Dotnuvoje, po to grįžo į Jurbarką. „Nuo vaikystės žinojau, kad gimiau Lietuvai svarbią dieną, tačiau švęsti negalėjome. Juolab kad mano giminė buvo nemalonėje – buvo ištremtų į Sibirą, susijusių su partizanais. Manęs net ilgą laiką nekalbino stoti į partiją“, – liūdnai šypteli Irena.

Jurbarkietė dovanų gauna jau antrą Trispalvę – vieną padovanojo bendradarbiai, o kitą parodos atidaryme įteikė B. Simanavičienė. „Pirmąją padovanojau dukterėčiai, kai įsirengė namą. Atrąją vėl teks kam nors dovanoti, nes gyvenu daugiabutyje. Per langus nuleistos vėliavos man ne itin patinka“, – sako I. Štarienė.

Nuotraukos herojė labiausiai norėtų, kad Lietuvoje neliktų didelės atskirties. „Norėtųsi, kad ne tik turtai rūpėtų. Vis tiek išeidami viską paliksim“, – mano I. Štarienė.

Paroda „Gimę Vasario 16-ąją“ su jurbarkietiškais akcentais muziejuje bus eksponuojama iki birželio 23 d. Dainų šventės dienomis ji bus eksponuojama Vilniaus savivaldybėje, o rudenį – Kaune.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook