Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Įstrigusi gyvenimo meilės ir kūrybos pinklėse

Įstrigusi gyvenimo meilės ir kūrybos pinklėse (0)

2013-03-09

Vadžgirietė bibliotekininkė, dramų ir autobiografinės knygos kūrėja Izabelė Lukošienė: „Rašau apie viską, su kuo susidūriau, kas man buvo įdomu. Aš visą laiką čia gyvenau, viską žinau.“

Visas vadžgirietės Izabelės Lukošienės gyvenimas – su drama ir knygomis. Neseniai ji išleido pjesių rinkinį „Meilės pinklės“, o kompiuteryje guli ir didžioji jos svajonė – knyga apie savo gyvenimą. Turėtų būti įdomi, nes Izabelė niekada negyveno nuobodžiai, o visada – linksmai ir kūrybingai.

Keturiasdešimt metų bibliotekoje išdirbusi moteris visiškai nesigaili, kad netapo, kaip jaunystėje norėjo, mokytoja. „Mokytojus anksti išvarė į pensiją, o aš dirbau kiek norėjau“, – sako ji. O kad ilgai norėjo, vadinasi, tas darbas jai buvo mielas ir mylimas.
Kultūra kaime vieniems labai reikalinga, kitiems – visiškai ne. Taip buvo seniau, taip yra ir dabar. Izabelė tik pajuokauja, kad gyvenusi lengvai – be šakės, be dalgio, o iš tiesų, kaip ir kiti kaime, laikė karvę, kartais ir dvi, ir paršų – tuomet visko reikėjo turėti savo. Tačiau vieniems ir užtenka tų paršų, kitiems reikia ir ko nors daugiau.
Biblioteka niekada nebuvo tik knygos, o ir įvairiausi renginiai, o kaimo bibliotekininkas – visų galų meistras. „Aš mėgau dramą, vaidinau su vaikais ir suaugusiaisiais. Nemuzikali aš, tad liko tik drama“, – pasakojasi Izabelė.
O kaip su drama, juk irgi turi išmanyti, ypač kai ne tik vaidini, bet ir režisuoji? „Stanislavskio knygą išmokau atmintinai – atsitiktinai radau ją Panevėžiuko bibliotekoje tarp nurašytų. Mokytis reikėjo. Papuolė Stanislavskis, jei būtų kitas, būčiau mokiusis iš kito“, – sako dramos mėgėja.
Štai taip – per atsitiktinumą – Vadžgirio artistai dirbo pagal garsaus visame pasaulyje rusų režisieriaus Konstantino Stanislavskio metodą. Bet masiškai, pasak Izabelės, vadžgiriškiai į dramą nesiveržė. „Neturi žmonės laiko, kiti nemėgsta, ypač vyrai. Kas gabus, darbštus – darbais užsivertęs. Vaidino Stoškus Alfonsas – vairuotojas, jis mus veždavo į kaimus, Ambrozaitis Steponas, girininko pavaduotojas, Puišys Kęstutis – jis ir kitus paagituodavo vaidinti, ateidavo kartu su žmona Genovaite. Amžinatilsį Leonas ir Bronė Zdanavičiai vaidino. Direktorius Sigitas Vaitiekūnas, iš Paskynų Antanas Dobilas – jis visur eidavo. Dar – Albinas Stankus. Ir Šimaitis Alvydas, kur dabar vaidina Jurbarke, karjerą pradėjo Vadžgiry, – vardija Izabelė būgštaudama, kad ko nepraleistų, nes jos galvoje tik „vandenėlis visoks, pasakos“ teužsilaikančios. Vyrus geriau prisimena, juos reikėdavę ilgiau prašyti, o moterys, kurią paprašai – ta ateina. – Kybartienė Irena, Trumpaitytė Lina, Jonė Zaikauskienė, Stoškienė Salomėja, Giedraitienė Marytė, Siriūnaitienė Ramutė – ji buvo ir dramos vadovė.“
Ir pati Izabelė visada vaidino, jei trūko rolės – pasirašydavo. Ir ne tik trūkstamą rolę – I. Lukošienė kūrė ir dramas, kad būtų ką vaidinti: „Paimi dramą – daug vyrų, o kur jų gausi? Arba tekstai ilgi. Pasirašai kokios reikia.“
Vadžgirietės dramų kūrėjos talentas buvo įvertintas jau prieš gerus du dešimtmečius, ir ne kur nors, o Amerikoje. 1991 m. apie pjesių konkursą Izabelė rado žinutę laikraštyje ir išsiuntė savo sukurtą pjesę „Karalius vagis“. Ši laimėjo antrą vietą, bet Los Andželo dramos sambūris pasirinko statyti ne pirmos, o antros vietos laimėtoją, ir Izabelė su sambūrio pirmininku Vincu Dovydaičiu pasirašė susitarimą dėl išskirtinių Los Andželo teatro teisių į tą pjesę. Negana to, antros vietos laimėtojai atiteko ir 500 dolerių premija – juos, prisimena Izabelė, įdėjusi į bendrą šeimos katilą, tik dar užpirkusi šv. Mišias už visą giminę.
I. Lukošienės dramas stato ir kiti dramos kolektyvai, o vadžgiriškiai dar prieš trejetą metų irgi suvaidino jos „Per kvailą galvą kojoms ne pakajus“. Vaidino pati pjesės autorė, taip pat Erika Žievienė, Lina Lukošienė, Irena Pernarauskienė, Janina Čiumielienė, Eugenija ir Kęstutis Puišiai.
 Vaidinti, pasak Izabelės, labai sunkus dalykas – daug vargo turi įdėti, o kitą kartą ir nieko neišeina. Gal todėl jos amžinatilsį vyras patardavo verčiau sėdėti namie. Jis, pasak moters, buvo labai darbštus. Darbštumu į jį atsigimė sūnūs, o iš mamos perėmė kūrybos gyslelę, tik jie – ne vaidintojai, bet muzikantai. Būdami paaugliai patys darydavosi gitaras – skambėjo visi Lukošių namai. Konradas puikiai mušė būgnus, Arūnas grojo gitara, o dabar bemuzikuoja tik Henrikas, kiti, pasak Izabelės, dabar neturi tam sąlygų.
O jai pačiai ir sąlygų, ir, svarbiausia, noro savo pomėgiams netrūksta. Tiesa, išleistoji pjesių knyga nebuvo Izabelės tikslas – ji išėjo Benjamino Kondrato iniciatyva, kuris į savo leidžiamą kūrėjų biografijų seriją įdėjo ir jos biografiją ir būtinai liepė išsileisti knygą. Nors Izabelė sako, kad ta knyga suteikė žmonėms daug vargo, man atrodo, kad daugiau džiaugsmo – juk mielai knygą redaguoti ėmėsi vadžgirietė mokytoja Janina Čiumielienė, maketavo Izabelės marti Lina Lukošienė, sudarė viešvilietis Algirdas Sinkevičius, o daugybė kraštiečių parėmė materialiai.
Taip ir atsirado „Meilės pinklės“ – anksčiau sukurtų ir neseniai parašytų pjesių knyga, kurioje yra ir komedijų, ir dramų. Knyga apie gyvenimą, nes Izabelė sako rašanti tai, ką mato – kaip kadaise rašė Žemaitė. Gyvenimas dramos kūrėjai atrodo įdomus ir įvairus: „Žmonės irgi įdomūs, kiekviename žmoguje daug visko yra. Gyvenimas gerėja, žmonės tobulėja, lavinasi. Mano vaikystėje juk nė radijo nebuvo...“
Ne atsitiktinai Izabelė nuklysta į vaikystę – iš ten ji atsinešė didelę svajonę: kai būdama penktoje klasėje perskaitė pirmąjį romaną, pasakė sau – kai užaugsiu ir pasensiu, ir jau daug žinosiu, parašysiu knygą apie savo gyvenimą.
„Ir aš jau ją parašiau!“, – dabar sako I. Lukošienė. Knyga didelė – pirmoji jos dalis apima laikotarpį iki 1963-ųjų (tais metais Izabelė ištekėjo), antroji, kurios „dar tik žalias juodraštis“, – iki šių dienų. Ir parašyta ne tik apie save: „Ką apie save parašysiu? Rašau apie viską, su kuo susidūriau, kas man buvo įdomu. Aš visą laiką čia gyvenau, viską žinau. Labai įdomu man tą knygą skaityti, taisyti. Niekam dar nedaviau jos skaityti, nežinau, ar ir kitiems ji bus įdomi“, – svarsto Izabelė.
Rašo ji šiuolaikiškai – kompiuteriu. „O kaip kitaip rašysi šiais laikais? – šelmiškai klausia aštuoniasdešimtmetį perkopusi moteris. Ir dar linksmiau priduria, – turėtumėt marčią Liną, ir jūs, ir jūsų močiutė kompiuteriu rašytų.“
Betgi kompiuteriu ir patogiau? „Labai patogu, – toliau ironizuoja ji, – pamiršai paspausti „Įrašyti“ – ir viskas! Niekas man tiek nervų neišgadina, kaip tas kompiuteris.“
Netikiu Izabele, nemanau, kad ji dažnai pamiršta tą „Įrašyti“, juk pati kuo rimčiausiai prisipažino, kad jai buvo „žvėriškai smalsu“ išstudijuoti visas kompiuterio galimybes.
Izabelei smalsu daug dalykų, ir taip buvo visada. Kai dar jaunystėje vyras ir vaikai žiūrėdami televizorių pramoko lenkiškai, ji susirado žodyną ir užsibrėžė – kiekvieną vakarą prieš miegą po penkiolika puslapių: „Visą pervariau. Tada jau aš viršuje, neįdomu buvo būti prastesnei.“
Ir anglų kalbą mokosi, kad išgirdusi ar knygoje radusi kokį žodį, neliktų nesupratusi - labai sunki kalba, bet laišką į Ispaniją pusseserei, nemokančiai lietuvių, Izabelė parašo pati. Ir „Lietuvių kalbos taisyklės“, B. Kondrato padovanotos, visada po ranka. „Mokausi, kur dingsi nesimokęs“, – entuziastingai sako ji.
Nepastebėtai pralekia valandos. Izabelė susizgrimba pilti arbatos, vaišina saldžia, burnoje tirpstančia varške – pati tokią skanią padaro. Susizgrimbu paklausti apie šeimininkavimą – juk tai taip moteriška. „Tam reikia daug laiko, o laiko aš neturiu, – nukerta Izabelė. – Yra daug įdomesnių dalykų, negu šeimininkavimas.“

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook