Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Jurbarko žydų bendruomenė – atmenama ir gerbiama

Jurbarko žydų bendruomenė – atmenama ir gerbiama (0)

2017-09-08

Keturioliktą kartą vykusios Europos žydų kultūros dienos  plačiai nuskambėjo ir Jurbarke – sekmadienį Viešojoje bibliotekoje surengta konferencija „Jurbarko žydų diaspora ir gyvenimas štetle“, kurioje gausiai dalyvavo jurbarkiečiai, atvyko Kauno žydų bendruomenės delegacija, Jurbarke gimusių ir augusių, čia savo artimųjų 1941-ųjų vasarą netekusių šios tautybės žmonių.

Svečiai aplankė senąsias žydų ir genocido aukų kapines. Apie buvusią Jurbarko žydų bendruomenę papasakojo Vilniaus jidiš instituto direktoriaus pavaduotoja, Skirsnemunėje gimusi ir augusi Rūta Puišytė, o apie žydų kapinių priežiūros ir tvarkymo problemas – jurbarkietė Rita Begenat.

Palankus kraštas

Istoriniuose šaltiniuose – Liublino rabino rankraščiuose – aptikta, kad Jurbarko vardas pirmą kartą paminėtas 1600-aisiais metais. Tai įrodo, kad jau tuomet čia buvo įsikūrusi nedidelė žydų bendruomenė. Mat Jurbarkas buvo patogus gyventi ir užsiimti verslu miestelis: vyko intensyvus judėjimas Nemunu, buvo geras susisiekimas su vakaruose esančia Prūsija. Todėl Jurbarke pradėjo kurtis štetlas, XVII a. pr. buvo septyni žydų namai.

Iki šiol nėra vienodo štetlą apibūdinančio požymio. Vieni šaltiniai teigia, kad štetlu vadinamas miestelis ar jo dalis, kur daugiau kaip pusę gyventojų sudarydavo žydai, kitur tvirtinama, kad tai vietovė, kurioje šios tautybės žmonės sudarė apie trečdalį gyventojų.

Didžiausia bendruomenė

XVII a. Lietuvos–Lenkijos respublikoje žydų gyveno apie 180 tūkst. ir ši bendruomenė buvo didžiausia pasaulyje. Tai įrodo labai palankų to meto valstybės požiūrį į svetimtaučius ir gerą visų tautybių sugyvenimą. Šiuo metu daugiausia žydų – apie 5 mln. gyvena JAV, o Izraelyje iš maždaug 9 mln. gyventojų žydų yra apie 7 mln.

Jurbarko žydai dažniausiai kalbėjo šnekamąja jidiš kalba, kuri šiek tiek panaši į vokiečių, bet skiriasi nuo hebrajų kalbos, kuria parašyta Tora – žydų Šventasis Raštas.

Kad Jurbarke buvo štetlas, įrodo žydų kapinės ir buvusios dvi sinagogos. Lietuvos ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza XVIII a. Jurbarko žydų bendruomenei suteikė privilegiją – leido statytis sinagogą ir paskyrė didelį gabalą žemės kapinėms, mieste leido statytis namus ir užsiimti verslu. Buvo pastatyta medinė sinagoga, vėliau ir antroji – mūrinė. Medinė, viena gražiausių Rytų Europoje, 1941 m. nacių įsakymu buvo nugriauta, o mūrinės pastatas tebėra ir dabar.

XIX a. pabaigoje Jurbarke buvo apie 7 tūkst. gyventojų, iš jų per 2 tūkst. žydų, o 1923 m. gyventojų surašymo duomenims – per 8 tūkst. gyventojų, iš jų apie 1900 žydų. Jų sumažėjo dėl migracijos į didesnius miestus, taip pat į JAV ir kitas šalis.

Dėl to, kad Jurbarkas buvo netoli Prūsijos ir Vokietijos, miesto žydai daugiausia užsiėmė prekyba: pirko mišką, grūdus ir juos gabendavo į kaimynines valstybes, kur galėjo brangiau parduoti, ten įsigyti buities prekių, padargų ir atvežę į Lietuvą vėl parduoti. Kiti buvo smulkūs prekybininkai, amatininkai, ir jų turtinis gyvenimas nedaug skyrėsi nuo kitų miestiečių.

Jurbarko žydų bendruomenė gyvavo iki 1941 m. vasaros. Vykstant Antrajam pasauliniam karui, o 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir SSRS susirėmimui, Jurbarkas buvo užimtas jau pirmąją karo dieną, iki vidurdienio. Po kelių savaičių naciai pradėjo masinį žydų naikinimą – vyrai sušaudyti prie senųjų žydų kapinių, apie penkis šimtus – miške tarp Jurbarko ir Smalininkų. Kiti pakliuvo į getus, koncentracijos stovyklas. 1941 m. rugpjūčio pabaigoje Jurbarke žydų neliko. Išsigelbėti pavyko tik nedaugeliui.

Įdomių faktų apie Jurbarko žydų bendruomenę pateikia prof. hab. dr., mūsų rajono Garbės pilietis Arnoldas Piročkinas spaudai parengtoje knygoje „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika. 1918-1940 metai“. Pavyzdžiui, 1928 mokslo metų pradžioje Jurbarke veikusioje žydų gimnazijoje mokėsi 113 mokinių, visi buvo Lietuvos piliečiai. Ir vėliau Jurbarko žydų mokykloje mokėsi panašus skaičius mokinių, dirbo devyni mokytojai ir gydytojas, o 1938 m. Jurbarko žydų bendruomenė aukojo pinigų Lietuvos kariuomenei ginklams pirkti.

Kapinės – istorijos metraštis

Antroji konferencijos dalis skirta Jurbarko žydų kapinių tvarkymo ir priežiūros problemoms. Didžiulė kapinių teritorija ilgą laiką buvo apžėlusi krūmais. Atsiradus savanorei tvarkytojai Ritai Begenat kapinių vaizdas iš esmės pakito. „Aš nusprendžiau, kad tai bus mano gyvenimo tikslas, galėsiu visą gyvenimą tose kapinėse kuistis“, – sakė Rita, dabar labiau žinoma svetur negu pačiame Jurbarke. Tai jos pastangomis ir rankomis iškirsti krūmai, atstatyti kai kurie nuvirtę ir velėna užžėlę paminklai, atnaujinti užrašai. Norėdama perskaityti, kas įrašyta paminkluose, ji savarankiškai ėmė mokytis jidiš kalbos. „Turiu tikslą, kad jurbarkiečiai suprastų, jog žydų bendruomenė nesusikrovė lagaminų ir neišvažiavo į kruizą – ji buvo išžudyta ir išblaškyta, kad jos čia daugiau tikrai nebebus. Ir geriausia, ką mes galime padaryti – tai tvarkyti ir prižiūrėti žydų kapines, nes jos atspindi labai ilgą Jurbarko istorijos tarpsnį“, – sakė R. Begenat.

Nors tą darbą ji dirba jau kelerius metus, ne vieno žmogaus jėgoms sutvarkyti ir prižiūrėti tokį plotą. Todėl reikia tikėtis, kad rajono savivaldybei pasakyti ne tik padėkos žodžiai, bet ir priekaištai bus išgirsti. Rajono valdžia turėtų surasti būdų, kaip sutvarkyti ir prižiūrėti ne tik masinių žudynių vietą, bet ir senąsias žydų kapines. Juk čia yra bent poros šimtmečių Jurbarko istorija, palaidota daugybė buvusių miesto gyventojų. Kapinės įgauna dar didesnę reikšmę dabar, kai pradedami paminklo žydų bendruomenei atminti statybos darbai ir Jurbarkas išsiskiria iš kitų nedidelių Lietuvos miestų, šitaip pagerbdamas ir įamžindamas sunaikintų savo gyventojų atminimą.

Įvertinti ir nepamiršti

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas pasidžiaugė jurbarkiečių veikla saugant žydų istoriją. „Ką mes galim? Galim tik pagerbti, atminti, svarbu, kad jaunimas žinotų, suvoktų, kas įvyko. Kol kas Lietuvoje kartais dar ieškoma pateisinimo, kad jie (žydai) buvo tokie, todėl mes taip darėm. Negalima taip daryti. Istorija turi būti pripažinta. Mes pripažįstam ir gerbiam tuos, kurie gelbėjo žydus. Ir gerbiam, palaikom tuos žmones ir moraliai, ir finansiškai, neturime jokio keršto. Mums malonu, kad vyksta tokios prisiminimo dienos“, – tvirtino G. Žakas.

Europos žydų kultūros dienos priminė Jurbarko žydų istoriją, įvertino įvykius tiesiant tautas vienijantį, o ne skiriantį taką.

Gintautas Šimboras



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook