Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kaimo kultūros centrai tapo kultūros įstaigomis

Kaimo kultūros centrai tapo kultūros įstaigomis (0)

2012-01-09

Kultūros skyriaus vedėja Daura Giedraitienė įsitikinusi, kad kultūros centrų reforma pavyko.

Pusantrų metų užteko, kad paaiškėtų naujų kultūros centrų veiklos apimtys. Praėjusių metų pabaigoje visi keturi naujai įsteigti kultūros centrai buvo akredituoti, jiems suteiktos kategorijos.

Kategorijos – brandos rodiklis

Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Daura Giedratienė sako, kad akreditacija yra kultūros centrų krikštas, nes įvertinamas įstaigos statusas. „Įkurtos ir įregistruotos Juridinių asmenų registre naujos įstaigos iškart netampa kultūros centrais. Tai tėra įstaigos, pagal savus nuostatus vykdančios kultūrinę veiklą. Kad teisėtai galėtų vadintis kultūros centrais, šios įstaigos turi būti akredituotos. Akreditavimas – tai pripažinimas, kad juridinis asmuo atitinka kultūros centrui nustatytus reikalavimus“, – sakė D. Giedraitienė.
Įstatyme numatyta, kad juridiniai asmenys, siekiantys būti pripažinti kultūros centrais, turi vykdyti ne mažiau kaip dvi iš daugelio kultūrinėms įstaigoms būtinų funkcijų – sudaryti sąlygas etninės kultūros sklaidai, populiarinti senąsias kultūros tradicijas, organizuoti mėgėjų meno kolektyvų, studijų, būrelių veiklą, rūpintis mėgėjų meno kolektyvų pasirengimu Dainų šventėms, organizuoti pramoginius, edukacinius renginius; valstybinių švenčių, atmintinų datų, kalendorinių švenčių paminėjimus, rūpintis vaikų ir jaunimo užimtumu bei meniniu ugdymu, tenkinti bendruomenės kultūrinius poreikius; sudaryti sąlygas profesionalaus meno sklaidai.
Be abejonės, įstaigos, pripažintos kultūros centrais, privalo turėti veiklai ir darbui organizuoti tinkamas patalpas bei būtinas priemones, kvalifikuotų kultūros ir meno darbuotojų, sistemingai rengti veiklos planus ir juos įgyvendinti.
Gruodžio 9 d. posėdžiavusi kultūros centrų areditavimo komisija, kurioje buvo ir Kultūros ministerijos atstovas, nusprendė visus penkis po Jurbarko kultūros centro reorganizavimo sukurtus savarankiškus centrus pripažinti kultūros centrais ir suteikti jiems kategorijas. Eržvilko ir Veliuonos kultūros centrams suteikta antroji, Klausučių ir Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrams – trečioji kategorija, o Jurbarko kultūros centras tapo aukščiausiosios kategorijos kultūros centru.
„Kategorijos yra kultūros centrų brandos rodikliai, įvardijantys šių įstaigų teikiamų paslaugų kokybę. Žemiausioji kategorija – trečioji, bet ir ją gauti nėra lengva. Kaimyniniuose rajonuose yra kultūros centrų, neturinčių net ir trečiosios kategorijos, tad galime tik pasidžiaugti, kad mūsų rajono kultūros centrai pasirodė neblogai“, – sakė Kultūros skyriaus vedėja.

Reformos nauda

Vertinant kultūros centrus atsižvelgta į kolektyvų ir juose dalyvaujančių žmonių skaičių, patalpų pritaikymą, materialinę bazę, darbuotojų išsilavinimą ir daugybę kitų rodiklių.
D. Giedraitienė tikina, kad per praėjusius metus naujieji kultūros centrai susikūrė kiek geresnes darbo sąlygas, subūrė naujų kolektyvų, pakvietė darbuotis naujų specialistų.
„Esu įsitikinusi, kad reforma pavyko, jos nauda jau matyti. Skeptikų vis dar turime daug, tačiau ir jie turėtų suprasti, kad visko per metus nepadarysi. Svarbiausia, kad yra gražių planų ir jau aišku, kad kaimo kultūros centrai pajėgūs juos įgyvendinti”, – tikino Kultūros skyriaus vedėja.
Pasak D. Giedraitienės, naujieji kultūros centrai jau atrado savo vietą po saule, jų veikla plečiasi. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras Smalininkuose įkūrė tautinių šokių kolektyvą „Skalva”, rūpinasi gauti šokėjams rūbus. Veliuonoje ir Raudonėje veikia pramoginių šokių kolektyvai, aktyvina savo veiklą Veliuonos kultūros centro lėlių teatras, kasmet rengiantis po premjerą. Moterų vokaliniai ansambliai susikūrė Klausučiuose ir Eržvilke.
Kai kuriems planams įgyvendinti reikia daugiau laiko. „Labai tikiuosi, kad veliuoniškiams pavyks Vytautines paversti viduramžių dvasia persmelkta kultūrinio turizmo švente – nauda iš to būtų visam rajonui”, – tikino D. Giedraitienė.
Daugelis bendruomenių centrų, susirūpinusių kultūrinės veiklos gaivinimu, bendradarbiauja su kultūros centrais, tačiau šis bendradarbiavimas galėtų būti ir dar glaudesnis. „Jei bendruomenės kultūros centrų pagalbos neišnaudoja, pačios yra kaltos. Vis dėlto reikėtų bendro suėjimo, kad galėtume derinti planus”, – sakė D. Giedraitienė.
Vedėja mano, kad reformos metu panaikinus bendruomenių sales, atleidus jų administratorius, bendruomenės nenukentėjo. Ten, kur yra entuziastų, veikla tebevyksta. Geriausias pavyzdys – Vytėnai. Pilies I kaimo bendruomenei subūrus kaimo teatrą, jam padeda Jurbarko kultūros centro specialistai.

Problema – ne tik specialistai

Vis dėlto dar reikės daugybės laiko ir pinigų, kad kaimo kultūros centrai galėtų visiškai patenkinti bendruomenių poreikius.
Naujokams trūksta lėšų patalpoms atnaujinti, įgarsinimo aparatūrai, muzikos instrumentams, rūbams įsigyti. Kaip kas išmano, taip kuriasi bent šiokį tokį pagrindą po kojomis – teikia projektus vietos veiklos grupei, Kultūros ministerijai, Lietuvos liaudies kultūros centrui, iš savo lėšų remontuoja patalpas. „Nesam smarkiai praturtėję, tačiau tam irgi reikia laiko”, – pripažįsta vedėja.
Daug blogiau, kad reforma išblaškė specialistus, todėl beveik visi kaimo kultūros centrai turėjo ieškoti naujų darbuotojų. „Negalime sakyti, kad labai jų trūksta. Žmonės dirba, bet jų išsilavinimas toli gražu ne kultūros srities. Idealu būtų rasti darbuotojų, kurie turėtų ir išsilavinimą, ir gebėjimą dirbti su žmonėmis, organizuoti renginius. Kai nėra specialistų, turime pasitenkinti tuo, kas yra. Antra vertus, kvalifikuotiems kultūros specialistams reikėtų mokėti didesnę algą, o pinigų trūksta – net negalime turėti tiek etatų, kiek jų iš tiesų reikėtų kaimuose”, – apgailestavo D. Giedraitienė.
Akreditavus kultūros centrus, nei jų direktorių, nei kultūros ir meno darbuotojų atlyginimai nepadidės. Kultūros centrų įstatyme numatyta, kad darbuotojai kasmet turi teisę atestuotis, o jų atlyginimas priklauso nuo kvalifikacinės klasės. Nors pagal įstatymą galimybė atestuotis darbuotojams turi būti sudaroma kiekvienų metų pabaigoje, jau dveji metai savivaldybės taryba atestacinės komisijos nesudaro. Priežastis ta pati – didesniems atlyginimams nėra pinigų. Kultūros skyriaus vedėja D. Giedraitienė sutinka, kad darbuotojai dėl to gali jaustis nuskriausti, tačiau laikmetis kultūrai nepalankus – ir tuo viskas pasakyta.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook