Knyga apie Smalininkų įžymybę

Knyga apie Smalininkų įžymybę (0)

2019-12-13

Justino Stonio įkurtam Smalininkų senovinės technikos muziejui sukakto 15 metų. Ta proga jo savininkas inžinierius, išdėjas, doc., filosofijos dr. J. Stonys išleido knygą „Senovinės technikos muziejus Smalininkuose. 15 metų“. Apie knygą, jos autorių, esamas ir būsimas muziejaus problemas mintimis dalijasi mūsų kraštietis, rajono Garbės pilietis, profesorius, habilituotas dr. Arnoldas Piročkinas. 

Knyga abejingų nepalieka

Lapkričio pabaigoje nebuvo dienos, kad galvos nebūtų kvaršinęs dviejų santykių – žmogaus su žmogumi ir žmogaus su knyga – sugretinimas. Norisi sakyti, kad abu santykiai tapatūs! Žmogaus bendravimai su žmogumi ar žmonėmis tokie skirtingi. Su vienais bendraudamas, dvasiškai turtėja ir auga, o su daugeliu tarsi prasilenkia: pėdsakų nepalieka. Iki šiol buvau perskaitęs gausybę knygų, bet į galvą atėjo tokia paralelė tik dabar, kai perskaičiau knygą – Justinas Stonys. Senovinės technikos muziejus Smalininkuose. 15 metų. - Kaunas: Naujasis lankas, 2019. - 446 p. Už šią mintį esu jai didžiai dėkingas.

Ši knyga, kaip rodo antraštė, apie nedidelėje gyvenvietėje prie Nemuno, pakeliui iš Jurbarko į Klaipėdą, turinčioje miesto statusą, specifinį muziejų. Jo įkūrėjas, savininkas ir veiklus puoselėtojas knygos autorius Justinas Stonys. Tad rašančiam šias eilutes kyla uždavinys vienu kartu pakalbėti apie tris dalykus: supažindinti skaitytoją su knygos autoriumi kaip muziejaus kūrėju, apibūdinti patį muziejų ir pagaliau įvertinti knygą. Taigi reikia atmazgioti tris mazgelius.

Kas tas Justinas Stonys?

Pradėkime nuo klausimo, kaip J. Stonys atėjo prie idėjos Smalininkuose kurti muziejų. Kas jis per žmogus? Kiek ne kiek duomenų pateikia knygos skyrius „Apie autorių“. Jais pasinaudoju.

Gimęs 1940 m. birželio 18 d. ne taip jau toli nuo Smalininkų Tauragės rajono Kalniškių kaimelyje, prigludusiame prie Jūros upės intako Šešuvies, nutolusiame nuo miesto į rytus už 5 km. Iki Tauragės-Pašvenčio plento prie Baltrušaičių kaimo buvo tik keli kilometrai, tad iki Smalininkų tuo plentu važiuojant vos 25 km.

Po mokslų keliose pradinėse mokyklose, baigęs Tauragės vidurinę, jaunuolis stojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją. 1965 m. baigęs jos Mechanizacijos fakultetą, 17 m. dirbo Smalininkų žemės ūkio mechanizacijos technikume dėstytoju. Kartu dar mokėsi aspirantūroje. Tačiau biografijoje neužsimenama, kad po jos būtų gynęs mokslų kandidato disertaciją.

1982-2004 m. jis dirba Vilniuje: porą metų Žemės ūkio ministerijoje vyr. inžinieriumi, toliau penkerius metus dirba Vilniaus elektromechanikos technikumo dėstytoju, o 1989-2004 m. keičia įvairias pareigas Vilniaus Gedimino technikos universitete.

Ir štai po 22 metų jis vėl Smalininkuose. Kai pažiūri į metus ir pradedi juos skaičiuoti, tai ir neklausiant kyla mintis, kad grįžta „į užtarnautą poilsį“. Ir čia iš karto pasineria į kuriamo muziejaus rūpesčius.

Tų rūpesčių rezultatas – 15 m. sukaktį švenčiantis vienas žymiausių senovinės technikos muziejų Lietuvoje. Žinoma, jam varžytis su Vilniuje esančiu Energetikos ir technikos muziejumi neįmanoma: čia jau kitas svoris, kitos galimybės.

Tačiau J. Stonio muziejininko veikla reikšmingai įvertinta tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu. Iš tų gausių įvertinimų, mano nuomone, didžiausiu laikyčiau Tarptautinio visuomeninio mokslinio susivienijimo „IAIT“ 2013 m. jam suteiktą filosofijos mokslų daktaro informacinių technologijų (techninė inžinerija) srityje mokslinį laipsnį.

2016 m. Kauno technologijos universitetas jam pripažino profesoriaus asistento mokslinį vardą. Tokie moksliniai laipsniai nuošalioje Lietuvos vietovėje besidarbuojančiam asmeniui duodami ne atsitiktinai. Reikia manyti, kad, be visų kitų čia nesuminėtų gausių darbų (ypač daug racionalizacinių pasiūlymų), nemažą vertę turėjo ir Senovinės technikos muziejaus sukūrimas.

Idėją brandino seniai

Idėja kurti Smalininkuose technikos muziejų J. Stoniui įsižiebė dar bedirbant Vilniuje. Prieš palikdamas sostinę, jis jau turėjo sukaupęs per 600 vertingų eksponatų, kurie buvo laikomi pačiame Vilniuje, jo apylinkėse ir Molėtuose. Tiems eksponatams jis buvo išleidęs per 63 tūkst. litų? Tik iš kur tie pinigai? Ogi ėmęs pardavinėti Smalininkuose savo ūkio žemę ir inventorių. Už parduotą priekabą, pavyzdžiui, nupirkęs 6 eksponatus. Pasitaikydavo, kad vienas kitas savininkas muziejui tinkamą daiktą ir padovanodavo. Tad muziejaus eksponatų skaičius sparčiai augo. 2017 m. jų turėta per 23 tūkst. Tad dabar, po dvejų metų, jų bus dar pagausėję. Visi jie turi savo likimą, t. y. istoriją, kuria papasakoti galėtų tik vienas J. Stonys.

O šiaip šiokį tokį supratimą apie jų vertę duoda aštuoniolikos muziejaus ekspozicijų (paviljonų) apžvalga. Ji pradedama skyreliu „Vidaus degimo varikliai“. Atkreiptinas dėmesys, kad muziejus turįs 54 variklius – tai didžiausia jų kolekcija Lietuvoje. Antrajame skyriuje „Traktoriai“ nurodoma, kad visi eksponuojami traktoriai esą sukomplektuoti, jie veikiantys, net ir pačioje XX a. pradžioje pagamintas vokiečių traktorius „Deutz“.

Trečiajame skyriuje „Automobiliai“ nurodoma, kad muziejus turįs tik 1945-1990 m. automobilių. Tarp jų bene įdomiausia esanti „Volga“, kuria buvo vežiojamas Antanas Sniečkus. Toliau iš eilės eina skyriai: „Motociklai“, „Motoblokai“, „Žemės ūkio technika“, Melioracinė technika“, „Kalvės-šaltkalvystės paviljonas“, „Medienos apdirbimo paviljonas“, „Kino ir foto technika“, „Spausdinimo technika“, „Geodezijos ir kartografijos mokslo prietaisų rinkiniai“, Precizinė vibrotechnika ir vibromechanika“, „Radijo technika“, „Namų ūkio technika“, „Bitininkystės paviljonas“, „Biblioteka, knygų rinkiniai, dokumentai“ ir „Krašto istorijos ekspozicija“.

Net skyrių pavadinimai rodo muziejaus eksponatų įvairovę. Jos atskleisti viename straipsnyje neįmanoma, bet pažvelkime tik į skyrių apie biblioteką. Iš viso šiame skyriuje esama apie 10 tūkst. eksponatų. Tarp jų kelios caro Rusijoje išleistos knygos, yra net 76 įvairių šalių enciklopedijos. Įdomiais leidiniais reprezentuojama 1918-1940 m. nepriklausomos Lietuvos spauda.

Muziejaus talkininkai

Knygos autoriui eksponatai neužtemdė akių: į regos lauką pateko taip pat nemaža muziejaus talkininkų. Įdėta apybraiža apie žurnalistą, fotografą ir tapytoją Ziną Kazėną, gražiai pristatoma tikra mažlietuvė, gimusi šalia Smalininkų Antšvenčių kaimelyje Aldona Preikšaitienė. Noriu pasakyti, kad jos tėvai Anė ir Julius Karveliai buvo iš tų klaipėdiškių lietuvininkų, kurie sąmoningai ir atkakliai gynė lietuvybę nuo vokietininkų. Tos pastangos tėvui Juliui Karveliui kainavo gyvybę nacių koncentracijos lageryje.

Yra du eskiziukai apie pokario laikais į Smalininkų apylinkes atkakusias Eleną Kadziauskienę ir Veterinarijos akademiją baigusią Ingą Lukošienę.

Dar daugiau muziejaus talkininkų apibūdinama toliau. Iš gausaus būrio išskirtinio dėmesio pelnę jurbarkiškis Valentinas Dumikas, smalininkietė Danguolė Stonytė (J. Stonio dukra), vilniečiai minėtas Z. Kazėnas ir Algis Petras Mikšta, prieniškis Algimantas Sabaliauskas. Iš viso keliais sakiniais paminėta 30 asmenų, nurodomi jų nuopelnai muziejui, už paramą padėkota buvusiems ir esamiems rajono vadovams.

Literatūrinis vitražas

Tačiau knyga rodo, kad visus minėtus ir neminėtus muziejaus kūrimo darbus lenkia J. Stonys. Tokia išvada susidarė, sakyčiau, dėl to, kad didžioji knygos tekstų dalis priklauso ne jos autoriui, o paimta iš ankstesnių publikacijų. Tai primena savotišką literatūrinę mozaiką ar vitražą, sudėliotą iš periodikoje skelbtų rašinių, o dalis tiesiog „užsakyta“.

Dalis straipsnių paimta iš 12 lietuviškų periodinių leidinių. Nei užsakytųjų, nei perspausdintų straipsnių J. Stonys neredagavo, faktų nepapildė. Jam, kad ir kiek abejoju, priskirčiau įvairius tekstus, kurie nepažymėti pavarde. Jie daugiausia užpildo tarpus tarp autorizuotų rašinių, šiuos kiek papildo ir apibendrina.

Susipažinus su knygoje pateiktais faktais apie J. Stonį ir dar pasiknaisiojus po savo atmintį, sąmonėje knieti klausimas, ar daug iš 1940 m. gimusių Lietuvoje žmonių (iš maždaug 23 tūkst.) rastume iniciatyva, darbštumu ir kūrybingumu jam tolygių. Tikriausiai visai mažai. Jurbarko rajono žmonės gali džiaugtis, kad likimas jiems davė tokį žmogų, kuris sukūrė pasididžiavimo vertą muziejų ir išpopuliarino jį ne tik Lietuvoje, bet ir svečiose šalyse.

Kokia muziejaus ateitis?

Kitas ypač svarbus klausimų pluoštas – tai Smalininkų senovinės technikos muziejaus ateitis. Ar apie ją kas rimtai mąsto? Gal tik pats J. Stonys. Žmonijos istorijoje rastume daugybę pavyzdžių, kai energingos, veiklios asmenybės sukuria išskirtinės vertės dalykus, bet, išėjus kūrėjams, tie kūriniai išsklaidomi ir dingsta iš gyvenimo kartu su savo kūrėjais. Jurbarko rajono savivaldybės vadovai ir pats J. Stonys turėtų numatyti, ką daryti, kad šis vertas pasididžiavimo muziejus būtų gyvybingas ne tik šiame, bet ir vėlesniuose amžiuose. Tokiai perspektyvai pagrindą reikia kloti šiandien.

Mano supratimu, muziejaus ateičiai labai svarbus būsto klausimas. Kol muziejus, kad ir labai išaugęs, turi saviveiklinės organizacijos statusą, dabartinis jo būstas sutinka su tuo statusu. Tačiau jis ateityje gali pereiti savivaldybės ar net valstybės priklausomybėn, pagausės jo personalas, išsiplės ekspozicijos. Tada muziejus dabartiniame būste patirs daug sunkumų: jausis kaip staigiai išaugęs berniūkštis su vaikišku kostiumėliu. Tad reikia nedelsiant rasti tinkamesnį būstą ir jį pritaikyti muziejaus poreikimas. Nelaukime, kol pastatai, lengviausiai pritaikomi muziejui, sugrius. Jam specialaus komplekso nėra vilties pastatyti.

Arnoldas Piročkinas



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook