Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kultūra savivaldybėje. Kaip ją suvokiame?

Kultūra savivaldybėje. Kaip ją suvokiame? (0)

2013-05-11

Docentas dr. Saulius Nefas (kairėje), Kultūros ministerijos Regionų skyriaus vedėja Irena Seliukaitė ir Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis ragino kuriant bet kokius kultūros centrų struktūros modelius remtis profesionaliais kultūros darbuotojais, puoselėti tradicijas ir lietuviškumą.

Kultūros darbuotojai ir administratoriai į Jurbarko savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus ir Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro surengtą konferenciją „Kultūra savivaldoje“ rinkosi turėdami aiškų tikslą – pasidalyti mintimis ir darbo patirtimi, išsakyti valdžiai nerimą keliančias problemas ir paieškoti sprendimo būdų. Su ypatingu susidomėjimu laukti konferencijos svečiai – Mykolo Romerio universiteto docentas dr. Saulius Nefas, Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas Romas Matulis ir Kultūros ministerijos Regionų skyriaus vedėja Irena Seliukaitė.

Kalbėjimas sau

Prieš porą metų sumanytas renginys įgavo kūną tik dabar, kai daug kartų susirinkę ir kalbėję apie bėdas mūsų regiono – Tauragės, Jurbarko, Šilalės rajonų ir Pagėgių sav. kultūros centrų vadovai nutarė prabilti garsiau, kad juos išgirstų ir į problemas įsiklausytų savivaldybių merai, administracijų direktoriai. Rajonų valdžios atstovai buvo pakviesti, žadėjo skaityti pranešimus, tačiau tą pačią dieną Savivaldybių asociacija surengė seminarą Palangoje, ir kultūra, kaip dažnai nutinka ir biudžeto dalybose, liko našlaitės vietoje – valdžia rinkosi pajūrį.
Vienintelė Šakių r. savivaldybės mero pavaduotoja Rima Rauktienė skaitė pranešimą, ragindama kultūrą paversti gyvenimo būtinybe. Konferencijos viešnia kvietė klerkus keisti požiūrį ir būti toliaregiškus dėliojant prioritetus, domėjosi, kuo gyvena kultūros darbuotojai, tačiau konferencijos tikslas – kviesti valdžią diskutuoti apie kultūros tinklo administravimo problemas ir kita – liko nepasiektas. Po konferencijos kalbinta Jurbarko r. savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Daura Giedraitienė sakė, kad norėjosi kalbėti apie kultūrą plačiąja prasme ir kartu priartinti savas problemas. Prie daugelio temų teks sugrįžti, nes pajudinus net iš pirmo žvilgsnio ne tokius svarbius klausimus, visada iškyla visuma – kiek kultūra svarbi rajonui, žmonėms, Lietuvos valstybei, kokį modelį ir prioritetus mato eiliniai kultūros darbuotojai, ką planuoja rajonų vadovai ir šalies kultūros administratoriai.

Kultūros vadyba

Tokias nuostatas patvirtino ir Mykolo Romerio universiteto docentas dr. S. Nefas. Pasak jo, jei kultūros darbuotojai nesvarstys savo problemų, už juos sprendimus priims kiti. „Demokratinėje visuomenėje nenorėkime, kad viską spręstų kažkas viršuje, nes prarasime, ko labiausiai norime ir siekiame – savivaldą. Savivalda – mūsų pačių pasirinkimas“, – teigė dr. S. Nefas.
Konferencijoje išplėtotą kultūros centrų modelių temą dr. S. Nefas papildė savo požiūriu: mokslininkai ir teoretikai gali sukurti kultūros tinklo teorinius modelius, tačiau kiekvienas turi prisitaikyti sau tinkamą ir tikrinti praktikoje. „Jūsų visų modeliai yra geri, jei jie jums tinka. Vieno modelio, kuris tiktų visiems, būti negali. Ministerijose galima numatyti bendrus principus – pinigų paskirstymo, finansavimo, kvalifikacijos kėlimo. Bet kiekvienas sau pritaikytas modelis yra unikalus. Svarbu kuriant naujus modelius siekti ne tik modernumo, bet išlaikyti tradicijas ir paveldą – mūsų identitetą“, – sakė dr. S. Nefas.
Besiskundžiantiems pinigų trūkumu ir besidairantiems į ministeriją dr. S. Nefas pirmiausia linkėjo išsikelti tikslus, jais tikėti ir įrodyti valdžiai, kad jie reikšmingi ir svarbūs – tuomet lengviau gauti finansavimą. Paprasčiau ir tuomet, kai įgyvendinami didesni, kelias savivaldybes suvienijantys projektai.
Kalbėdamas apie kultūros įstaigų centralizavimą ar decentralizavimą docentas akcentavo, kad demokratinėje visuomenėje siekiama būtent decentralizacijos. „Decentralizuodami valdymo būdą, perduodami žemesnėms pakopoms mes prisiimame atsakomybę. Tačiau demokratija ir decentralizacija dažnai baigiasi tuo, kad rajono meras nutaria: dabar bus taip, kaip aš noriu“, – sakė dr. S. Nefas.

Kritika ir pagyros

Bene kiekviename svarbesniame kultūros darbuotojų renginyje dalyvaujanti Kultūros ministerijos Regionų skyriaus vedėja Irena Seliukaitė kaip visada buvo reikli ir kritiška. Ateinančiu finansavimo laikotarpiu ES lėšomis kultūrai, geriausiu atveju, žadami 4 proc., tai sudarytų 1,5 milijardo Lt. Praėjusiais metais surinkus kultūros įstaigų pageidavimus paaiškėjo, kad norų yra už 3 milijardus. Taigi, pusė planų liks be finansavimo.
Regionų skyriaus vedėja konferencijoje pasigedo temų gilumo. Nors paliesta daug klausimų, neužteko laiko į jas įsigilinti, juo labiau – išryškinti problemas, rasti sprendimus.
Imantis bet kokių permainų, pasak I. Seliukaitės, svarbiausia matyti priimamų sprendimų vientisumą. „Pastatų ir vietų yra begalės. Daugelis jų gauna finansavimą rekonstrukcijai, bet ar bus jie reikalingi po kažkiek metų? Pažiūrėkime į gražias, renovuotas, bet ištuštėjusias mokyklas. Dabar dažnai kaimo centriukas yra gražiau sutvarkytas negu didieji rajonų kultūros centrai. Turime daug materialinės bazės ir daug nesusikalbėjimo. Dažnas atvejis, kai vienam renginiui organizuoti paraiškas pateikia bent trys įstaigos ir kiekviena pilna ambicijų, susireikšminimo“, – kalbėjo I. Seliukaitė, ragindama ieškant finansavimo argumentuotai įrodyti ne tik prašymo vertę, bet ir kultūros naudą.
„Kultūra nėra prašytoja ištiesta ranka. Esame tos pačios bendruomenės labai svarbūs nariai. Kuriame produktą, kurio be kultūros žmonių niekas nesukūrė ir nesukurs“, – kviesdama būti reikliais sau I. Seliukaitė konferencijos dalyviams bandė įkvėpti ir optimizmo.

Apie suvokimą ir profesionalumą

Į tribūną įžengęs Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas R. Matulis kolegoms pirmiausia linkėjo teisingo matymo ir suvokimo. „Nereikia spinduliuoti jokiais įspūdingais skaičiais, statistika, ypatingais modeliais. Pirmiausia turi ateiti suvokimas, ką turime daryti, ar esame savo vietoje, ar esame profesionalai. Gal užtektų turėti rajone vieną puikų centrą su puikiais žmonėmis? Gal nereikia 100 renginių, o užtenka 30? Kuris centras geresnis – kuris daro 100 renginių ar du? Ar dirbame statistikai? Ar gali oriai dirbti kūrėjas gaudamas menką atlygį?“ – aibę verčiančių pamąstyti klausimų pažėrė asociacijos pirmininkas.
R. Matulio nuomone, kalbant apie kultūrą pirmiausia reikia kalbėti apie žmogų. „Jei dirbantys žmonės pripildys turinį, tai visi modeliai bus geri. Puiki iniciatyva, kad mes apie tai kalbame. Jei nekalbėsime, neateis ir suvokimas“, – paprastas, bet gilias mintis dėstė R. Matulis.

Nebaigti darbai ir vizijos

Kultūros skyriaus vedėja D. Giedraitienė pesimizmo į savo darbo kabinetą neįsileidžia. Rajono kultūros įstaigų reforma buvo pradėta 2010-aisiais: vienas didelis kultūros centras buvo padalytas į penkis savarankiškus centrus su skyriais. Kultūros tinklo struktūros pokyčiai tikrinami praktikoje. „Reforma dar nebaigta, esame vienintelis rajonas regione su tokia struktūra, todėl sulaukiame dėmesio. Šilalės kultūros centras netgi pageidautų pasinautoti mūsų sukurtu modeliu“, – sakė D. Giedraitienė, įsitikinusi, kad darbai tik įsibėgėja.
Naujiesiems kultūros centrams atėjo vadovauti jauni žmonės – be patirties, tačiau pilni entuziazmo. Vedėja įsitikinusi, kad rezultatai tik gerėja, nors kultūrai tenkančios lėšos nuosekliai mažėja. Dėl tos pačios priežasties – pinigų trūkumo – tinklo reforma dar nebaigta. Kalbėti apie perspektyvą plačiąja prasme sudėtinga. Priešigai – paklysti tarp rekomendacijų, nuomonių ir politikų priimamų sprendimų – labai nesunku.
Keičiasi ir Kultūros ministerijos požiūris į kultūros įstaigų struktūrą ir regioniškumą. Buvo laikas, kai Kultūros ministerija kalbėjo apie mažus centrus, dabar nuomonė vėl keičiasi, ypač ieškant finansavimo. Ministerijos balsas dažnai būna rekomendacinio pobūdžio, pati savivaldybė sprendžia, kokį tinklą nori ir išgali turėti.
Konferencijos metu Jurbarko kultūros įstaigų tinklas buvo įvardytas kaip geras ir sektinas pavyzdys. „Drąsiai galiu kalbėti tik apie asmeninę viziją – reorganizaciją reikia užbaigti, privalu siekti, kad kultūros centrai turėtų finansinių galimybių būti mobiliais aptarnaudami savo seniūnijas, kaimus. Kad kultūra būtų gyva ir susiformuotų kultūros mecenavimo tradicijos. Tačiau vizijos – toli nuo realybės. Norėtųsi, kad dirbtų jauni, profesionalūs žmonės. O tolimos ateities vizija – kad lietuviai išliktų lietuviais, išsaugotume, kas mums brangu ir svarbu – savo tautos tapatumą. Juk tam gali pasitarnauti kultūra“, – sakė Jurbarko r. savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja D. Giedraitienė.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook