Balsavimas

Ar pritariate mokytojų reikalavimams ir streikams?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Malonumas – rašyti ir dovanoti

Malonumas – rašyti ir dovanoti (0)

2018-03-07

Vasario 27 d. į Viešvilės biblioteką susitikti su skaitytojais atvyko rašytoja Izabelė Lukošienė. Vadžgiriškė keturis dešimtmečius dirbo bibliotekoje – tarp knygų, paskui pati ėmė rašyti knygas.

Pirmąją knygą I. Lukošienė išleido sukaupusi žymiai daugiau metų, vadinasi, ir gyvenimiškos patirties negu literatūros klasikė Žemaitė. Į 2013 m. išėjusią „Meilės pinklės“ vadžgiriškė sudėjo pjeses – ir naujesnes, ir rašytas dar tada, kai būdama bibliotekininkė vedė ir dramos būrelį. Kai pati pasirašai, tai turi ką vaidinti – yra sakiusi autorė.

Po poros metų, 2015-aisiais, išleista dar viena knyga – „Mano gyvenimo pasakos“. Joje Izabelė tikrai aprašo savo gyvenimą – nuo pat gimimo. Svajonę parašyti savo gyvenimo knygą ji atsinešė iš vaikystės, kuri, skaitant, neatrodo labai pasakiška. Tačiau viskas priklauso nuo požiūrio.

Tik į vieną knygą Izabelės gyvenimas nesutilpo, tad 2016-aisiais išėjo antroji – „Kai baigiasi pasakos“. O susitikime su viešviliškiais rašytoja sakė: „Gal bus ir trečioji. Jei pasakysit, kad apsimoka rašyti, tai ir bus!“

Apsimokėjimą šioje situacijoje derėtų sieti su malonumu, kurį ji patiria rašydama, kiti – rengdami jos rankraštį (Izabelė rašo kompiuteriu!), dar kiti – skaitydami (tekstai įdomūs, kalba sodri – užmigti negresia) ar susitikdami su rašytoja, kur, kaip viešviliškiai, būna įtraukti į būsimos knygos charakterių narpliojimą. O marti Lina Lukošienė – dar ir malonumą vežioti į tuos susitikimus.

Dar viena I. Lukošienės knyga, gal tiksliau – pusė knygos, nes parašė ją kartu su Virginijum Bielskiu, telšiškiu, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos nariu, išleista pernai – „Saulė šviečia visiems“. „Bet daugiau bendros knygos nerašyčiau“, – pareiškė Izabelė.

Viešnios kūrybą ir jos gyvenimo faktus susirinkusiesiems pristatė bibliotekininkė Vilija Platonovienė. O Izabelė tą internetinę informaciją iliustravo linksmomis replikomis ir iš rankinės ištrauktomis knygomis. „Aš pratusi vadovauti!“ – sakė, kai, ne pagal scenarijų, paprašė marčios paskaityti ištrauką.

Ir viešviliškiai susitikimui buvo pasiruošę. I. Lukošienės knygas jau perskaičiusi Irena Foktienė sakė: „Sugrąžino mane į jaunystę. Skaitau ir verkiu. Nors ar yra čia dėl ko verkti?!“ Moteris pasakojo, analizavo ir citavo vadžgiriškės knygas, o bibliotekininkei patarė: „Reikia siūlyti, kišti ir jauniems, nes tai pažintinė knyga apie tėvelių, senelių, prosenelių išgyventą laiką.“

To išgyvento ir į knygą surašyto laiko I. Lukošienė nedailina, pliekia negeroves, ypač girtuokliavimą, viską vaizduoja objektyviai. Ir pati rašytoja sakė, kad marčios jai patarusios neleisti tos knygos, nes gausianti nuo kaimynų į kuprą. „Bet niekas nedavė. Man atrodo, kad žmonės visi geri ir mane myli“, – dar kartą savo požiūrį į gyvenimą, aplinką ir žmones atskleidė rašytoja.

Perskaitytomis citatomis I. Foktienė intrigavo susirinkusiuosius ir pati neslėpė, kad jai įdomu, koks buvo tas Antanas – rašytojos vyras ir trijų puikių jųdviejų sūnų tėvas. Nieko nuostabaus – juk skaitytojai neretai tapatina personažus su knygų autoriais, o Izabelė nė neslepia, kad jos knygos biografinės. Pirmoji knyga nutrūksta, o antroji prasideda būtent su Antanu. Knygoje „Kai baigiasi pasakos“ Izabelė aprašo šeimyninius ir motinystės džiaugsmus. Rašo įdomiai, nes gyvenimas buvo įdomus, vaizdingai, nes ji taip sugeba. O pasak I. Foktienės, ir pasimokyti, ypač jaunimui, būtų ko – kaip gyventi, kaip nešti tą savo gyvenimą.

Kad ir tokia knygoje aprašyta situacija. Kai moterys, nežinodamos, kas čia toks, apšneka Antaną, mat jis plikai nusiskutęs, negražus, Izabelė pasirengusi jį ginti visomis keturiomis: „Tylėkit! Aš jį pasirinkau! Jis mano vyras!“

Išsamų pasisakymą apie I. Lukošienės kūrybą buvo paruošęs ir Algirdas Sinkevičius. Jis buria Viešvilės krašto literatus, rūpinasi knygų leidimu, prisidėjo ir prie Izabelės pirmosios knygos išleidimo. „Jis privertė mane išleisti „Meilės pinkles“, nors nieko gero nežadėjo...“ – šmaikščiai, kaip dažniausiai, pastebėjo autorė.

Prisdėjo ir knygų serijos „Kūrėjų pėdsakais“ leidėjas Benjaminas Kondratas. Užtat kai aplankė ją kartu su kraštiečiu kalbininku Antanu Balašaičiu, Izabelė pristatė juos sode nupjauti žolę.

Štai toks pilnas linksmų nutikimų Izabelės gyvenimas – ir jau aprašytas, ir dar netilpęs į knygas.

Turbūt nesigailėjo tas būrelis moterų ir vyrų, bibliotekininkės Vilijos pakviestų ir atėjusių, speigui žnaibant nosis, susitikti su rašytoja. Pasisėdėjimas buvo linksmas, įdomus ir dargi skanus – su naminėmis vaišėmis. Ir su muzika, nes Izabelės marti atsivežė savo fleitą. Ir su pakvietimu į spektaklį – balandžio 6 d. I. Lukošienės pjesę „Bedalio dalia“ Vadžgiryje rodys Pakruojo teatras. Į spektaklio premjerą Pakruojyje ji buvo nuvežta. Skirstytis viešviliškiai neskubėjo, o kai jau sukilo, daugelis išėjo nešini Izabelės dovanotomis knygomis.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook