Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Medyje įkūnijo ir šventuosius, ir nusidėjėlius

Medyje įkūnijo ir šventuosius, ir nusidėjėlius (0)

2011-05-06

Veterinarijos gydytojas Antanas Martinaitis šventųjų statulėles pradėjo drožti atgimimo metais ir tebedrožia iki šiol.

Jurbarko rajono valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje penktadienį duris atvėrė veterinarijos gydytojo Antano Martinaičio medžio skulptūrų paroda. Kolegos darbais pasidžiaugti nuspręsta Tarptautinės veterinarijos dienos proga.

„Šiuolaikiški žmonės ne tik gerai atlieka savo pareigas, bet ir randa laiko kūrybai, tampančiai dvasios penu“, – sveikindamas savo kūrinių parodą surengusį A. Martinaitį sakė Jurbarko rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Algirdas Pocius. Antano kūriniais galės pasigėrėti ne tik kartu dirbantys kolegos, privatūs veterinarijos gydytojai, bet ir tarnyboje įvairių reikalų turintys verslininkai bei ūkininkai. Vėliau A. Martinaičio medžio skulptūrų paroda iškeliaus į Vilnių, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą.
Pasakodamas apie savo pomėgį Antanas prisiminė, kad dar vaikystėje jautė potraukį menui, labai mėgo piešti. Pakviestas tarnauti į tarybinę armiją, pateko į dalinį, kurio viršila laisvalaikiu drožiniais puošė maisto pjaustymo lenteles. „Man rusiški ornamentai nelabai patiko, todėl droždavau įvairiausias skulptūrėles“, – prisiminė tautodailininkas.
Į tėviškę A. Martinaitis sugrįžo prasidėjus atgimimui. Dažnai lankydamas Tėvą Stanislovą, Paberžėje glostyte nuglostė visas šventųjų skulptūrėles – norėjo pajusti kiekvieną figūros išlinkimą, o namo sugrįždavo prisikrovęs kuprinę dailės katalogų.
„Juose viską rasdavau – visus šventuosius, nieko pačiam sugalvoti nereikėjo, tik žiūrėdavau ir droždavau. Taip ir tebedrožiu šventuosius nuo atgimimo dienų“, – susidomėjusiems kolegoms pasakojo Antanas.
Ilgai ant A. Martinaičio rankų negijo žaizdos – aštrūs įrankiai tol sprūsdavo į šoną, kol nesusiformavo įgūdžiai ir savisaugos jausmas. Dabar Antanas jau žino, kaip reikia laikyti aštrų kaltuką, kad nesusižeistų, ir nebijo išsigaląsti jį, kad galėtų ne tik medį skaptuoti, bet ir plaukus skusti. 
Kadangi lietuviškų šventųjų atvaizdus suformavo liaudies tradicijos, Antanui nieko nereikia sugalvoti. Bene pats seniausias drožėjo kūrinys – šv. Antano skulptūrėlė, o visai neseniai iš po jo rankų išskrido ir parodoje nutūpė medinis Angelas. Greta jo – šv. Florijonas, saugantis namus nuo gaisrų, šv. Jonas Nepomukas, gelbstintis ir globojantis skęstančiuosius, šv. Izidorius Sėjėjas, ir šv. Jurgis – žemdirbių globėjai bei daugelio kitų šventųjų skulptūrėlės. Per du dešimtmečius savo palėpėje Antanas jų išdrožė šimtus, tačiau negailėjo – geriems žmonėms dovanojo, kad namus ir šeimas nuo nelaimių saugotų.
Nors tradicinė lietuviška skulptūra turėtų būti spalvota, Antanas savo šventųjų nespalvina – medžio faktūra jam atstoja gražiausias spalvas. Skulptūrai drožti meistras renkasi tik subrendusį medį, dažniausiai liepą arba ąžuolą. Kai sumano papokštauti, drožia žmonių figūrėles. A. Martinaitis jas vadina afrikietiškomis, bet neslepia, kad kiekvienai prideda ir lietuviškų bruožų, dėl to jo žmogeliukai – tarytum gyvi: atsikišusiais pilvais, krapštantys nosį, vypsantys, tupintys, linksmi ir liūdni. Greičiausiai tuomet, kai po sunkios dienos prisėda skiedromis kvepiančioje palėpėje, Antanas ir pats nepajunta, kaip viskas, kas susikaupė širdyje, persikelia į medį. O jis kaip veidrodis atspindi teisybę net tuomet, kai žmogus nenori jos matyti.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook