Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Meno mėgėjams – žinios apie protestantų dailę

Meno mėgėjams – žinios apie protestantų dailę (0)

2017-11-11

1517 m. spalio 31 d. vienuolis Martinas Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios Vokietijoje durų prikalė 95 tezes ir ši data laikoma Reformacijos pradžia. Būtent paskutinę spalio dieną, minint Reformacijos 500 jubiliejų, Vinco Grybo memorialiniame muziejuje surengta paskaita „Protestantų religinė dailė. Ištakos ir tradicijos“. 

Daugialypis projektas

Muziejaus vedėjos menininkės Rasos Grybaitės paruošta paskaita – viena iš muziejininkės Gabijos Viduolytės parengto projekto „Reformacijai 500. Vitražais iliustruota Biblija“ dalių. Projektas įgyvendinamas pasauliui minint Reformacijos 500 metų jubiliejų ir Lietuvos Respublikos Seimui šiuos metus paskelbus Reformacijos metais.

„Buvo finansuojami projektai, kuriais viešinami dirbantys menininkai, vykdoma jų darbų, atliktų jau nepriklausomos Lietuvos metais, sklaida. Taip sutapo, kad šiemet minimas Reformacijos jubiliejus, o Rasa Grybaitė per pastaruosius du dešimtmečius sukūrė ne vieną vitražą evangelikų liuteronų bažnyčioms. Todėl pirmoji mintis ir buvo parodyti šiuos vitražus žmonėms“, – sako projekto kuratorė G. Viduolytė.

Apžiūrėti vitražus skirtingose bažnyčiose gana sudėtinga, nutarta surengti šių vitražų fotografijų parodą. Dar vasaros pabaigoje Vinco Grybo memorialiniame muziejuje atidaryta paroda „Reformacijai 500. Vitražais iliustruota Biblija“, joje pristatomos Šakių, Vilkyškių ir Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčiose R. Grybaitės sukurtų vitražų nuotraukos. Nuotraukų autorius – fotografas Rimantas Akutaitis. „Nuotraukose galima matyti, kas padaryta jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pajusti kaip buvo restauruojamos suniokotos bažnyčios, suteikti žinių, kaip atstatymo darbai sutelkė bendruomenes“, – sako G. Viduolytė.

„Paskaitoje norėjosi priminti, kokiame istoriniame kontekste atsirado protestantų religinė dailė, pasiaiškinti, kodėl ji yra būtent tokia, kokie siužetai dominuoja. Ši paskaita – lyg žvilgsnis į praeitį“, – tikina projekto kuratorė.

Gruodį jurbarkiečių laukia dar viena projekto dalis, kuriam menininkės R. Grybaitė ir G. Viduolytė ruošiasi jau dabar. „Tai jau bus žvilgsnis į ateitį“, – juokiasi projekto sumanytoja. Menininkės jau baigia parengti naują ekspoziciją – muziejaus dirbtuvėse pagaminta 12 vitražo darbų – bažnyčiose esančių vitražų replikų. Šie darbai iliustruoja visą vitražo raidos istoriją – nuo pačios pradžios, kai stiklo gabalėlis buvo deimanto vertės ir atsidurdavo karaliaus karūnoje, iki viduramžių vitražo pavyzdžių iš bažnyčių, vitražo miniatiūrų ir šiuolaikinių darbų pavyzdžių.

Lietuvoje yra tik dvi vietos, kuriose žmonės gali susipažinti su vitražo gamyba ir patys išmėginti šį meną – Vilniaus vitražo manufaktūra ir Vinco Grybo muziejuje esančios keramikos ir stiklo dirbtuvės. „Mes žmonėms galėsime pasiūlyti solidų paketą – apžiūrėti ekspoziciją, susipažinti su vitražo istorija, o po to patys galės pabandyti padaryti kokį darbelį“, – planuoja G. Viduolytė.

Rėmėsi moksliniu darbu

Įdomi paskaitos apie Reformacijos dailę priešistorė. Dar būdama studentė R. Grybaitė sulaukė užsakymo iš kunigo Virginijaus Kelerto sukurti vitražą Šakių evangelikų liuteronų bažnyčiai. Kaip atsakinga menininkė prieš pradėdama dirbti ji norėjo įsigilinti į protestantiškos dailės istoriją, kad suprastų, kokių vitražų reikia jų bažnyčioms.

Ruošdamasi darbui R. Grybaitė surinko daug informacijos, išstudijavo begalę literatūros, parengė kelis teorinius darbus, o 2005 m. – ir mokslinį darbą „Protestantų religinė dailė. Ištakos ir tradicijos“. Šiuo darbu rėmėsi paskaitoje.

„Paskaita gimė iš nežinojimo ir noro. Gavusi užsakymą vitražui nežinojau, kas yra liuteronų dailė, todėl turėjau daug sužinoti. O dabar Gabijos paprašyta ilgai rinkau iliustracijas, kurios geriausiai atspindėtų aptariamą temą. Gabija prašė surasti kuo daugiau paveiksliukų. Skaidrių buvo apie šimtą, tad teko kai kurių atsisakyti, o paskaitą trumpinti“, – apie vargus, kai didelį kiekį informacijos norisi pateikti glaustai ir įdomiai, pasakojo lektorė.

Ikonoklazmo era

Paskaitos pradžioje mįslę užminė altorių nuotraukos: kodėl katalikų bažnyčių altoriai tokie puošnūs, bažnyčios – pilnos lipdinių, meno kūrinių, paveikslų, o liuteronų bažnyčios – tuščios ir nepuošnios? Iki šių laikų išlikusių bažnytinių interjerų tradicijos susiklostė istorijos vingiuose.

Reformacijos užuomazgų atsirado daug anksčiau nei M. Liuteris paskelbė savo tezes. Dar XII a. Prancūzijoje prieš katalikų bažnyčios turtėjimą pasisakė Pjeras Valdo, XIV a. Anglijoje naujas tiesas skelbė Džonas Viklifas, o Čekijoje – Janas Husas, Italijoje pamokslus prieš dvasininkų ir turtuolių nedorovingumą skaitė Džirolamas Savonarola, o Reformacijai pagrindus klojo Nyderlandų šviesuolis Erazmas Deziderijus Roterdamietis, apie kurį sakoma: „Erazmas padėjo kiaušinį, o Liuteris – išperėjo“.

Naujų idėjų pirmtakų likimas buvo tragiškas – dauguma jų nukankinti inkvizicijos, tačiau judėjimas plito toliau. Reformacijos pradininku dažniausiai minimas M. Liuteris, tačiau greta jo rikiuojasi ne mažiau svarbios protestantiškojo judėjimo figūros – Džonas Kalvinas, Filipas Melanchtonas, Ulrichas Cvinglis, Andreas Karlstadtas.

XVI a. prasidėjus protestantiškam judėjimui, itin suklestėjo ikonoklazmas – buvo siaubiamos katalikų bažnyčios, naikinami šventųjų paveikslai, statulos, puošybos elementai, nes kai kurios protestantų judėjimo galvos buvo įsitikinusios, kad šventųjų paveikslus naikinti būtina.

Ypač aršus ikonoklazmo šalininkas buvo A. Karlstadtas, reikalavęs naikinti visus „stabus“, antpuolius bažnyčiose rengė ir M. Liuterį Vitenbergo bažnyčios sakykloje pakeitęs Gabrielis Cvilingas. Reformatų bažnyčiose beliko vargonai, altorinis stalas ir sakykla.

Protestantiškas menas

M. Liuteris ir F. Melanchtonas šventųjų paveikslų naikinimui ir bažnyčių siaubimui nepritarė. M. Liuteris katalikiškus šventųjų paveikslus laikė mažareikšmiu dalyku, kurių neverta garbinti, bet ir nebūtina naikinti. Vėliau žymiųjų tezių autorius, leisdamas Biblijos vertimus, nurodydavo, kokiais siužetais ir kaip jas iliustruoti. Dailininkai neturėjo saviraiškos laisvės – jų ranką vedžiojo M. Liuteris.

Saksonijos valdovas Fridrikas Išmintingasis įkuria Vitenbergo universitetą, į kurį dirbti atvyksta vienas žymiausių vokiečių dailininkų Lukas Kranachas. Jis ir jo sūnus Lukas Kranachas jaunesnysis tapo M. Liuterio mokymo sekėjais ir nutapė ne vieną šedevrą, atspindintį Reformacijos idėjas.

Protestantiškoji religinė dailė skirstoma į Biblijos iliustracijas, tapybą ant lentų (panelinė tapyba), altorių puošimą ir epitafijas. Panelinėje tapyboje ir altorių papuošimuose ryškiausios temos – Įstatymas ir Evangelija, kur Įstatymas žymėjo neteisingą religiją iki Kristaus atėjimo, o Evangelija – teisingą tikėjimą, skelbiantį, kad žmogus laisvas elgtis kaip nori, nenusižengdamas Biblijos mokymui, Kristus ir svetimautoja bei Kristus laimina vaikus.

Išskirtinis protestantiškosios dailės bruožas – kiekvienas kūrinys turi turėti didaktinę prasmę, kūrinio kompozicija turi būti aiški ir paprasta, dėl to dailės kūriniuose kartodavosi panašūs siužetai, veikėjai. Piešinius ant altorių užsakydavo dotatoriai, kurių portretai privalėjo atsirasti kūriniuose šalia šventųjų atvaizdų.

Puošyba į liuteronų bažnyčias skverbėsi lėtai. Reformacijos lopšyje – Vitenbergo bažnyčioje altorius įrengtas tik 1547 m. Pamažu bažnyčiose plito ir epitafijos, kuriose būdavo įamžinami įvairūs bažnyčiai aukoję asmenys. Protestantiškasis menas turėjo atlikti tris funkcijas – įamžinimo, pamokomąją ir memorialinę.

Epitafijos iš pradžių buvo kuklios, puoštos inskripcijomis, o galiausiai, žmonėms tampant vis svarbesniais patiems sau, tapo didžiuliais meno kūriniais su žmogaus ūgio skulptūromis.

Protestantiškas menas plito ir į kitas Europos šalis – liuteronų bažnyčių išlikę Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Baltijos šalyse.

2011 m. duomenimis, Lietuvoje evangelikų liuteronų tikėjimo žmonės sudarė vos 0,6 proc. visų gyventojų. Atkūrus nepriklausomybę religinės konfesijos Lietuvoje darniai sugyvena. Liuteronų bažnyčios restauruojamos, atkuriamos. Restauratoriai bei bažnyčiose dirbantys menininkai įkvėpimo semiasi senuosiuose protestantų dailės kūriniuose, kurie atsirado ir išliko iki šių dienų dėl palankaus M. Liuterio požiūrio į bažnytinį meną.

R. Grybaitės paskaita sudomino nemažą būrį menui neabejingų jurbarkiečių. Norintieji išgirsti ją gali užsisakyti Vinco Grybo muziejuje. Pasak G. Viduolytės, netrukus fotografijų paroda „Reformacijai 500. Vitražais iliustruota Biblija“ pradės kelionę po liuteroniškąsias bažnyčias. Jose bus galima išgirsti ir R. Grybaitės paskaitą. Nors menininkės pateikiamos žinios galbūt svarbesnės specialistams, menininkams, tačiau ir kiekvienam meno mėgėjui įdomu sužinoti bažnytiniame mene naudotas priemones, siužetų ir jų vaizdavimo būdų istorines ištakas.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook