Meškaitytės metų pabaiga – gimtadienio šventė

Meškaitytės metų pabaiga – gimtadienio šventė (0)

2018-01-13

Įspūdinga 90-mečio jubiliejaus švente sausio 5-ąją Smalininkai užbaigė dailininkės Lidijos Meškaitytės metus. Unikaliųjų miniatiūrų meistrės atminimui skirti renginiai vyko visus 2017-uosius ir ne tik jos gimtinėje, o dailininkės talento gerbėjų dar padaugėjo. 

Dailininkės 90-mečio šventė prasidėjo kaip ir dera sveikinimu: „Su gimtadieniu tave, Lidija! Didžiuojamės, kad turime tave – tu esi mūsų istorija, dabartis ir ateitis“, – sakė Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus. Kultūros centro iniciatyva 2017-ieji Smalininkuose buvo pavadinti Lidijos Meškaitytės metais. Baigiant metus prisimintos dailininkei skirtų renginių akimirkos, padėkota žmonėms, kurie saugo jos atminimą.

Dailininkės gyvenimo puslapius, tarsi nuotraukų albumą, vartė kultūros centro darbuotoja Gina Meškauskienė ir Smalininkų seniūno pavaduotoja Akvilė Bialoglovytė. Tokiu pačiu būdu žymioji smalininkietė buvo pristatyta ir renginių cikle „Lidijos Meškaitytės kelionė po Mažąją Lietuvą“ – Viešvilėje, Pagėgiuose, Šilutėje, Rusnėje.

Lidijos Meškaitytės talentas prasiskleidė tragiškomis aplinkybėmis. 1945 m. grįžtant namo į Antšvenčius iš Rytprūsių, kur Anės ir Jono Meškaičių šeima bėgo nuo karo, vienintelė jų dukra devyniolikmetė Lidija buvo sužalota, vaikščioti begalėjo tik su ramentais, ir – pradėjo piešti.

„Jei ne tas baisus tragiškas įvykis, jei ne tokia nuostabi jos mama, sudariusi visas sąlygas, tas talentas gal nebūtų ir pražydęs“, – sakė dailininkė Rasa Grybaitė. Renginio organizatorių pakviesta ir pristatyta kaip ekspertė, ji gynėsi šio įvertinimo ir sakė, kad „čia turėtų stovėti Marija Kuodienė, kuri parašė monografiją, ištyrinėjo Meškaitytės kūrybą“. (Daivos Beliūnienės ir Marijos Kuodienės knygą „Lida Meškaitytė. Gyvenimas ir kūryba“ Lietuvos dailės muziejus išleido 2004 m., antrasis leidimas 2007 m.).

Jurbarkietė vitražo meistrė R. Grybaitė įdomiai papasakojo apie miniatiūros atsiradimą: lotynų kalbos žodis miniatiūra reiškia „raudonas dažas“. Specifinis, panašus į kadmio raudonį – tokiu dažu senovės graikų ir romėnų raštuose buvo apipavidalinama pirmoji teksto raidė. Taigi miniatiūra gimė knygose, o tapybinė miniatiūra išpopuliarėjo, kai žmonėms norėjosi pamatyti, kaip atrodo kitas žmogus, pavyzdžiui, mylimoji, būsima žmona. XVII a., kai fotografijos dar nebuvo, ypač išpopuliarėjo portretinė miniatiūra – tai paveikslėlis, telpantis suaugusio žmogaus delne.

Pirmieji L. Meškaitytės piešiniai priminė atvirukus, ji kopijavo vokiškų žurnalų iliustracijas. O vėlesni – miniatiūros, bet didesnės, nebetelpančios į delną. „Bet Lidos Meškaitytės miniatiūroje telpa visas pasaulis – tai nebe tik portretas. Tarp jos dangaus ir žemės įsikomponuoja daugybė įvairių elementų. Jos kūryboje sutelpa viskas, ko reikia savarankiškam meno kūriniui: tobula kompozicija, tobula tapybos technika, daugybė atspalvių, pustonių. Ji sukūrė unikalią savo techniką, nuo nieko nenukopijuotą“, – sakė R. Grybaitė.

L. Meškaitytės darbų originalai eksponuojami Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje Juodkrantėje, ir apžiūrėti juos galima tik per stiklą. O Jurbarko Vinco Grybo memorialiniame muziejuje rodomos miniatiūrų faksimilės, ir, pasak R. Grybaitės, lankytojai jomis susižavi iškart, o išgirdę savamokslės dailininkės istoriją – dar labiau.

O gimtadienio šventės dalyviai išvydo originalus – tiesa, ne Lidiją išgarsinusių miniatiūrų. Ona Burneikienė parengė parodą iš sodyboje saugomų bei smalininkiečiams dovanotų jos piešinių, atnešė dailininkės dažus ir teptukus ir netgi paslaptingąjį, nes dar niekam nepavyko perprasti jos šifro, dienoraštį.

Dailininkę artimiausiai pažinojusi ir jos palikimą sauganti O. Burneikienė į susirinkusiuosius kreipėsi Lidijos žodžiais: „Vargo valandas užmiršk, bet neužmiršk, ko jos išmokė“ ir linkėjo mylėti gyvenimą, savo aplinką, mokėti džiaugtis, pamatyti net gulinčio akmens grožį – tada nebus tokie baisūs akmenuoti takeliai. Ši kukli moteris, sau neprisiimanti jokių nuopelnų, dėkojo visiems už tai, kad dailininkė neužmiršta. Taip pat priminė tuos, kurie atrado talentingąją menininkę ir padėjo ją atrasti visai Lietuvai.

Pirmasis L. Meškaitytės talentą įvertino tapytojas Kazys Abromavičius ir patarė jai saugoti, neišmėtyti savo paveikslėlių. Liaudies kūrybos namuose dirbusi Bronė Jasevičiūtė atvažiavo į Antšvenčius, ir Lidija patikėjo jai savo darbus, leido vežtis į Vilnių, kur jie su didžiuliu pasisekimu buvo eksponuojami. 1966 m. L. Meškaitytė buvo priimta į Liaudies meno draugiją.

Perskaitytas tauragiškio savamokslio dailininko Juozo Šimkaus prisiminimas praskleidė kraštelį Lidijos asmenybės. Ji nebuvo daug bendraujanti, net artimesni kaimynai ją matydavo tik iš tolo. Kaip rašė J. Šimkus, Antšvenčiuose pas Meškauskus sutinkant naujuosius metus jie valgė šokoladinį tortą-ežį, kurio spygliams Lidija tris dienas aižė saulėgrąžas. Paskui visi ėjo į mišką. „Lidija buvo linksma“, – pastebėjo tauragiškis nekasdienę, matyt, kūrėjos būseną. O švenčiant žiobrinę tas pats J. Šimkus išgirdo Lidiją tyliai dainuojant vokišką, iš radijo išmoktą dainą.

Bendravo dailininkė ir su jurbarkiete kalbininke Elena Grinaveckiene – ji lankė Meškaičius rinkdama kalbinę medžiagą ir įrašė dailininkės balsą. Įrašas buvo paleistas – ir Lidija prakalbo savo gimtadienyje!

Violetos Schuetz sukurtas filmukas suteikė malonumą prisiminti Meškaitytės metų renginius, o krūva padėkų ir glėbys rajono mero Skirmanto Mockevičiaus atvežtų rožių įteikta organizatoriams ir dalyviams. Už gražiausius piešinius apdovanoti Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos mokiniai Vilmantas Varaškevičius ir Svajūnas Kondratavičius, o mokyklos, kuriai prieš 20 m. suteiktas dailininkės vardas, direktorius Artūras Matukaitis patikino, kad mokykla kasmet mini dailininkės gimtadienį. Už „Poezijos pavasarį“ Meškaičių sodyboje padėkota Smalininkų TVM mokytojai Gražinai Martišienei bei jaunajai skaitovei Meidai Rašimaitei.

Padėkojimo nusipelnė ir Lidijos Meškaitytės premijos, teikiamos miniatiūrų konkurso nugalėtojams, steigėja – Jurbarko rajono savivaldybė. Praėjusių metų pradžioje premijuota kartu su kitais buvo ir dailininkė Dalia Kirkutienė. Klaipėdietei didelį įspūdį padarė ir Meškaitytės kūryba, ir jos aplinka.  Vasarą į Smalininkus dailininkė atsivežė savo vadovaujamos studijos tapytojus, o plenero darbai, kurie eksponuojami kultūros centre, čia ir liks. Tai taip Lidija, nors 1993 m. liepą paliko šį pasaulį, ir toliau kuria gerą aurą ir skleidžia gerą garsą apie Smalininkus.

Gimtadienio salę fantastiškomis sniego pusnimis papuošė Vida Povilauskienė, nuoširdžią dovaną dailininkės Lidijos kraštiečiams įteikė vokalinis trio iš Veiverių „Širdies muzika“, vadovaujamas smalininkietės Elenos Sakavičiūtės-Pečiulaitienės. Buvo ir netikėtų susitikimų, ir džiaugsmingų apsikabinimų – juk metų pradžia, ir kafijos su pyragais – juk gimtadienis.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook