Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Metų koncerte – septyni kultūros dešimtmečiai

Metų koncerte – septyni kultūros dešimtmečiai (0)

2016-12-12

Gruodžio 10 d. Jurbarko kultūros centras surengė tradicinį metų koncertą. Šiemet jis pavadintas „Saulės namai“ ir buvo skirtas kultūros centro 70-mečiui. Tad gausiai, kaip visada, susirinkę žiūrovai pamatė meno mėgėjų kolektyvų pasirodymus ir išgirdo septynių kultūros dešimtmečių istoriją.

Anaiptol ne žiemišku keliu atėję į „Saulės namus“ žiūrovai išvydo gražią žiemos pasaką: aplink pačiame scenos viduryje suridentą besmegenį šoko ir dainavo snaigės ir nykštukai – koncertą pradėjo Jolantos Telišauskienės mažieji šokėjai ir Rūtos Šličkutės dainavimo studijos atlikėjai. 
Pasaką pratęsė daina apie žiemą ir veidą bučiuojančias snaiges. Pasirodo, šią dainą jurbarkietis kompozitorius Kęstutis Vasiliauskas parsivežė po tarnybos armijoje iš Rusijos, parašė lietuvišką tekstą ir apie 1967-uosius metus duetu su kultūros namų meno vadovu Vytautu Versecku sudainavo televizijoje. Po to daina išpopuliarėjo visoje Lietuvoje. 
Visada – saulės namai
Įdomiausių istorijų papasakojo koncerto scenarijaus autorius, režisierius ir vedėjas Gintaras Zareckas, pakvietęs žiūrovus keliauti per kultūros dešimtmečius – tarsi eitum gatve pro kasdien sutinkamus žmones, pro pastatus, medžius, nesidairydamas ir nesusimąstydamas, kokią praeitį jie saugo. Kad ir beržai prie kultūros centro – dideli, rodos, augę čia amžinai. Bet ir jie turi pradžią – 1987 m. beržus pasodino Jurbarke vykusios respublikinės estradinės muzikos šventės dalyviai. Arba parduotuvė „Iki“, kuri su kultūra susijusi tik tiek, kad stovi senųjų miesto kultūros namų vietoje. Tuos namus jurbarkiečiai vadino Saulės namais, nes jie priklausė 1906-1940 m. Lietuvoje veikusiai katalikiškai švietimo draugijai „Saulė“. „Juose prasidėjo istorija, kurią šįvakar norime jums papasakoti“, – sakė G. Zareckas, istoriją surinkęs archyvuose, pervertęs „Šviesos“ laikraščio komplektus, kalbinęs žmones, atnešusius ne tik prisiminimų, bet ir daugybę istorinių nuotraukų. 
Septyniasdešimtmetį mininčio kultūros centro pradžia – 1946 m. gegužės 21 d., kai Jurbarko miesto Vykdomasis komitetas perėmė miesto salę („Saulės“ namus) ir įsteigė klubą, kuris turėjo tapti kultūringa susirinkimo ir pasilinksminimo vieta. Po metų, 1947-aisiais, Jurbarkas tapo valsčiaus centru, buvo kuriamos oficialios įstaigos, taigi ir kultūrinėms funkcijoms vykdyti. 1948 m. klubas pervadintas Jurbarko kultūros namais. Dar ne kartą ši įstaiga keitė pavadinimą: kai 1979 m. persikėlė į naują pastatą, tapo kultūros rūmais, dabar turime kultūros centrą. O žmonės neretai jį pavadina kultūrnamiu, bet, pasak koncerto vedėjo, greičiausiai esmės tai nekeičia – vis tiek čia saulės namai. 
Propagandos ir intermedijų laikai
Tačiau anuo laiku sovietinė ideologija, propaganda ir agitacija buvo svarbiau už kultūrą. „Kai „Aušros“ kolūkyje baigėsi eilinė rugiapjūtės diena, kelyje, vedančiame į antrą laukininkystės brigadą, pasirodė automašina. Iš tolo pasigirdo daina. Jurbarko kultūros namų meninė brigada skubėjo pas darbščius aušriečius pradžiuginti juos skambia daina, judriu šokiu...“ – citavo vedėjas 1955 m. laikraštį, o į sceną sugužėjusi „Santakos“ kapela ir Žindaičių dainininkės suvaidino anuos laikus priminusį vaizdelį. Juos keitė „Vaivorykštė“: mojuodami transparantais ir mušdami būgnelius jaunieji teatro artistai šėliojo scenoje, panašiai turbūt, kaip ir anų laikų vaikai, ryšėję raudonus kaklaraiščius, bet vargu ar gilinęsi į propagandinių montažų turinį.
Populiariausi anuomet buvo dramos rateliai. 1954 m. rajone veikė 11 liaudies šokių kolektyvų, 5 chorai ir net 30 dramos ratelių, kurie per metus suvaidino 380 veikalų. Tie veikalai dažniausiai buvo publikai lengvai suprantamos intermedijos ir joms pastatyti užtekdavo savaitės. Į intermedijų laikus žiūrovus nukėlė režisierės Loretos Zdanavičienės vadovaujamas Girdžių teatras „Mituvis“.
Ilgaamžiai
Ilgaamžiškiausias Jurbarko kultūros centro kolektyvas – Konstantino Glinskio teatras, skaičiuojantis jau 57-ąjį kūrybinės veiklos sezoną. Teatro ištakos Jurbarke siekia 1905 m., kai Vasilčikovų dvaro daržinėje buvo suvaidinta „Amerika pirtyje“, o pirmasis Jurbarko kultūros namų saviveiklos kolektyvas irgi buvo dramos ratelis. Jam vadovavo K. Glinskio mokinė ir jo talento gerbėja Ona Lukoševičiūtė, ir jis nuo pat pradžių skyrėsi iš kitų dramos ratelių. Jau 1947 m. žiūrovai buvo pakviesti į B. Dauguviečio pjesės „Nauja vaga“ premjerą. 1954 m. prie teatro vairo buvo pakviestas tuo metu dantų techniku dirbęs režisierius Algirdas Pauliukaitis. „Šiandien galime tik didžiuotis turį gyvą, kūrybingą, veiklų, ilgaamžį teatrą. Ir kartu pasidžiaugti naujausiu artistų ir režisierės Danutės Samienės laimėjimu – tapus šių metų Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūros-konkurso „Atspindžiai“ laureatu“, – sakė G. Zareckas ir kvietė teatrą į sceną. 
Teatro kabinetas kultūros centre mena ir tuos dar nesenus laikus, kai Lietuva vadavosi iš sovietinio jungo. Režisierės D. Samienės patriotinio nusiteikimo dėka teatro kabinete buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Jurbarko iniciatyvinės grupės būstinė. Kultūros centre vyko ir rajono Sąjūdžio grupės steigiamasis susirinkimas. 1988 m. spalio 30 d. ant kultūros rūmų stogo suplevėsavo Trispalvė. 
Tiems įvykiams atminti skambėjo primiršta ir retai bedainuojama V. Versecko dar 1968 m. parašyta daina „Jurbarkui“, ją dainavo „Mituvos“ kapela. 
Antras pagal ilgaamžiškumą – orkestras „Bišpilis“, kuriam nuo 1986 m. vadovauja Adolfas Lapė.
Informacijos apie ketinimus kultūros namuose steigti orkestrą G. Zareckas rado 1950 m. archyvuose: Vykdomasis Komitetas nusprendė skirti kultūros namams paskolą – 20523,45 rublių – orkestrui steigti ir įpareigojo po mėnesio tą sumą grąžinti. Tačiau greičiausiai gero orkestro suburti iš karto nepavyko. Tik 1962 m. entuziastingo muzikanto Broniaus Briaukos pastangomis orkestras suburtas rajono statybos organizacijoje – jis ir laikomas „Bišpilio“ pirmtaku. „Iš šio kolektyvo pačios pradžios kaip relikvija liko ši kepurė, nes kolektyvas, pasak vadovo Adolfo Lapės, ne kartą keitė savo kailį“, – sakė žalią kepurę užsidėjęs koncerto vedėjas, o „Bišpilio“ vyrai į sceną žengė irgi skirtingais kostiumais, primenančiais orkestro istoriją. 
Dainų šventės – ir Jurbarke
1946 m. Jurbarke suorganizuota valsčiaus dainų šventė, kurioje dalyvavo tik mokyklų ir vienas suaugusių choras. Nuo pirmosios 1950 m. iki paskutinės 2009-aisiais Jurbarke iš viso surengtos 24 dainų šventės. Jos vykdavo ir stadione netoli Vytauto Didžiojo paminklo, ir lankoje už Mituvos, bet jau kelioms jurbarkiečių kartoms labiausiai įsimintinos Dainų slėnyje. Visose dalyvaudavo Jurbarko kultūros namų kolektyvai, o organizuojant pirmais smuikais grodavo kultūros namų meno darbuotojai.
Koncerto režisierius kvietė ekrane žiūrėti istorinius kadrus iš 1990 m. vasarą Dainų slėnyje vykusios šventės – pirmosios jau nepriklausomoje Lietuvoje. O į sceną lipo liaudiškų šokių studijos „Nemunėlis“ jaunimas – daugkartiniai respublikinių dainų švenčių dalyviai, tačiau jau kito, šiandienos, laiko. 
Šokdami „Kauškutį“ jaunuoliai avėjo klumpėmis. Pirmieji klumpes savo šokyje panaudojo „Mituvos“ šokėjai, vadovaujant choreografei Adai Baublienei 1971 m. Bet tik viena pora tuomet šoko su klumpėmis, nes daugiau jų tiesiog neturėta. 
Keičiasi laikai ir papročiai
Prisiminta įdomių, o jaunajam žiūrovui turbūt nė nesuvokiamų, dalykų iš meno mėgėjų, arba senoviškai – saviveiklos, kolektyvų istorijos. Štai choro vadovas Benediktas Vasiliauskas 1954 m. rašė valdžiai: „Rimtu trūkumu yra ir tai, kad kai kurių įstaigų vadovai trukdo savo darbuotojams reguliariai lankyti choro repeticijas. Rajono Vykdomasis komitetas tokių vadovų atžvilgiu turi įvesti griežtą kontrolę ir reikalui esant imtis atitinkamų priemonių.“ 
O gyventojai piktinosi, kad kas sekmadienį šokiai, „ir kas kartą tie patys: svaiginantis tango, angliškas valsas, fokstrotas, visoki cvingliai. Kodėl šokių vakarų metu nedemonstruoja liaudies ir balinių šokių, prieš šokius neskaitomos paskaitos?“ „Jurbarko kultūros parko šokių aikštelėje – klaiki pirmykštė muzika, žmonija Jurbarke šoka tvistą.“ (1952 ir 1969 m. archyvai.)
Koncerto vedėjas citavo archyvinius raštus, o į sceną kvietė dabartį – nenustygstančiuosius „Bildukus“, seną, bet atsinaujinusią „Šilo“ kapelą ir „Donos“ merginas – sušokti svingą. Laikai pasikeitė, ir papročiai – taip pat.
Reiškiniai
„Kanabėką“ galima vadinti reiškiniu, 15 metų garsinusiu Jurbarką. Meninę agitbrigadą 1974 m. subūrė Vytautas Partikas ir kartu su programų scenaristu Mečislovu Barzda davė jai Suvalkijos ūkininkų naudoto įrankio kanabėko, skirto mėšlui išmėžti, susigulėjusiam šienui pešti, pavadinimą. „Kanabėką“ žinojo visa Lietuva, tad nenuostabu, kad į sceną įneštą kanabėką irgi beveik visi pažino. Senus „Kanabėko“ numerius koncerte rodė Skirsnemunės teatro aktoriai, o salėje tarp žiūrovų sėdėjo ir legendinio kolektyvo įkūrėjas, ir jo dalyvių.
Reiškiniu tapo ir vaikų pop choras „Lakštutė“, 1989 m. suburtas Remigijaus Mockaus. Tai buvo išskirtinis kolektyvas, savo laisve nepanašus į tuo metu vyravusius standartus. Pirmas koncertas – 1990 m. balandį, 1993-iųjų rudenį – 100-asis, 1992-aisiais tarptautiniame vaikų muzikos konkurse „Baby jazz“ „Lakštutė“ pripažinta geriausiu kolektyvu, 1994-aisiais – „Dainų dainelės“ laureatu, koncertuota visose Lietuvoje, koncertai transliuoti per televiziją, jų dainos skambėjo radijo bangomis.
„Lakštutės“ šventė trumpam sugrįžo, nes Danutės Lapienės dainininkai išmoko vieną pop choro dainą, o akompanavo – Remigijus Mockus su dabartiniais savo mokiniais, jaunaisiais Klaipėdos gitaristais.
Estradiniai ansambliai irgi buvo reiškinys. Šio žanro kolektyvų atsiradimą lėmė panašiu metu  Skirsmenunėje, „Kaspino“ fabrike, repetavęs merginų vokalinis oktetas ir 1969 m. į kultūros namus atėjęs dirbti meno vadovas Ramūnas Zubrickas. Pajėgos buvo apjungtos, ir kolektyvas sparčiai išpopuliarėjo. 1971 m. saviveiklinių respublikos estradinių ansamblių apžiūroje jie buvo pripažinti absoliučiai geriausiais. Atgimimas įvyko 1981 m., kai pirmą savo koncertą estradinės muzikos šventėje surengė jau minėto R. Mockaus suburtas ansamblis. Jis įvairia sudėtim gyvavo iki 1988 m., ir vėl tuščias tarpas. Tiesa, retkarčiais atsirasdavo bandančių brazdinti gitaras, tačiau neilgam.
2015 m. vėl užgimė viltis, kai burti naują muzikinį kolektyvą pradėjo Gytis Gvozdas. Jo vadovaujama grupė „Jada“ dovanojo koncerto žiūrovams naują kūrinį. 
Žmonės ir skaičiai
Per 70 metų kultūros įstaigai vadovavo net 36 direktoriai. Kadaise (ir ne tokioje dar tolimoje praeityje) Jurbarko kultūros centras rajone turėjo net 25 filialus. Prieš keletą metų reformuotas liko tik su trimis – Girdžių, Skirsnemunės ir Žindaičių. 
Norint išvardyti visus apdovanojimus, kuriuos per septyniasdešimt metų pelnė kultūros centro kolektyvai ir jų vadovai, neužtektų vietos, o koncerte neužteko laiko, nes, kaip sakė vedėjas, bevardydami sulauktume ir Kalėdų. 
2009 m. Jurbarko kultūros centras buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje – tai viso kolektyvo įvertinimas, todėl jį galima laikyti svarbiausiu. Nutūpė Jurbarke ir trys „Aukso paukštės“ – aukščiausias meno mėgėjų kolektyvų apdovanojimas, kurį skiria Nacionalinis liaudies kultūros centras. Tokio apdovanojimo nusipelnė Konstantino Glinskio teatras, liaudiškų šokių studija „Nemunėlis“ (vadovė Jolanta Telišauskienė) ir moterų vokalinis ansamblis „Verdenė“ (vadovė Dalė Jonušauskienė). 
Koncertiniai maršrutai meno mėgėjų kolektyvus nuvedė į daugiau nei 20 valstybių. Ir ne tik Europoje – dar sovietmečiu orkestras „Bišpilis“ pabuvojo vienoje uždariausių pasaulio valstybių – Šiaurės Korėjoje, o prieš porą metų glinskiečiai aktoriai ir „Verdenės“ ansamblis praskynė Jurbarko meno mėgėjų kelius į Ameriką.
Šiuo metu Jurbarko kultūros centre ir jo filialuose veikia 29 meno mėgėjų kolektyvai, kuriuose dalyvauja per 500 žmonių. Dirba 51 darbuotojas, iš jų 31 – meno ir kūrybiniai darbuotojai. Jie visi buvo pakviesti į sceną, o širdyse atsinešė ir išėjusiuosius, kuriems dar koncerto pradžioje buvo uždegta atminimo žvakelė ir nuskambėjo „Lelijos“ choro daina. Nuoširdžiausius sveikinimus centro darbuotojai skyrė direktorei Aidai Bliundžiuvaitienei. Garbiųjų svečių – LR Seimo nario Ričardo Juškos ir Jurbarko r. savivaldybės mero Skirmanto Mockevičiaus sveikinimus ir dovanas direktorė dalijosi su savo kolektyvu. 
Paskutiniai koncerto numeriai buvo palinkėjimas mums visiems – švęsti šventes ir gyventi nepamirštant tradicijų, šeimyniškai jaukiai ir iškilmingai.
Danutė KaropčIkienė

Daugiau nuotraukų fotogalerijoje



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook