Dailininkei viską duoda ir viską atima laikas

Dailininkei viską duoda ir viską atima laikas (1)

2009-04-06

Vinco Grybo memorialinio muziejaus duris jurbarkiečiams ir miesto svečiams svetingai atveria skulptoriaus anūkė Rasa Grybaitė. Per drąsu būtų sakyti, kad muziejus yra dailininkės gyvenimas, bet jis atima visą Rasos laiką, jame materializuojasi drąsiausios jos svajonės. Kartais tokios panašios į skulptoriaus V. Grybo svajones...

„Man muziejus - ne daiktų saugykla, o gyvi namai. Kadangi čia ir buvo skulptoriaus V. Grybo namai, noriu, kad jie ir išliktų tokie - gyvi, jaukūs ir pilni geros kūrybinės auros. Nežinau, ar kuriam kitam muziejui dirbdama skirčiau tiek laiko, atiduočiau tiek daug savęs", - pripažįsta Rasa.
Atrodo, kad ji net gyvena čia, mažuose muziejaus kambarėliuose. Gal dėl to, kad visai greta - tėvų namai, o gal - kad net tuomet, kai muziejus nedirba, jo vadovė svetingai atveria V. Grybo namų duris netikėtai užklydusiems ekskursantams. „Esu skulptoriaus palikuonė ir man širdį skauda dėl senelio palikimo", - atvirai sako R. Grybaitė.
Rasa sako, kad jurbarkiečiai dar tik atranda muziejų. Kaip ir prieš karą, miestiečiams nelabai įdomu, ką savo dirbtuvėse veikė vienas iš garsiausių Lietuvos skulptorių. Pažvelgti į jo palikimą dabar iš visos Lietuvos atvažiuoja specialistai - skulptoriai, architektai, studentai. O jurbarkiečius į muziejų traukia parodos. Vaškinių figūrų parodą pernai aplankė daugiau kaip 2000 miestiečių. Daug žmonių ateina į dailės studijos lankytojų kūrinių parodas - jiems, pasak Rasos, įdomu iš naujo pažinti savo artimuosius, kaimynus, bendradarbius, nes kūryba atskleidžia vidinį žmogaus pasaulį.
Prieš dešimtį metų muziejuje įkurta suaugusiųjų dailės studija irgi glaudžiasi mažuose V. Grybo namų kambarėliuose - čia buvo įgyvendinami net tarptautiniai projektai, į improvizuotas kūrybines dirbtuves priimami užsieniečiai. Švedai, pasak Rasos, visą laiką stebėjosi, kad dailės studija net stalų neturi - padeda plačią lentą ant dviejų spintelių ir dirba.
„Dailės studiją ir kūrėm dėl to, kad galėtume įgyvendinti svajonę muziejuje turėti kūrybines dirbtuves. Dešimt metų rašėm įvairiausius projektus, tačiau visi fondai atsisakė investuoti į pastatus. Bet dabar jau žinome, kad po pusantrų metų dirbtuvės bus - Lietuvos Respublikos, Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansiniai mechanizmai skirs finansavimą buvusiuose dvaro pastatuose įsikūrusio V. Grybo memorialinio muziejaus pritaikymui viešosioms reikmėms. Muziejuje bus įrengtas centralizuotas šildymas dujomis, atsiras vanduo ir kanalizacija, bet svarbiausia, kad išsipildys kiekvieno dailininko svajonė - turėsime dirbtuves su keramikos, virtažo krosnimis, traukos spintomis ir kitais būtinais dalykais", - pasakojo R. Grybaitė.
Apie dailės studiją svajojo ir skulptorius V. Grybas. Perskaičiusi broliui rašytus senelio laiškus, Rasa suprato, kad skulptorius iš Europos grįžo kupinas idėjų puošti Lietuvą, kad ji būtų tokia pat graži kaip ir Italija, Prancūzija ar kiti kraštai. Iš Vakarų į Lietuvą jis atvežė monumentaliosios skulptūros tradicijas, įrodė, kad net paprasčiausios tvoros ir vartai gali būti gražūs, ne tik mediniai. V. Grybas pirmasis ėmėsi projektuoti ir statyti skulptūras miesto aikštėse. Apmaudu, bet po V. Grybo per 70 metų nė vienos skulptūros ar paminklo daugiau Jurbarke taip ir neatsirado.
„Skulptorius suprato, kad lietuviai yra tokia pat gabi ir meną suprantanti tauta kaip ir kitos Europos tautos. Į savo dirbtuves padėjėjais jis kviesdavosi Kauno amatų mokyklos studentus, duodavo jiems užduotis, pavyzdžiui, nulipdyti vargą, ir žiūrėdavo, ką jo padėjėjai padarys. Skulptorius suprato, kad juos reikia mokyti tapyti, lieti akvarelę, bet likimas lėmė, kad iki 2008 metų Jurbarke nebuvo meno mokyklos. Išskyrus Banaitienę, kuri ruošė vaikus skrydžiui į meno pasaulį. O grįžti jie iki šiol neturi kur", - apmaudžiai sakė Rasa.
Skaudžiausia R. Grybaitei dėl to, kad Jurbarke taip ir neatsirado vietos mokslus Torūnėje baigusiai aukščiausios kategorijos restauratorei Vandai Kyzelytei, nors prie V. Grybo memorialinio muziejaus ir buvo planuojama įkurti restauravimo dirbtuves.
Dailininkei baugu lygintis su savo seneliu. Gal dėl to, kad likimas jai nesuteikė galimybės pasėdėti jam ant kelių, pasidalyti svajonėmis. Rasa žino - skulptoriaus entuziazmas liejosi per kraštus, jis buvo nepailstantis kovotojas už savo idėjas. „O aš darau tik tai, kas man pačiai įdomu, ir džiaugiuosi, kad nereikia sprausti savęs į kokius nors rėmus. Darbas - kaip duona, kasdien burnoje vis naujas kąsnis", - įsitikinusi R. Grybaitė.
Prieš vienuolika metų baigusi studijas Dailės akademijoje ir grįžusi į Jurbarką, Rasa svajojo daryti tai, ką moka geriausiai - įsirengti dirbtuves ir kurti vitražus, tapyti paveikslus. Dabar lyg koks pavargęs senolis Rasa sako, kad jai viską duoda ir viską iš jos atima laikas. Deja, mažiausiai jo lieka kūrybai, todėl visos R. Grybaitės svajonės susijusios tik su laiku. Taip reikėtų bent trijų laisvų mėnesių...
„Bet muziejui atostogų nėra - juk negali jo uždaryti ir nepriimti lankytojų. Derinu atostogas prie laisvų dienų, bet tos kelios dienos kažkur dingsta ir visi mano darbai lieka nepadaryti", - neslepia apmaudo Rasa. Ir prisipažįsta, kad visos jos mintys sukasi apie savęs realizavimą kūryboje.
Tik tiems, kurie nėra susidūrę su noru kurti, gali atrodyti, kad kalbos apie įkvėpimą yra kažkokie svaičiojimai. „Jaučiu jį visu savo kūnu - kartais tiesiog smaugia noras imtis teptuko ir įgyvendinti savo vizijas, piešinyje perteikti jausmus. Dailininkai - uždaros profesijos žmonės, juos nervina pašalinių lindimas į dirbtuves, nes mums reikia susikaupti", - tikina R. Grybaitė.
Rasa sako, kad greičiausiai galėtų prasigyventi iš tapybos. Norvegijos dailės galerijoje surengtoje parodoje R. Grybaitė pardavė kone visus savo kūrinius, didelį pasisekimą jos tapybos ir vitražo parodos turėjo Belgijoje ir Danijoje. Nemažai darbų dailininkė parduoda Vilniuje ir Klaipėdoje esančiose dailės galerijose.
Tačiau labiausiai Rasa norėtų gauti vitražų architektūros statiniuose užsakymų. Kurdama vitražus Šakių ir Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioms ji tapo liuteronų meno žinovė.
Kaip savo magistrinį darbą R. Grybaitė pristatė Šakių evangelikų liuteronų bažnyčios langus. Aštuoniems 6 kv. m grafiškiems vitražams dailininkė pasirinko temas iš Senojo ir Naujojo Testamento. Vienoje restauruoto pastato pusėje iš langų į besimeldžiančius žmones žvelgia Senajame Testamente įamžintos asmenybės - žmogaus ir Dievo santykį įprasminantys Adomas ir Ieva, po pasaulinio tvano žmonių bendruomenę kurti Dievo ženklą gavęs Nojus, savo sūnų Aukščiausiajam pasiryžęs aukoti Abraomas ir sandėrį su Izraelio tauta sudaręs Mozė. Kitos pastato pusės languose tikintieji mato Naujojo Testamento - Kristaus gimimo, krikšto, nukryžiavimo ir prisikėlimo scenas.
Paprašyta sukurti vitražus Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčios altoriui, Rasa nusprendė iki galo išsiaiškinti, koks yra liuteronų menas ir kaip jį keitė laikas. Aspirantūros studijose ji parengė mokslinį darbą „Liuteronų bažnytinė dailė". „Dabar esu tikrai viena iš geriausių Lietuvoje liuteronų meno žinovių", - juokiasi Rasa, nes Dailės akademija siūlo V. Grybaitei išleisti knygą šia tema.
Jurbarkietės dailininkės sukurtais vitražais gėrisi Sudargo evangelikų liuteronų bažnyčią lankantys tikintieji, jos darbų galima pamatyti Standartizacijos departamente Vilniuje, Abromiškių reabilitacinėje ligoninėje ir kitose įstaigose. Tačiau paklausus, ką kuria dabar, dailininkė akivaizdžiai nuliūsta.
„Pastaruosius trejus metus niekam nelieka laiko - visą jį atiduodu projektams. Aštuonių valandų darbo dienos man niekada neužtenka. Nors dirbu iki vėlumos, net ir eidama miegoti galvoju apie darbus, kurių nespėjau padaryti", - sakė R. Grybaitė.
Kūryba - didžiausias Rasos džiaugsmas, bet ji suteikia ir daugiausia skausmo. „Jei nekurčiau, negalėčiau savęs pateisinti, nes niekam nebūčiau reikalinga", - neslėpdama to skausmo sako Rasa. Laikas yra dailininkės šeimininkas. Išsivaduoti nuo nebaigtų darbų dailininkė galėtų tik tuomet, jei muziejuje būtų daugiau kūrybinių darbuotojų, su kuriais tais darbais galėtų pasidalyti. Prisiminusi, kaip rajono politikai stebėjosi, kad muziejui reikia viso valytojos etato, Rasa pasakojo, kad kartą ją, beplaunančią grindis, užtiko iš sostinės atvykę lankytojai. Pakviesti užeiti, jie niekaip negalėjo atsistebėti, kad ekskursiją ves muziejaus valytoja. Bet juk skulptoriaus V. Grybo namai ir nėra tipiškas muziejus...

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook