Balsavimas

Ar Jurbarkui reikia baseino, kuriame vaikai būtų mokomi plaukti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Fotomenininką užbūrė paslaptingas sparnuočių pasaulis

Fotomenininką užbūrė paslaptingas sparnuočių pasaulis (6)

2011-08-08

Jurbarkietis Robertas Patronaitis visą savo laisvalaikį skiria paukščiams fotografuoti. R. Akutaičio nuotr.

Jurbarkietis Robertas Patronaitis užaugo su fotoaparatu rankoje ir iki šiol su juo nesiskiria, tačiau pamatyti jį fotografuojant  beveik neįmanoma. Robertas nesilanko renginiuose ir negaudo kadrų gatvėje – savo nuotraukų herojų jis laukia  pievose ir lankose, parkuose ir miškuose, nes tik ten galima užfiksuoti paslaptingą paukščių gyvenimą.

Laimingiausios R. Patronaičio vaikystės dienos prabėgo anapus Nemuno, Voniškiuose, laukų ir miškų apsuptame močiutės vienkiemyje, į kurį atklysdavo briedžiai ir stirnos, pašalėm slankiodavo šernai ir lapės. Kadangi netoliese gyvenęs šiek tiek vyresnis draugas Romas turėjo fotoaparatą, tokio pat užsigeidė ir Robertas. Dešimties jis jau laikė rankose „Smeną“ ir su draugu „šaudė“ žvirblius.
„Fotografavom, nes buvo gražu“, – prisimena Robertas, ilgus vakarus praleisdavęs užsidaręs vonioje. Tamsioje kertėje įrengta fotolaboratorija anuomet buvo privalomas fotoaparato palydovas. Fotografuodavo jis beveik viską ir nuotraukų padarydavo daug, tačiau išliko jų vos viena kita. Neatrodė, kad tai, kas užfiksuojama, tampa istorija, nes istoriją kuria kiti žmonės. Tik dabar, peržiūrėdamas kompiuteryje nuotraukas, Robertas pastebi, kaip greitai keičiasi mūsų visų gyvenimas.
Nors su fotoaparatu nuo vaikystės nesiskyrė nei dieną, nei naktį, fotografija R. Patronaičio profesija taip ir netapo. Kai jį, baigusį vidurinę, draugas pakvietė kartu važiuoti į buitininkus ruošiančią Vilniaus profesinę technikos mokyklą, fotografų grupė jau buvo suformuota, o joje mokslo metų pradžios laukė net trys jurbarkiečiai. Robertas nenusiminė – pasiryžo tapti batsiuviu, nors baigęs mokslus pagal specialybę tedirbo gal kokius metus. Užtat ir anuomet, ir dabar eidamas į darbą krepšyje visada turi fotoaparatą. „Maža kas gali pakeliui nutikti – ne laikas bėgti jo atsinešti, kai reikia fotografuoti“, – tikina vienas iš paslaptingiausių Jurbarko menininkų.
Kas gali patraukti fotografo dėmesį? „Neįprastai krintanti šviesa, danguje keistai sugulę debesys, ypatingas gamtos reiškinys“, – vardija Robertas, nė neužsimindamas apie žmones.
Žmonių fotografuoti jis nemėgsta, nes norint padaryti gerą portretą, reikia žmogų pažinti. O Robertas save vadina vienišiumi, tikina, kad ne kiekvienam gali atverti širdį. Pilstyti iš tuščio į kiaurą jam reiškia tuščiai gaišti laiką.
Bendravimą R. Patronaičiui pakeičia buvimas gamtoje. Jei tik nereikia į darbą, Robertas skuba į panemunę – dviračiu važinėdamas ar pėsčiomis vaikščiodamas stebi, kur kokie paukščiai skraido, o aptikęs retų, dar nematytų paukštelių buveinę, ilgam sustingsta pakrūmėje.
Ne valandą ir ne dvi reikia laukti, kol paukštelis pasirodys – kartais keturias dienas ar net visą mėnesį, o būna, kad ir vasarą Robertas paaukoja vienam paukščiui nufotografuoti. Ne bet kaip, o kad nuotraukoje atsiskleistų nepakartojamas čiulbuonėlio grožis, kad matytųsi visas – nuo snapelio iki kojelių nagučių, kad išryškėtų kiekvienos plunksnelės spalva ir atspalvis.
Nors fotomenininkas savo kompiuteryje ir turi fotografijų koregavimo programą, nedaug ja naudojasi – tik šiek tiek kadruoja padarytas nuotraukas, palygina fotografijų foną. Visa kita turi išlikti tikra, nes nieko gražiau už gamtos sukurtą paukštį sugalvoti neįmanoma.
Tačiau gražiai nufotografuoti sparnuotį – sudėtinga užduotis. Atsitiktinumas, sako Robertas, kai paukštis pats leidžiasi fotografuojamas, bet dažniausiai nutūpęs netoliese, jis nepozuoja – sukiojasi, spurda, šokinėja, kraipo galvelę. Fotoaparatas spragsi be perstojo, bet ir 1000 kadrų užfiksavęs negali būti tikras, kad jau pavyko sparnuotį nufotografuoti.
Lengviau ir greičiau būtų, pasak Roberto, jei rastum paukštelio lizdą. Bet paukščių gyvenimą studijuojantys ornitologai yra sutarę nesiartinti prie lizdų ir netrukdyti retiems paukščiams perėti ir auginti vaikus. Tauragiškio gamtininko Eugenijaus Kavaliausko įkurto internetinio puslapio birdpix.lt, kuriame Robertas publikuoja savo nuotraukas, bendradarbiai tokio susitarimo laikosi ir niekam nepasakoja, kur matė retų paukštelių buveines.
Laukti atskrendančių paukščių R. Patronaičiui tas pats kas medituoti. Laukdamas jis išvaiko iš galvos visas mintis, nuveja tolyn svajones.
„Tik akimirkai kur nors mintimis nuklysi – ir žiūrėk, jau nepastebėjai, kaip paukštelis purptelėjo. Kita proga negreit pasitaiko“, – juokiasi Robertas, liepos pradžioje keturias dienas paupyje laukęs tulžių. Už žvirblį mažesnis, šlaitų urvuose gyvenantis ir žuvimis mintantis ryškiai mėlynas tulžys yra vienas iš gražiausių Lietuvos paukščių.
O štai kukutį jis „pagavo“ atsitiktinai – važiuodamas automobiliu pastebėjo tupint ant tvoros. Paukštelis tarsi laukė, kol jį nufotografuos, nors užpernai jo tykojo visą vasarą. Ir tesulaukė vos porą kartų nutupiant.
Pavyko šiemet nufotografuoti ir bitininką – labai spalvingą, retai sutinkamą, vos prieš kelis metus mūsų šalyje pradėjusį perėti paukštuką. Apsidžiaugė, pamatęs netoli tilto dažniausiai tik praskrendančią jūršarkę.
Paukščių tiek daug, kad visų nufotografuoti Robertas nesitiki. Net paprasčiausią kranklį sunku „pagauti“. Nors šių paukščių galima pamatyti visur, jie labai protingi ir fotografuoti neprisileidžia. Varnos irgi labai atsargios – vos tik aparatą kilst, jos ir nuskrenda. Sako, šie paukščiai net skaičiuoti moka, todėl apgauti juos sunkiai pavyksta.
Negražių paukščių R. Patronaičiui nėra. Net paprasčiausias žvirblis, jei jį gražiai nufotografuoji, nuotraukoje raibuliuoja pilkais atspalviais. O kiek nuostabių paukščių galima žiemą pamatyti parke! Labai gražios zylės, sniegenos, iš šiaurės atskrenda svirbeliai. Žiemą paukščiai stengiasi būti arčiau žmonių, dėl to ir nufotografuoti juos lengviau.
Todėl savaitgaliais Robertas atsikelia anksčiau ir jei tik dangus neverkia, skuba į gamtą. Miškuose ir pievose jis praleidžia visas atostogas, net nuvykęs į Londoną aplankyti sesers, vieną dieną paskyrė vandens paukščiams parke fotografuoti.
Draugai jo dažnai klausia, kokią naudą duoda fotografavimas.
„Jokios. Važinėji, dienų dienas lauki, bet kai atskrenda ir nutupia – širdį užlieja palaima, bijai kvėptelėti, kad nenubaidytum. Dar kartą džiaugsmą patiri, kai kompiuteryje peržiūrėjęs kelis tūkstančius nuotraukų, randi keletą gražių. Tuomet dainuoja siela“, – tikina fotomenininkas, kurio nuotraukas internete peržiūri šimtai paukščiais ir fotografija besidominčių žmonių.
Robertas neslepia – pomėgis jam jau tapo priklausomybe. Jei savaitgalio negali praleisti gamtoje su fotoaparatu, pergyvena, kad prarado daugybę laiko ir nieko gero nenuveikė. Net nuvažiavęs pas gimines prie stalo ilgai nesėdi – pavalgęs kyla ir skuba į mišką ar pievas. „Visi žino mano pomėgį ir niekas tuo nesistebi“, – tikina fotografas.
Labiausiai R. Patronaitis mėgsta fotografuoti paukščius, bet gamtoje jam viskas gražu – ir išverstakė varlytė, ir smilga ropojanti boružė, ir sunkią naštą nešantis vabalas. Menininkas juos pamato kitaip nei matome mes visi, todėl jo nuotraukose galima įskaityti užkoduotas gamtos paslaptis.
„Nuo vaikystės aš toks – žaisdami su draugu, miške skaičiuodavome lizdus, varžydavomės, kuris daugiau pamatys paukščių. Gal ta vieta, kur augau, stebuklinga, kad daugelis, gyvenę Voniškiuose, tapo gamtininkais, biologais? Net paprasčiausi kolūkiečiai ten stebėjo parskrendančius paukščius ir teikė duomenis ornitologams – ne tik žemę arė, bet ir į dangų akis pakeldavo“, – svarsto Robertas.
Per pastaruosius du dešimtmečius Jurbarke tebuvo surengta vos keletas nedidelių R. Patronaičio fotografijų parodų. Galėjo jų būti ir daugiau, tačiau greičiausiai niekas nepasiūlė, o pats menininkas, įpratęs nuošaliau laikytis nuo viešojo gyvenimo, tokios iniciatyvos nereiškė. Tiesa, artėjant penkiasdešimtmečiui, vis dažniau pagalvoja, kad turėtų ką parodyti, o nuotraukose užfiksuotas stebuklingas gamtos pasaulis daugelio greičiausiai nepaliktų abejingais. Kartais netgi aplanko mintis, kad paukščių fotografijas laikas būtų suguldyti į knygą, tik šią idėją Robertas vadina neįgyvendinama svajone. Ir bijo patikėti, kad kartais jos pildosi.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook