Balsavimas

Ar tinkamai prižiūrimos gatvės Jurbarke?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Gero renginio be nuoširdžių žiūrovų niekada nebūna

Gero renginio be nuoširdžių žiūrovų niekada nebūna (0)

2011-10-11

Gražūs renginiai pamalonina akį, įdomūs praturtina, o geri – ilgam pakylėja sielą. Kone tris dešimtmečius Jurbarko kultūros centro renginius organizuojantis režisierius Gintaras Zareckas iki šiol negali pasakyti, kaip jie gimsta. Bet yra įsitikinęs, kad gerų renginių be geros publikos nebūna.

Kryptis – tik pirmyn

Scenoje jis skrajoja tarsi ant sparnų ir atrodo laisvas kaip paukštis. Vienu rankos mostu į vietas sustato muzikantus ir šokėjus, iš pusės žodžio supranta pašnekovo mintį ir šmaikščiu posakiu gali nutraukti net nejaukiausią tylą. „Renginio vedėjas visada turi būti pasiruošęs išsisukti iš pačių kebliausių situacijų“, – sako Gintaras, ant scenos kopiantis nuo vaikystės.
Bet tai, kas vyksta scenoje, pirmiau turi įvykti kultūros darbuotojo mintyse, sugulti į scenarijų. Sugalvoti įdomų renginį yra tas pats, kas parašyti knygą. Tam, pasak Gintaro, kartais reikia labai daug laiko: dienų ir naktų, kol galvoje kažkas cvankteli ir mintys tampa aiškios. Kol atsiveria regėjimas, kaip ir ką reikia daryti scenoje, kad idėja taptų suprantama kiekvienam atėjusiam į renginį, o muzikantai, dainininkai, šokėjai užvestų taip, jog niekam nesinorėtų eiti namo.
Gintaras savo renginių nei giria, nei peikia. Sako, kad visada mokosi iš klaidų ir niekada nesidairo atgal. Tai jokiu būdu nereiškia, kad neanalizuoja įgytos patirties ir nepergyvena dėl nesėkmių.
„Kaip bebūtų, pirmiausia ieškau gerų dalykų – kas buvo nauja, gražu, paliko gerą įspūdį, pradžiugino publiką. Renginys ne vien nuo vedėjo priklauso. Jei žiūrovai geranoriški, atsiliepia plojimais, džiugiai sutinka atlikėjus, iškart pajunti nuo jų sklindančią šilumą. Tokį renginį gera vesti“, – neslepia G. Zareckas.
Šokėjams, dainininkams Gintaras pavydi tik vieno – repeticijų, leidžiančių išmokti, nugludinti kiekvieną judesį, išryškinti balso tonus ir pustonius. O renginių vedėjas neturi galimybės repetuoti, tačiau visada privalo žinoti, ką sakyti ir ką daryti. Todėl lengviau, kai renginį veda keliese – yra su kuo pasitarti, o geras partneris visada sugebės scenoje sukurti smagų dialogą. 

Nepasiduoti baimei padeda žiūrovai

Gintaras neslepia, kad nei meistriškumas, nei didelė patirtis neįveikia scenos baimės.
„Net labiausiai patyrę profesionalai, tikrų tikriausios scenos žvaigždės prieš renginį nervinasi. Jei nieko nejaustum, tikriausiai reikėtų susirūpinti, jog kažkas ne taip. Bet vos žengi iš užkulisių, baimė išgaruoja. Kai atsistoji prieš žmones, kitos išeities nėra – turi su jais kalbėtis“, – tikina G. Zareckas.
Mokykloje jį viliojo pavojingos profesijos. Kiek prisimena, visą laiką norėjo būti seklys. Tačiau mokėsi groti akordeonu, vadovavo mokyklos estradiniam ansambliui, vedė radijo laidas, buvo mokinių tarybos pirmininkas ir net – chemijos kabineto laborantas. Gintaras juokiasi, kad per savo visuomeninę veiklą neturėjo kada sėdėti pamokose, bet egzaminus išlaikė puikiai ir net turėjo galimybę dalyvauti eksperimente – stojant į aukštąją laikyti tik du egzaminus.
Muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetuose kultūrinio darbo organizavimo ir masinių renginių režisieriaus studijas G. Zareckas baigė su pagyrimu.
„Kai tapau studentu, man tarsi atsivėrė akys – viskas buvo nauja, viskas įdomu. Iš diplomo su pagyrimu naudos tebuvo tik tiek, kad galėjau pasirinkti kokią tik norėjau darbo vietą. Pasirinkau Šiluvą – ten atlaidai, daug žmonių. Bet ministras tik nusijuokė: sako – į Šiluvą tu nevažiuosi. O Jurbarkas, kur atlikau praktiką, man buvo palikęs pačius gražiausius prisiminimus, nes čia sutikau nepaprastai draugiškus žmones“, – pasakojo Gintaras.
Neseniai duris atvėrusiam kultūros centrui devintojo dešimtmečio viduryje labai reikėjo jaunų specialistų, o Kultūros skyriaus vedėja Liudvika Frejienė kaip niekas kitas mokėjo juos atvilioti į Jurbarką. Ir viliojo vieną po kito, apgyvendindavo kultūros rūmuose įrengtame bute.

Pažinti pasaulį – laimė

Šiauliuose gimusį ir užaugusį Gintarą Jurbarkas žavėjo nepakartojamu kraštovaizdžiu ir įspūdinga Nemuno panorama, bet baugino savaitgaliais atsiveriančia tuštuma. Savotiškai jis gindavo tą nykią baimę tolyn: sėsdavo į bet kurį autobusą ir važiuodavo nežinodamas kur. Galutinėje stotelėje klausdavo vairuotojo, kiek laiko autobusas stovės, ir per pusvalandį ar valandą apžiūrėdavo bažnyčią, pavaikščiodavo kaimo gatvėmis, užsukdavo į parduotuvę. Taip apvažinėjo visą rajoną, pažino kiekvieną kaimą.
Pinigų stygių pajuto daug vėliau. Vienu metu net atrodė, kad iš menko kultūros darbuotojo atlyginimo neįmanoma išgyventi.
„Tada nusprendžiau, kad blogai mokiausi arba ne viską išmokau, jei negaliu sau užsidirbti duonos. Iš tų apmąstymų gimė idėja kurti lėlių teatrą“, – pripažįsta G. Zareckas, su lėlių lagaminėliais gal tirs kartus apvažiavęs visą Lietuvą, aplankęs kiekvieną vaikų darželį ir pradinę mokyklą.
Ne kartą buvo išvykęs pas brolį į Australiją – važiuoja kaskart, kai tik jis pakviečia pasisvečiuoti ar kartu pakeliauti. Dėl to Rytų šalis pažįsta geriau nei Europą, o grįžęs gailisi tik vieno – kad neįmanoma visko pamatyti, suvokti, pažinti. Ir džiaugiasi, kad likimas padovanojo dar vieną galimybę pamatyti kažką gražaus.
„Kur benuvažiuotum, pamatai kur kas spalvingesnį pasaulį nei tas, kuriame mes gyvename. Norėčiau gyventi Australijoje, nes viskas, kas daroma, ten daroma žmogui. Ir absoliučiai juo pasitikima: jei paprašei teatre bilieto studentui, niekas nepareikalaus parodyti pažymėjimą”, – pasakojo G. Zareckas.

Darbas tampa gyvenimo būdu

Ne kartą buvo likęs Australijoje ilgesniam laikui užsidirbti. Skynė obuolius ir džiaugėsi, kad ramu, gera, šilta, niekuo nereikia rūpintis.
Bet praeidavo mėnuo, kitas – ir pajusdavo, jog neįdomu, neįtraukia, neužveda. Ir be mintyse nuolat kirbančio būsimo renginio „pavojaus” Gintaras jau nebemoka gyventi.
„Aplinką pakeisti naudinga – galva turi pailsėti, mintys nurimti. Bet jei per ilgai trunka ramybė, pasidaro nejauku, kad nieko neveikiu. Ir vėl pradedu galvoti apie įprastą darbą”, – sakė režisierius.
Gintaras tikina iki šiol nesuprantantis, ką reiškia darbo valandos ir krūvis už etatą. Kultūros darbuotojai dirba tiek, kiek reikia ir kada reikia – vakarais, savaitgaliais, per šventes. Įsisuka į nesibaigiančių švenčių organizavimą ir patys nepastebi, kada darbas tampa gyvenimo būdu. Dėl to G. Zareckas stebisi, kai į kaimus iš miestų atvykstantys jauni kolegos „stumia laiką” darydami bet ką ir bet kaip, kad tik galėtų padėti pliusiuką ataskaitoje.
Gintaras sutinka: „valdiškai” dirbti būtų lengviau, bet dirba kaip įpratęs – kaskart verčiasi per galvą ir svajoja apie tobulumą.
Labiausiai jis nemėgsta tradicinių kasmet rengiamų minėjimų, kai įprastam turiniui reikia suteikti naują formą. Progines šventes – miesto jubiliejus ir kitus vienkartinius renginius – organizuoja su užsidegimu, stengiasi įtraukti į pramogas kuo daugiau žiūrovų. Gintaras įsitikinęs, kad šventė tik tada žmonėms palieka įspūdį, kai jie ne stebi iš šalies, o patys dalyvauja. Lietuvių noras būti linksminamiems ir nuolatinis niurzgėjimas, kad neįdomu, kultūros darbuotojus varo į neviltį.
Gerai, kad sustoti nėra kada – vos baigiasi vienas renginys, reikia galvoti apie kitą. Pasak Gintaro, „pypkė rūksta” net jei jie dar labai toli. Pavyzdžiui, jau dabar G. Zareckas galvoja apie 2014 metų respublikinę Dainų šventę: Lietuvos liaudies kultūros centras pakvietė jurbarkietį režisuoti Šokių dienos programą.
Atsakomybė nekelia Gintarui baimės. Jis jau yra rengęs nemažai didelių renginių: režisavo studentų dainų šventę „Gaudeamus”, Klaipėdos Jūros šventės, Panevėžio miesto Dainų šventės renginius. Kuo didesnis renginys tuo didesnis iššūkis režisieriui. Bet ir didesnės galimybės padaryti tai, ko negali įgyvendinti kasdieniame darbe.

Neišsipildžiusių svajonių negaila

G. Zareckas sako niekada nesigailėjęs, kad pasirinko renginių organizatoriaus profesiją. Vien dėl to, kad gali pamatyti ir pajausti daugiau nei, pavyzdžiui, per dieną stovėdams prie staklių.
Bet kažkada svajojo apie kinematografiją, studijuodamas važinėjo į kino studijos kursus Viliuje, o jau dirbdamas Jurbarke buvo pakviestas mokytis į Maskvos valstybinį kinematografijos institutą.
Tačiau likimas nepanoro, kad G. Zareckas taptų kino režisieriumi. Nuvažiavęs į Maskvą sužinojo, kad priimami studijuoti tik tarybinėje armijoje atitarnavę vaikinai. Gintaras, kaip rajonui reikalingas jaunas specialistas, nuo tarnybos buvo atleistas, todėl grįžęs iš Maskvos vertėsi per galvą, kad būtų pašauktas į armiją. Nesigaili, nes turėjo galimybę pasirinkti tarnybos vietą. Rinkosi Leningradą – nuostabios architektūros, baltųjų naktų miestą, kurį per pusantrų metų pažino ir pamilo.
Gintaras nesipriešino likimui, nes niekas nežino, kur būtų nuvedęs gyvenimas. Dėl to dabar ima iš jo viską, ką tik gali paimti. Ir džiaugiasi, kad likimo dovanos kur kas didesnės nei kažkada atimtos svajonės.
Daiva BARTKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook