Gyvenimas – neišsenkanti dainų versmė

Gyvenimas – neišsenkanti dainų versmė (0)

2009-03-07

Chorinio dainavimo tradicija mūsų krašte gyva - net keletas chorų susibūrę Jurbarko kultūros centre, dainuoja gimnazistės ir meno mokyklos moksleivės, mažesnių chorų yra ir kitose mokyklose. Penkis dešimtmečius chorinį meną Jurbarke puoselėja chorvedė Marija Elena Tautkuvienė.

Gaivia versme trykšta Jurbarko tremtinių choro dainos. Kai išgyventa kančia ir skausmas, dainose sutilpęs džiaugsmas ir meilė vilnija gimtosios žemės kalvelėmis ir kloniais, nuo pat „Versmės" susikūrimo prieš beveik dvidešimtį metų jo priešakyje - dirigentė Marija Tautkuvienė. „Versmė" - mano paskutinis kolektyvas, - sako chorvedė, per pusę amžiaus vadovavusi ir dirigavusi ne vienam chorui ir ansambliui. - Nebandžiau ir nesuskaičiuočiau, kiek mano gyvenime buvo dainininkų."
Ne tik buvo - dainų versmė neišsekusi. „Mano tremtiniai", - taip meiliai sako chorvedė Marija apie tremtinių choro „Versmė" dainininkus. - Daina jiems - didelė meilė ir didelė atsakomybė. Jeigu reikia - jie kils ir eis, netgi naktį." Kaip didelė susitelkusi šeima kolektyvas nusprendė ir šįmet ruošti gana sudėtingą dainų šventės repertuarą, ir, tikėkime, įveiks, nes dainų versmė gyvybinga.
Savo, kaip pati sako, paskutinįjį kolektyvą, M. Tautkuvienė prilygina tam, kurį buvo subūrusi savo darbinės veiklos pradžioje Seredžiaus vidurinėje mokykloje. „Ketvirtadalis mokyklos mokinių dainavo chore. Repetuodavom prieš pamokas. Vaikai po kelis ir keliolika kilometrų atvažiuodavo į pamokas dviračiais, ateidavo pėsčiomis, bet repeticijų niekada nepraleisdavo. Jie jautė pareigą. Jiems didelis įvykis buvo važiuoti į Vilnių, į respublikinę dainų šventę. Tokie geri buvo vaikai", - chorvedės akyse sužvilgo mielų prisiminimų ašaros.
Seredžiuje mokytoja ir kultūros darbuotoja M. Tautkuvienė dirbo nuo 1959-ųjų, kai Klaipėdos muzikos mokykloje įgijusi chorinio dirigavimo ir muzikos mokytojos specialybę pagal paskyrimą atvažiavo į tolimą nuo gimtojo kaimo miestelį.
Marijos vaikystės dainos ir giesmės aidėjo Skirsnemuniškių kaime. „Atsitiktinai pasirinkau muziką. Aš, kaimo vaikas, neturėjau net supratimo, kad yra muzikos mokyklų, tik dainuodavau nuo tokios pipirės, - Marija rodo mažesnį už stalą žmogutį. - Teta išmokė giesmių - giedodavom mojavose. Buvau aštuntoje klasėje, kai į kaimynus atvažiavo iš Klaipėdos dėstytojas Kazimieras Biliūnas. Išgirdęs mane dainuojant, suagitavo stoti į muzikos mokyklą. Klaipėdoje priėmė gyventi savo namuose, pamokė vienu pirštu skambinti nesudėtingą dainelę fortepijonu. Ir aš įstojau į muzikos mokyklą."
Tokia buvo pradžia dainomis skambančių darbo ir švenčių dienų ir vakarų. Dėl atsitiktinio, kaip pati sako, pasirinkimo chorvedė niekada nesigailėjo.
Po dešimtmečio Seredžiuje, 1969 m., M. Tautkuvienė persikraustė į Jurbarką - ją pakvietė dirbti muzikos mokykloje. Dėstė muzikos disciplinas ir vadovavo ne tik mokyklos meno kolektyvams, o vėliau aštuonerius metus buvo muzikos mokyklos direktorė. „Turėjau vaikų ir moterų chorus, medžiotojų ansamblį - į jį buvo susibūrę įstaigų vadovai, labai daug koncertuodavom. Vėliau tas ansamblis išaugo į vyrų chorą", - prisimena Marija. 1975 m. į Respublikinę dainų šventę ji vežėsi tris kolektyvus.
Prieš devyniolika metų tuometiniai Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko skyriaus vadovai Mariją Tautkuvienę paprašė vadovauti chorui. Tuomet visuose miestuose būrėsi tremtinių chorai, šiemet vieni kitus jau kvietę į jubiliejus. Jurbarko „Versmė" kitąmet lapkričio 29 d. irgi švęs savo 20-ąjį gimtadienį.
Chorvedė pasakoja, kad tuos žmones subūrė didžiulis entuziazmas, jų skaudūs išgyvenimai veržėsi dainomis, todėl ir pavadinimas toks - „Versmė". „Repetavome muzikos mokykloje dukart per savaitę, be pertraukų ir atostogų. Kai kurie choristai neturėjo jokios dainavimo patirties, - prisimena vadovė nelengvą pradžią, - bet jie labai norėjo dainuoti. Nepraėjus nė metams važiavome į pirmąją Respublikinę tremtinių dainų šventę."
Tremtinių chorų repertuaras ypatingas - „Versmės" dainininkų pamėgtos Vydūno „Lietuva, brangi šalele", V. Šablevičiaus „Tremtinio valsas", R. Swency ir S. Balčio „Miškų gėlė", o koncertus paprastai pradeda Antano Paulavičiaus ir jurbarkietės Emos Dovydaitienės specialiai chorui sukurta daina „Versmė". M. Tautkuvienės vadovaujamas „Versmės" choras pirmasis tremtinių sąskrydyje Ariogaloje giedojo šv. Mišias. Iki šiol „Versmės" giesmės aidi ne tik po Jurbarko bažnyčios skliautais.
Kaip graži dovana už nuoširdų darbą chorui buvo tuometinės Seimo narės Laimos Andrikienės dėka surengta kelionė į Didžiąją Britaniją, Valijos kraštą. „Ten buvom labai pagerbti. Turėjom 17 koncertų, dainavom su jų profesionalais. Už pinigus, kuriuos jie mums suaukojo, dar nuvažiavome ir į Italiją", - pasakojo choro vadovė. Penkioliktojo gimtadienio proga „Versmė" koncertus surengė Europos Parlamente Strasbūre, Prancūzijoje, ir lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde, Vokietijoje.
„Gal esu jiems per griežta, per reikli, bet tai tik dėl to, kad išmokyčiau gerai dainuoti. Esu labai jais patenkinta", - sakė M. Tautkuvienė apie tremtinių choro dainininkus.
Diriguodama „Versmei" M. Tautkuvienė 1997 m. Jurbarko kultūros centre subūrė dar vieną chorą - mišrų „Barkūno" - ir dainavo su juo aštuonerius metus. Po to atidavė savo išugdytus dainininkus jaunai vadovei.
Ne vieną dešimtmetį chorams vadovaujanti M. Tautkuvienė pastebi, kad į chorą dabar eina tik tie, kurie tikrai myli dainą. Kad pamiltų, labai svarbu mokyklinis choras, bet ir mokyklose stiprių kolektyvų nedaug, vaikus traukia kitokie užsiėmimai. Jauniems į chorą eiti sudėtinga - koncertai gali trukdyti darbui, nes saviveiklininkams jokių privilegijų niekas dabar nebeduoda.
Dainavimas chore nėra pramoga, tai ir sunkus darbas, ypač ruošiant privalomą dainų švenčių repertuarą - jis sunkus ir neįdomus, atbaido žmones. Tų dainų dažniausiai niekur daugiau nepadainuosi, nes jos gražiai skamba tik atliekamos masinio choro. „Versmėje" yra labai garbaus amžiaus choristų, kurių dainavimo kelias labai ilgas, jie sako ir mirsią dainuodami. Bet nežinau, kaip reikėtų suburti jauną kolektyvą. Gal ir pas mus liks tik profesionalų chorai, kaip jau yra kai kuriose šalyse?" - samprotauja chorvedė.
Nuo 2000 m. M. Tautkuvienė rengia respublikinį Stasio Šimkaus mišrių chorų festivalį „Kur bakūžė samanota". „Man malonu rengti šį festivalį. Gerbiu Stasį Šimkų kaip muziką, kaip kraštietį. Mūsų keliai ne kartą simboliškai susiėjo - mokiausi S. Šimkaus įkurtoje muzikos mokykloje (dabar - S. Šimkaus konservatorija), muziko pirmoji darbovietė - vargonuoti Skirsnemunės bažnyčioje, aš gavau paskyrimą į jo tėviškę", - pasakoja festivalio sumanytoja ir rengėja. Iš tų simbolinių sąsajų, dėmesio šviesiai kompozitoriaus ir chorų organizatoriaus asmenybei ir noro išlaikyti saviveiklinių chorų gyvybingumą kilo festivalio idėja. „Saviveikliniams chorams nėra daug galimybių kur pasirodyti, susitikti. Į festivalį „Kur bakūžė samanota" suvažiuoja po 18 chorų. Pasirenkam nesudėtingą repertuarą, dainuojame daug S. Šimkaus, kitų paprastų, gražių dainų. Dabar festivalis, prasidėjęs Jurbarke, galutinai apsistojo Seredžiuje, netoli kompozitoriaus gimtosios vietos", - sakė M. Tautkuvienė.
O gražių dainų niekada negana. Marijai labai gražios retro dainos, romansai - jie primena jaunystę, gaivinančiai paliečia širdį, todėl prieš keletą metų subūrė moterų retro ansamblį „Volungė". Į pirmąjį ansamblio koncertą parko cerkvėje susirinko gausybė žmonių, o po koncerto dėkojo už gražų kolektyvą ir širdį virpinančias dainas. „Mums visoms labai patinka ir repetuoti, ir koncertuoti, pasipuošus gražiais koncertiniais rūbais", - pasakojo ansamblio vadovė. Šiuo metu „Volungė" neturi akompaniatoriaus, bet Marijos namuose jau „įsikūrė" gitara, kurią moteris pasiryžusi prakalbinti.
Chorvedė - visada elegantiška su tradiciniu juodu scenos rūbu, dirigentė, kurios mostams paklusę balsai susilieja į darnų chorą, ir jaukių namų mama, kepusi savo trims mergaitėms gardžius pyragus, o dabar vaišinanti jais anūkes.
„Niekada nekilo mintis, kad norėčiau būti kuo nors kitu. Tik kai labai pavargstu, kartais pagalvoju, kad sunkus ir įtemptas mano darbas."
Sunkus, bet gražus, leidžiantis suskambėti ne tik savam, bet ir kitų gyvenimams.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook